Карлос Сафон: Vėjo šešėlis

CARLOS RUIZ ZAFON

VĖJO ŠEŠĖLIS

ROMANAS

Iš ispanų kalbos verte Alma Naujokaitienė

Vilnius 2005

ISBN 9986-16-403-6

Tyto alba

Anotacija

Pagrindinis romano veikėjas Danielis, būdamas dešimtmetis berniukas, „Pamirštų Knygų Kapinėse“ išsirenka „Vėjo šešėlį“, paslaptingojo Chulijano Karakso knygą. Taip jis įsitraukia į keisčiausius nuotykius ir paslaptis, kurių, pasirodo, knibždėte knibžda pažiūrėti ramios Barselonos gatvės. Tai istorija apie meilę knygoms ir žmonėms, apie praeitį, kurios palaidoti neįmanoma.

Skiriu Joanui Ramonui Planasui, kuris nusipelnė šio to daugiau

PAMIRŠTŲ KNYGŲ KAPINĖS

Gerai prisimenu tą rytą, kai tėvas pirmąsyk nusivedė mane į Pamirštų Knygų Kapines. Pirmosios 1945 metų vasaros dienos, mes vaikštinėjame Barselonos gatvėmis, pelenų spalvos dangumi nedrąsiai slysta saulės spinduliai, debesys lyg švino girliandos supasi virš Santa Monikos alėjos.

— Danieli, tai, ką šiandien pamatysi, negali pasakoti niekam, — pasakė tėvas. — Net savo draugui Tomui. Ničniekam.

— Net mamai? — pasitikslinau pusbalsiu.

Tėvas atsiduso, ir pasirodė liūdna šypsena, lydėjusi jį visą gyvenimą lyg šešėlis.

— Žinoma, — sumurmėjo nuleidęs galvą, — nuo jos mudu neturime ko slėpti. Gali jai pasakoti viską.

Pasibaigus pilietiniam karui, choleros epidemija pasiglemžė motinos gyvybę. Palaidojome ją Montijuko kapinėse per mano ketvirtąjį gimtadienį. Tik prisimenu, kad lijo be perstojo visą dieną ir naktį, ir kai tėvo paklausiau, ar dangus verkia, jam užgniaužė gerklę, ir atsakymo neišgirdau. Praėjus šešeriems metams, motinos nebūtis tebebuvo miražas, šaukianti tyla, kurios taip ir neišmokau nutildyti žodžiais. Mudu su tėvu gyvenome mažame bute Santa Anos gatvėje priešais bažnyčios aikštę. Žemutiniame aukšte turėjome knygyną, jame prekiavome vienetiniais leidiniais ir naudolomis knygomis, kurias paveldėjome iš senelio. Tėvas puoselėjo viltis, kad ši miela parduotuvėlė kada nors liks man. Augau tarp knygų, dulkėmis virstančiuose puslapiuose rasdamas nematomų draugų. Ir dabar prisimenu tų dulkių kvapą, įsigėrusį į pirštus. Nuo mažens įpratau prieš miegą kalbėtis su motina, kambarėlio prietemoje dalydamasis su ja dienos įvykiais, nutikimais mokykloje, naujais išmoktais dalykais… Negirdėjau jos balso, nejaučiau prisilietimo, tačiau jos šiluma ir švytėjimas sklido iš kiekvienos namų kertelės, ir aš, užliūliuotas vilčių, kaip ir visi, dar skaičiuojantys metus rankų pirštais, tikėjau, kad pakaks tik užmerkti akis ir pasakoti jai, o mama, kad ir kur būtų, girdės mane. Kartais tėvas klausydavosi manęs ir tyliai verkdavo.

Prisimenu, kad tą birželio rytą nubudau nuo savo riksmo. Širdis pašėlusiai daužėsi, lyg iš krūtinės veržtųsi siela, ieškodama kelio ištrūkti. Tėvas susirūpinęs atbėgo į mano kambarį ir apkabinęs ramino.

— Negaliu prisiminti jos veido. Negaliu prisiminti, kaip atrodo mama, — šnabždėjau vos gaudydamas orą.

Tėvas stipriai suspaudė mane glėbyje.

— Danieli, nesisielok. Aš prisiminsiu ją už mus abu.

Žiūrėjome į prietemą, ieškodami nesamų žodžių. Tai buvo pirmasis kartas, kai supratau, kad tėvas sensta, o jo akys, aptrauktos praradimų ir miglos, visuomet žvelgia į praeitį. Tada atsistojo, atitraukė užuolaidas ir įleido pirmuosius aušros spindulius.

— Danieli, apsirenk. Noriu kai ką tau parodyti, — pasakė.

— Dabar? Penktą valandą ryto?

— Yra dalykų, kuriuos galima suvokti tik auštant, — tarė tėvas, o lūpose žaidė paslaptinga šypsena, kuri man pasirodė jau pažįstama iš Aleksandro Diuma skaitinių.

Kai išėjome iš laiptinės, gatvės dar snūduriavo tarp rūko ir giedros. Alėjos žibintai sklaidė miglos sruogas, ir jos virpėjo bundančio miesto, nyrančio iš nakties apdaro, ritmu. Priėję Teatro Arkos gatvę, iš Ravalio pasukome po tilto skliautu, kur žydrose ūkanose šmėžavo rūsys. Neatsilikau nuo tėvo kurnėdamas tuo siauručiu takeliu, veikiau primenančiu brydę, o ne gatvę, alėjos žibintų atšvaitai liko toli už mūsų. Rytmečio aušra sruvo pro balkonus ir karnizus įžambiais šviesos pluoštais, dar neliečiančiais žemės. Galiausiai tėvas stabtelėjo prie masyvių, nuo laiko ir drėgmės pajuodusių durų. Priešais mus dunksojo, kaip man pasirodė, buvusios pilies griuvėsiai arba šešėlių ir aidų muziejus.

— Danieli, tai, ką šiandien pamatysi, negali pasakoti niekam. Net savo draugui Tomui. Ničniekam.

Duris atidarė žmogelis, panašus į plėšrų paukštį, su baltų plaukų kupeta. Mane kiaurai pervėrė erelio žvilgsnis.

— Laba diena, Isakai. Tai mano sūnus Danielis, — pristatė tėvas. — Jam greit sukaks vienuolika metų, ir vieną dieną jis paveldės mano knygyną. Berniukas jau pakankamai protingas, kad galėtų žinoti apie šią vietą.

Isakas galvos mostu pakvietė mus vidun. Viską gaubė melsva prietema, vos galėjai įžvelgti angelų ir pasakiškų būtybių freskas galerijoje ir marmuro laiptus. Sergėtojas vedė mus ilgu pilies koridoriumi, kol priėjome didelę apskritą salę, — prietemoje atsivėrė šešėlių bazilika po aukštai viršuje šviesos pluoštų išvarpytu kupolu. Koridorių su lentynomis, pilnomis knygų, labirintas kilo į viršų, vingiavo tuneliais, laiptais ir pakylomis, iš to galėjai spręsti apie nenusakomo dydžio ir formos biblioteką. Žiūrėjau į tėvą nuostabos kupinomis akimis. Jis nusišypsojo ir pamerkė man akį.

— Danieli, sveikas atvykęs į Pamirštų Knygų Kapines.

Tai šen, tai ten bibliotekos perėjimuose ir ant pakylų pastebėjau kokių dešimties žmonių siluetus. Vieni iš tolo mus sveikino, iš veidų atpažinau įvairius tėvo pažįstamus knygininkus. Man, dešimtmečiam berniukui, jie atrodė lyg alchemikų brolija, rezganti sąmokslą pasauliui už nugaros. Tėvas pritūpė šalia manęs, įdėmiai žvelgdamas į akis, ir tarė prislopintu balsu, kokiu paprastai atskleidžiamos paslaptys ar pranašystės.

— Danieli, ši viela — paslaptinga, tai lyg šventovė. Kiekviena knyga, kurią čia matai, turi savo sielą. Parašiusiojo sielą ir tų, kurie skaitė knygą ir svajojo. Kaskart knygai patekus į naujas rankas, kai skaitančiojo žvilgsnis perbėga eilutėmis, jos dvasia dar labiau sustiprėja. Prieš daug metų, kai tėvas pirmąsyk mane čia atsivedė, ši vieta jau atrodė labai sena. Gal net tokia sena kaip miestas. Niekas neturi jokių žinių, nuo kada ji gyvuoja ir kas ją Įkūrė. Papasakosiu tik tai, ką išgirdau iš tėvo. Jeigu kuri nors biblioteka ar knygynas uždaromi, jei kokia knyga dingsta užmarštyje, mes, šios vietos sergėtojai, stengiamės, kad ji patektų pas mus. Užmirštos knygos, pasiklydusios laike, čia gyvena amžinai, laukdamos, kol vėl pateks į naujo skaitytojo rankas ir pažins naują sielą. Mes knygyne irgi superkame ir parduodame knygas, bet iš tiesų jos nepriklauso niekam. Kiekviena iš čia esančių knygų yra buvusi kažkieno geriausiu draugu. Dabar jos turi tik mus. Danieli., ar išsaugosi šią paslaptį?

Mano žvilgsnis klaidžiojo po neaprėpiamą didybę ir kerimą šviesą. Linktelėjau, o tėvas nusišypsojo.

— Žinai, kas man labiausiai patinka? — paklausė.

Papurčiau galvą.

— Yra toks paprotys: pirmąsyk apsilankiusiam šioje vietoje leidžiama išsirinkti kokią tik nori knygą ir tapti jos savininku, prisiekus, kad ji nedings ir ilgai gyvuos. Tai labai svarbi priesaika. Turi jos laikytis visą gyvenimą, — paaiškino tėvas. — Šiandien atėjo tavo eilė.