Карлос Сафон: Vėjo šešėlis

— Tai ar pasakysi, kur radai šią knygą? — paklausė.

— Mielai, bet tėvui pažadėjau laikyti paslaptyje.

— Ak, taip… Semperė ir jo paslaptys, — sumurmėjo Barselas. — Nutuokiu kur. Stebėtinai retas atradimas, vaikine. Aš laikau tai adatos radimu šieno kupetoje. Nagi, duokš man ją patyrinėti.

Padaviau knygą, o Barselas paėmė su nenusakomu atsargumu.

— Tikriausiai perskaitei?

— Taip, pone.

— Pavydžiu tau. Man visuomet atrodė, kad Karaksą reikia skaityti, kai širdis dar jauna, o galvos nekvaršina nereikalingos mintys. Ar žinojai, kad tai paskutinis jo parašytas kūrinys?

Tylėdamas papurčiau galvą.

— Danieli, ar nutuoki, kiek tokių egzempliorių egzistuoja prekyboje?

— Tikriausiai tūkstančiai.

— Nė vieno, — atkirto Barselas. — Tavo — vienintelis. Visi kiti buvo sudeginti.

— Sudeginti?

Barselas šyptelėjo. Jis sklaidė puslapius, o pirštai slydo popieriumi, tarsi glostytų neįkainojamą šilką. Baltai vilkinti dama lėtai atsisuko. Jos lūpose žaidė virpanti šypsena. Baltos lyg marmuras akys klajojo po tuštumą. Man sugniaužė gerklę. Ji buvo akla.

— Tu dar nepažįstamas su mano dukterėčia Klara, — pristatė Barselas.

Ne, pamaniau, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo būtybės porceliano lėlės veidu ir baltų akių, iš kurių sklido toks liūdesys, kokio man dar neteko matyti.

— Iš tikrųjų tai Klara yra Karakso žinovė, todėl ją ir pasikviečiau, — pasakė Barselas.

— O dabar, jums leidus, pasišalinsiu, kad galėčiau išsamiai ištyrinėti šį leidinį, o judu dalykiškai pabendraukite. Ar sutinki?

Žiūrėjau į jį suglumęs. Knygininkas, užsiėmęs subtiliu piratavimu, apsimetė nepastebėjęs, kaip sutrikau, tik draugiškai patapšnojo per nugarą ir dingo su mano knyga.

— Žinai, padarei jam didelį įspūdį, — išgirdau balsą už nugaros.

Atsisukau, ir mane pasitiko erdvėje klaidžiojanti šypsena. Krištolo skaidrumo balselis rodėsi toks trapus, kad, jei pertrauksiu kalbą, jis subyrės.

— Dėdė sakė siūlęs tau už Karakso knygą nemenką sumą, bet griežtai atsisakei, — tęsė Klara. — Nusipelnei jo pagarbos.

— Kiekvienas, manim dėtas, taip pasielgtų, — drįsau prabilti.

Stebėjau, kaip Klara šypsosi, pakreipusi galvą į šoną, o pirštai sukioja žiedelį, nusagstytą mažučiais safyrais.

— Kiek tau metų? — paklausė.

— Beveik vienuolika, — atsakiau. — O jums?

Klara nusikvatojo iš mano vaikiško naivumo.

— Beveik dvigubai daugiau, tačiau nereiškia, kad turi kreiptis į mane „jūs“.

— Atrodote daug jaunesnė, — skubiai pasakiau, jausdamas, kad reikia taisyti padėtį.

— Ką gi, teks patikėti tavimi, nes pati nenutuokiu, kaip atrodau, — pasakė kukliai šypsodamasi. — Jei atrodau jaunesnė, vadinasi, juolab gali kreiptis į mane „tu“.

— Kaip pasakysite, panele Klara.

Negalėjau atitraukti akių nuo jos rankų lyg sparnai, jos liaunos figūros, kurią galėjai nuspėti po drabužio klostėmis, pečių linijos, akinamo kaklo baltumo ir lūpų, kurias labai magėjo paliesti pirštų galiukais. Niekada neturėjau galimybės iš taip arti stebėti moters, nesibaimindamas sutikti jos žvilgsnio.

— Kodėl taip žiūri? — šiek tiek suirzusi paklausė Klara.

— Jūsų dėdė pristatė jus, kaip Chulijano Karakso žinovę, — skubiai atsakiau perdžiūvusia burna.

— Mano dėdė pripasakotų nebūtų dalykų, kad tik galėtų netrukdomas patyrinėti jam rūpimą knygą, — atrėmė Klara. — Kaip aklas žmogus gali būti knygų žinovas, jei negali jų perskaityti.

— Iš tiesų, nė nesusimąsčiau apie tai.

— Kaip vienuolikmečiu, tau visai neprastai sekasi meluoti. Būk atsargus, nes būsi kaip mano dėdė.

Baimindamasis leptelėti ką nors nederama, šįkart nieko neatsakiau, tik spoksojau į ją lyg pakerėtas.

— Nagi, prieik arčiau, — pakvietė.

— Atleiskite?

— Prieik, drąsiau. Juk nesuvalgysiu.

Pakilau nuo kėdės ir priėjau prie jos. Knygininko dukterėčia dešine ranka graibė aplinkui, ieškodama manęs. Nesumečiau, ką turiu daryti, tad žengiau dar žingsnį prie jos ir ištiesiau ranką. Kairiąja suėmusi ją, Klara tylėdama pasiūlė savo dešiniąją. Instinktyviai suvokiau, ko prašė, ir priliečiau sau prie veido. Jos delnas buvo drąsus, bet labai švelnus. Pirštai tyrinėjo mano skruostus. Stovėjau nekvėpuodamas, kol Klara skaitė rankomis mano veido bruožus. Ji visąlaik šypsojosi, pastebėjau, kaip lūpos kažką tyliai šnabžda. Jaučiau jos pirštų galiukus ant kaktos, vokų, kaip liečia man plaukus. Stabtelėjusi ties lūpomis, švelniai vedžiojo smiliumi ir bevardžiu pirštu. Jos pirštai kvepėjo cinamonu. Nurijau seiles pajutęs, kaip pašėlusiai daužosi širdis, ir dėkojau apvaizdai, kad niekas nemato, koks tirštas raudonis užliejo man veidą.

3

Tą ūkanotą ir lietingą popietę Klara Barselo mane pakerėjo, ji užvaldė mano sapnus ir svajones. Magiškoje bibliotekos šviesoje jos rankos pažymėjo man odą prakeiksmu, kamavusiu metų metus. Kol susižavėjęs stebėjau ją, knygininko dukterėčia pasakojo istoriją, kaip ji, irgi atsitiktinai, atrado Chulijano Karakso kūrybą. Tai nutiko nedideliame Provensos miestelyje. Pilietinio karo pradžioje jos tėvas, turėjęs ryšių su prezidento Kompanio kabinetu, apdairiai išsiuntė žmoną su dukterimi už fronto linijos. Netrūko balsų, teigusių, kad to nereikėjo imtis, kad Barselonoje gana saugu, o krikščionybės lopšyje — Ispanijoje barbariškumas sietinas tik su anarchistais, bet jie su savo dviračiais ir sulopytais autais toli nenuvažiuos. Klaros tėvas mėgdavęs kartoti posakį, kad žmonės nėra linkę įsižiūrėti į veidrodį, o karo grėsmė jau kybojo virš galvos. Advokatas buvo geras istorijos žinovas ir jautė, kad ateities įvykius daug aiškiau gali matyti gatvėse, fabrikuose ir kareivinėse nei bet kuriame rytiniame laikraštyje. Daug mėnesių rašė joms. Iš pradžių laiškai ateidavo iš Diputasjon gatvės užeigos, paskui — be atgalinio adreso, o galiausiai — slaptai, iš Montijuko pilies vienutės, kur, kaip ir daugelio, niekas nematė įeinančio, ir iš kur jis nebegrįžo.

Klaros motina skaitydavo laiškus garsiai, vos suturėdama ašaras ir praleisdama dalykus, kuriuos duktė nė neskaičiusi numanydavo. Kartą vidurnaktį Klara prisiprašė pusseserę Klodetę, kad ši dar kartą perskaitytų visus tėvo laiškus. Štai kaip Klara skaitydavo — svetimomis akimis. Niekas nėra matęs jos, liejančios ašaras: laiškai nuo advokato jau nebeateidavo, o pasklidę gandai apie karą pranašavo blogiausia.

— Mano tėvas jau nuo pradžių žinojo, kaip viskas bus, — paaiškino Klara. — Jis nesiskyrė nuo bičiulių, nes laikė tai savo pareiga. Pasitikėjimą pakirto žmonės, be skrupulų jį išdavę. Danieli, niekada nepasitikėk niekuo, o ypač tais, kuriais žaviesi. Šie paprastai suduoda skaudžiausius smūgius.

Klara kalbėjo aiškiu, ilgų paslapties ir šešėlių metų užgrūdintu balsu. Aš skendau jos krištoliniame žvilgsnyje, ašarų nei melo netemdomose akyse ir klausiausi man dar nesuprantamų dalykų. Klara pasakojo apie žmones, įvykius ir vietas, kurių niekuomet neregėjo, išsamiai ir įtaigiai lyg flamenko šokių mokytoja. Jos kalba — tai audinys iš atgarsių, balso tembro ir žingsnių ritmo. Pasakojo, kaip Prancūzijoje ją su pussesere Klodete ilgai prižiūrėjo vienas globėjas, penkiasdešimtmetis girtuoklėlis mokytojas su literato pretenzijomis, mėgęs pasipuikuoti lotyniškomis Vergilijaus Eneidos citatomis. Jis garsėjo pono Rokforo pravarde dėl specifinio nuo jo pantagriueliškos figūros sklindančio kvapo, kurio negalėjo panaikinti nei kvapnios romėniškosios pirtys, nei odekolonai.