Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Keistenybių turėjo daugybę. Ponas Rokforas neabejojo, kad kimštos dešros — ypač kraujinė — kurias Klaros motinai siųsdavo giminaičiai iš Ispanijos, nepamainomas dalykas kraujo apytakai, bet sukelia podagrą. Vis dėlto jis buvo rafinuoto skonio žmogus. Nuo jaunumės nuolat lankydavosi Paryžiuje, domėjosi kultūra, peržvelgdavo literatūros naujienas, užeidavo į muziejus ir, sklido kalbos, kad naktį praleisdavo tamsiaplaukės panelės, pravarde ponia Bovari, glėbyje, o jos tikrasis vardas buvo Hortenzija. Vienos iš tokių kultūrinių ekskursijų metu ponas Rokforas užsuko į krautuvėlę, prekiaujančią nenaujomis knygomis, priešais Notr Damą. Ten vieną 1929 metų popietę ir pastebėjo nežinomo autoriaus — Chulijano Karakso — romaną. Ponas Rokforas domėjosi naujienomis, todėl nesvarstydamas įsigijo knygą, nes jau vien pavadinimas nuteikė maloniam skaitymui traukinyje. Knyga vadinosi Raudonasis dvaras , antrame viršelyje buvo blankus autoriaus portretas — gal fotografija, o gal ofortas. Sprendžiant iš biografijos, knygos autorius — dvidešimt septynerių metų jaunuolis, kilęs iš Barselonos, bet apsistojęs Paryžiuje, rašo prancūziškai ir naktimis dirba profesionaliu pianistu vienuose pasimatymų namuose. Tituliniame lape, išpuoštame pagal tuometinį skonį, puikavosi pompastiškas aprašymas, kad tai pirmasis stulbinamas talentingo autoriaus romanas, būsimos Europos literatūros pavyzdys. Iš aprašymo galėjai suprasti, kad romanas sukurtas melodraminiu stiliumi, su niauriais, grėsmingais elementais, į tai ponas Rokforas visuomet žiūrėjo palankiai, nes, be klasikinės literatūros, jį labiausiai domino kriminaliniai nutikimai ir miegamojo intrigos.

Raudonajame dvare pasakojama apie kankinamą vieno paslaptingo žmogaus egzistenciją: jis plėšia žaislų parduotuves ir muziejus, vagia lėles ir marionetes, išduria joms akis ir kaupia savo buveinėje, vaiduokliškame apleistame vasarnamyje Senos pakrantėję. Vieną naktį, norėdamas surengti lėlių kolekcijos žudynes, įsibrauna į prabangų industrinės revoliucijos metu neskaidriais būdais praturtėjusio magnato dvarą. Jo duktė paryžietė, subtili ir apsiskaičiusi aukštuomenės panelė, pamilsta vagį. Painaus romano, kupino pavojingų nutikimų ir šiurpių epizodų, herojė pamažu atskleidžia mįslingojo personažo, gyvenusio inkognito, paslaptį — pomėgį badyti lėlėms akis. Paaiškėja kraupios paslaptys, susijusios su jos tėvu ir jo porcelianinių figūrų kolekcija, ir neišvengiamai artėja tragiška pabaiga.

Literatūra buvo pono Rokforo aistra, jis labai didžiavosi gausia visų Paryžiaus leidėjų autografų kolekcija, nors jie ir grąžindavo be paliovos jo siunčiamą prozą ir eilių rinkinius. Jis nustatė, kad romanas išleistas leidykloje, garsėjusioje kulinarijos knygomis, siuvimo žurnalais ir kitais buitiniais leidiniais. Nenaujų knygų parduotuvėlės savininkas papasakojo, kad knyga, išėjusi visai neseniai, provincijos laikraščiuose susilaukė keleto atgarsių, išspausdintų šalia nekrologų. Trumpai tariant, kritikai, pristatę Karakso romaną, patarė verčiau atsidėti muzikai, nes literatūrinio talento jam akivaizdžiai stinga. Ponui Rokforui sugrudo širdis ir jis nutarė už pusę franko nusipirkti nežinomojo Karakso knygą, kartu įsigydamas kolekcinį didžiojo Gustavo Flobero leidinį, nes save laikė jo sekėju.

Traukinys į Lioną buvo sausakimšas, ir ponas Rokforas turėjo dalytis antros klasės kupė su dviem vienuolėmis, kurios, vos traukiniui pajudėjus iš Austerlico stoties, ėmė varstyti jį priešiškais žvilgsniais ir kažką panosėje murmėti.

Kad išvengtų atidžių žvilgsnių, išsitraukė iš kišenės įsigytąjį romaną ir pradėjo skaityti. Kaip nustebo, kai nuriedėjęs šimtą kilometrų suvokė, jog pamiršo viską aplinkui: traukinio šurmulį, vienuoles, tarsi brolių Liumjerų juostoje bėgantį pro traukinio langus peizažą. Skaitė kiaurą naktį, nekreipdamas dėmesio nei į vienuolių knarkimą, nei į migloje išnyrančias stotis. Auštant, užvertęs paskutinį puslapį, ponas Rokforas pajuto, kad ašaros graužia akis, o širdis nerimsta iš pavydo ir nuostabos.

Nieko nelaukęs pirmadienį paskambino į leidyklą Paryžiuje ir paprašė informacijos apie Chulijaną Karaksą. Po,ilgų įtikinėjimų pagiežinga astmos kamuojama tarnautoja pagaliau atsakė, kad pono Karakso adresas jiems nežinomas, su leidykla jis nepalaiko jokių ryšių, o Raudonojo dvaro parduoti tik septyniasdešimt septyni egzemplioriai, skaičiuojant nuo išleidimo dienos. Daugiausia nupirko laisvo elgesio moterys ir lankytojai kitų įstaigų, kuriose autorius už grašius skambina noktiurnus ir polonezus. Likusieji egzemplioriai grąžinti, o perdirbta masė panaudota maldaknygėms, baudos ir loterijos bilietams spausdinti. Varganas paslaptingojo autoriaus likimas visiškai pavergė pono Rokforo širdį. Dešimt metų nuolat lankydamasis Paryžiuje užeidavo į kiekvieną senų knygų krautuvę pasidomėti, ar neatsirado naujų Chulijano Karakso knygų. Niekuomet nieko gera nepešė. Apie autorių beveik niekas nebuvo girdėjęs, o jei kas ir žinojo šį bei tą, nedaug tegalėjo pagelbėti. Buvo tokių, kurie sakė, kad mažose leidyklėlėse nedideliu tiražu išleidęs dar keletą knygų. Jeigu tos knygos egzistuoja, vis tiek neįmanoma jų rasti. Kartą vienas knygininkas prisiekė laikęs rankose Chulijano Karakso romano Katedrų vagis egzempliorių, bet tai įvyko taip seniai, kad ir pats jau abejojo. 1935 metų pabaigoje jį pasiekė gandai, kad viena nedidelė Paryžiaus leidyklėlė publikavo naują Chulijano Karakso romaną Vėjo šešėlis. Parašė leidyklai ketindamas įsigyti keletą egzempliorių. Atsakymo taip ir nesulaukė. Trisdešimt šeštųjų pavasarį jo senas bičiulis iš knygyno Senos pakrantėje pasiteiravo, ar šis vis dar domisi Karaksu. Ponas Rokforas atkirto, kad niekada rankų nenuleidžia. Dabar tai jau buvo ir užsispyrimo dalykas: jei pasaulis pasirengęs Karaksą nustumti užmarštin, jis to nepakęs. Draugas užsiminė, kad prieš keletą savaičių girdėjo gandus apie Karaksą. Atrodė, sėkmė jam pagaliau nusišypsojo, — rengėsi vesti pasiturinčią damą ir po daugelio metų tylos išleido naują romaną, kuris „Le Monde“ susilaukė palankios recenzijos. Tačiau kaip tik tada, kai gyvenimo vėjai, rodės, pasisuko kita kryptimi, porino knygininkas, Karaksas įsivėlė į dvikovą Per Lašezo kapinėse. Aplinkybės, gaubusios šį nutikimą, buvo labai miglotos. Žinoma tik tiek, kad dvikova turėjo įvykti auštant, kaip tik tą dieną, kai Karaksas rengėsi tuoktis, bet jaunikis taip ir nepasirodė.

Sklandė įvairiausių gandų: vieni laikė jį mirusiu — esą po dvikovos jo kūnas palaidotas nežinomoje vietoje. Kiti, optimistiškiau nusiteikusieji, buvo linkę manyti, kad Karaksas susijęs su tamsiais dalykais. Jis paliko nuotaką prie altoriaus, nes turėjo sprukti iš Paryžiaus į Barseloną. Jo kapo taip ir nerado, o greitai pasklido kita gandų versija: Chulijanas Karaksas mirė nuo skurdo gimtajame mieste. Viešnamio, kuriame grojo, merginos surengė rinkliavą, kad būtų garbingai palaidotas. Tačiau kūnas jau buvo užkastas bendrame kape, kartu su valkatomis ir neatpažintaisiais, uosto skenduoliais ar sušalusiais metro stotyje.

Kad ir kaip būtų keista, ponas Rokforas neužmiršo Karakso. Po vienuolikos metų nuo Raudonojo dvaro atradimo nusprendė su romanu supažindinti dvi savo studentes, vildamasis, kad galbūt ši keista knyga pažadins joms pomėgį skaityti. Tuomet Klarai su Klodete sukako penkiolika, kraujas šėlo nuo hormonų audrų, o akys krypo gatvėn, kur žvelgė studijos langai. Bergždžios buvo globėjo pastangos sužavėti jas klasikų kūryba, Ezopo pasakėčiomis ar nemirtingomis Dantės Aligjerio eilėmis. Ponas Rokforas baiminosi, kad sutartis su Klaros motina nueis šuniui ant uodegos ir jo nuoširdžių pastangų vaisius tebus dvi neraštingosios, kurių galvelėse švilpauja vėjai, todėl rizikavo pasiūlyti joms Karakso romaną, pristatydamas kaip meilės istoriją, pravirkdančią jau nuo pirmo puslapio, tai, žinoma, buvo tik dalis tiesos.