Карлос Сафон: Vėjo šešėlis

— Brolau Sempere! — sušuko Barselas, vos pamatęs įeinantį tėvą. — Sūnau palaidūne, kuo nusipelnėme tokios garbės?

— Pone Gustavai, garbės nusipelnė mano sūnus Danielis, kuris ką tik rado kai ką įdomaus.

— Ką gi, eikite šen ir sėskitės prie mūsų, visokias iškasenas reikia atšvęsti.

— Iškasenas? — nepatikliai sušnabždėjau tėvui.

— Barselas pratęs vaizdingai kalbėti, — pusbalsiu paaiškino tėvas. — Nieko nesakyk, tegu įsivažiuoja.

Sėdintieji priėmė mus į savo būrį, ir Barselas, švytėdamas pasitikėjimu, pakvietė arčiau savęs.

— Kiek metų vaikėzui? — pasiteiravo, iš padilbų žiūrėdamas į mane.

— Beveik vienuolika, — išpyškinau.

Barselas šelmiškai nusišypsojo.

— Vadinasi, dešimt. Nepadaugink metų, vabaliūkšti, gyvenimas vis tiek tau juos užkraus.

Keletas jo bičiulių pritariamai linksėjo, kažką murmėdami. Barselas mostelėjo padavėjui dirbtinio manekeno veidu, kad prieitų.

Konjako mano draugui Semperei, paties geriausio, o jaunuoliui pieno kokteilio, nes jam dar reikia užaugti. Tiesa, atneškite dar kumpio griežinėlių, tik jau ne to ankstesniojo. Gumos gaminiais mus aprūpina Pireljis, — pašmaikštavo knygininkas.

Padavėjas linktelėjo ir dingo, vos vilkdamas ne tik kojas, bet ir sielą.

— Štai ką pasakysiu, — pareiškė knygininkas. — Argi čia darbas? Šioje šalyje net ir po mirties žmogus nenusipelno pagarbos. Pažvelkite į Sidą. Jis nepataisomas.

Barselas papsėjo savo užgesusią pypkę ir negalėjo atitraukti akių nuo knygos, kurią laikiau rankose. Nepaisant įžūlaus elgesio ir pomėgio laidyti sąmojus, Barselas lyg vilkas kraują iš tolo užuodė gerą kūrinį.

— Nagi, — prašneko dėdamasis atsainus, — ką čia atsinešėte?

Žvilgtelėjau į tėvą. Šis linktelėjo. Nieko netaręs ištiesiau knygą Barselui. Knygininkas paėmė ją eksperto judesiu. Plonais pianisto pirštais tyrinėjo viršelį, jo audinį ir būklę. Švytėdamas iš pasitenkinimo atsivertė puslapį su leidimo duomenimis ir atidžiai lyg seklys per minutę ištyrinėjo. Visi kiti stebėjo net sulaikę kvapą, tarsi lauktų stebuklo arba leidimo ir vėl kvėpuoti.

— Karaksas. Įdomu, — murmėjo.

Ištiesiau ranką norėdamas susigrąžinti savo knygą. Barselas suraukė antakius ir atidavė su ledine šypsena.

— Vaikinuk, iš kur ją gavai?

— Paslaptis, — atrėžiau žinodamas, kad tėvui sukelsiu šypseną.

Barselas nustebęs kilstelėjo antakį ir pažvelgė į tėvą.

— Bičiuli Sempere, kaip jums, — nes jus gerbiu ir žaviuosi, ir turėdamas omeny ilgus draugystės, vienijančios mus, kaip brolius, metus, siūlau už ją keturiasdešimt durų, ir baigtas kriukis.

— Jums teks derėtis su mano sūnumi, — paprieštaravo tėvas. — Knyga priklauso jam.

Barselas apdovanojo mane vilko šypsena.

— Na, ką pasakysi, vaikinuk? Keturios dešimtys — nemaži pinigai pirmajai prekei… Sempere, jūsų atžala turi verslininko talentą.

Sėdintieji nusikvatojo iš tokio sąmojo. Barselas maloniai pažvelgė į mane ir išsitraukė iš kišenės odinę piniginę. Atskaičiavęs ištiesė keturias dešimtis, — anais laikais tai buvo nemenkas lobis. Tylėdamas papurčiau galvą. Barselas vėl susiraukė.

— Žinok, godumas — mirtina nuodėmė. Gerai, tebūnie šešiasdešimt — galėsi atsidaryti kaupiamąją sąskaitą, tokio amžiaus jau turi galvoti apie ateitį.

Ir vėl papurčiau galvą. Barselas susiraukęs pažvelgė pro savo monoklį į tėvą.

— Į mane nežiūrėkite, — tarė tėvas. — Aš tik sudarau jam kompaniją.

Tada Barselas atsiduso ir įdėmiai nužvelgė mane.

— Gerai, berniuk, tai ko tu nori?

— Noriu sužinoti, kas toks buvo Chulijanas Karaksas, ir kur galėčiau gauti kitų jo knygų, nes labai noriu perskaityti.

Barselas iš širdies nusikvatojo ir įsikišo piniginę į kišenę.

— Nieko sau akademikas. Sempere, kuo maitinate savo atžalą? — pašmaikštavo.

Kaip sąmokslininkas palinko prie manęs, ir jo akyse pamačiau akimirkai šmėstelėjusią pagarbą, — anksčiau jos tikrai nebuvo.

— Ką gi, susitarkime, — pasakė pagaliau. — Rytoj, sekmadienio popietę, užeik į Ateneo biblioteką, pasiteirauk manęs. Atsinešk knygą, noriu gerai ją apžiūrėti, o aš tau papasakosiu, ką žinau apie Chulijaną Karaksą. Quid pro quo. [* Duras = 5 pesetos. Čia ir toliau – Vert. past.]

— Ką?

— Tai lotyniškai, berneli. Nėra mirusių kalbų, yra tik į letargo miegą nugrimzdę protai. Kitaip tariant, nerasi duro iš keturių pesetų, o tu man patinki, todėl išpildysiu tavo norą.

Posakių taiklumu šis žmogus galėjo nudėti skrendančią musę, o aš supratau, kad, jeigu noriu ką nors sužinoti apie Chulijaną Karaksą, verčiau būti su juo geruoju. Dėkingai nusišypsojau, reikšdamas pagarbą jo iškalbai ir lotynų kalbos mokėjimui.

— Tai nepamiršk, susitiksime rytoj Ateneo, — baigė knygininkas. — Tik atsinešk knygą, kitaip nieko nebus.

— Gerai.

Pokalbis baigtas, bet jį tarsi pratęsė kiti bičiuliai, — jie svarstė, diskutavo apie neseniai Eskorialio rūsiuose atrastus dokumentus, kuriuose neatmetama galimybė, kad Migelis de Servantesas — tik pseudonimas, kuriuo buvo prisidengusi moteris iš Toledo, kentėjusi nuo padidėjusio plaukuotumo. Barselas sėdėjo susimąstęs ir nesikišo į bevaisę diskusiją, tik žiūrėjo į mane pro savo monoklį ir šelmiškai šypsojosi. Galbūt jam rūpėjo tiktai knyga, kurią laikiau rankose.

2

Tą sekmadienį dangumi plaukė debesys, o gatvės ilsėjosi purpurinio rūko lagūnoje, nuo jo rasojo visi sieniniai termometrai. Popietę, kai karštis pakilo virš trisdešimties laipsnių, pasukau Kanudos gatvės kryptimi, — išrasojusia kakta, su knyga po skvernu skubėjau į Ateneo, susitikti su Barselu. Ateneo buvo — ir dabar tebėra — viena iš daugelio Barselonos vietų, kur tebetvyro devyniolikto amžiaus dvasia. Akmeniniai laiptai veda iš vidinio rūmų kiemelio į fantasmagoriškai vingiuojančias galerijas ir skaityklas, kur tokios naujovės, kaip telefono aparatas, skubėjimas ar rankinis laikrodis, rodo epochos anachronizmą. Durininkas, o gal tik drabužiais aptaisyta statula, man įėjus vidun nė nemirktelėjo. Užkopęs į pirmą aukštą pasidžiaugiau ventiliatoriumi, kurio šnaresys kaip ledo kubeliai gaivino prie knygų ir užrašų snaudžiančius skaitytojus. Gustavo Barselo siluetą pastebėjau pro stiklines duris, vedančias į sodelį. Nepaisydamas tropikus primenančio karščio jis vilkėjo savo įprasta puošeivos eilute, o monoklis spindėjo prieblandoje tarsi moneta tvenkinio dugne. Šalia pamačiau balta vilnone skraiste apsisiautusią būtybę, kuri man priminė ūkanose skendintį angelą. Mano žingsnių aidas patraukė Barselo dėmesį ir jis rankos mostu pakvietė prieiti arčiau.

— Danielis, jei neklystu, — prašneko knygininkas. — Ar knygą atsinešei?

Linktelėjau ir prisėdau ant krėslo, tarp Barselo ir jo paslaptingos draugės. Kelias minutes knygininkas patenkintas šypsojosi, visiškai nekreipdamas dėmesio į mane. Jau buvau beprarandąs viltį būti supažindintas su ta baltai apsitaisiusia dama. Barselas elgėsi taip, tarsi jos čia nė nebūtų, — tik mudu. Akies krašteliu stebėjau ją, drovėdamasis sutikti klaidžiojantį žvilgsnį. Jos veido ir rankų oda buvo tokia blyški, kad atrodė perregima. Veido ovalą gaubė juodi plaukai, blizgantys lyg drėgnas akmuo. Nusprendžiau, kad jai turėtų būti dvidešimt keleri metai, tačiau iš laikysenos ir veido — liūdno kaip nusvirusios gluosnio šakos — amžių nusakyti sunku. Atrodė sustingusi amžinos jaunystės laike kaip manekenai parduotuvių vitrinose. Žiūrėjau į jos pulso tvinksnius laibame lyg gulbės kakle, kai supratau, kad Barselas įdėmiai mane stebi.