Карлос Сафон: Vėjo šešėlis

4

— Dar niekuomet nebuvau pakerėta, užvaldyta ir sužavėta tokios istorijos, apie kurią rašoma knygoje, — pasakojo Klara. — Iki tol skaitymas man buvo lyg prievolė, skola, kurią turiu mokėti globėjams ir mokytojams, pati gerai nesuprasdama už ką. Nesuvokiau skaitymo palaimos, pojūčių, atveriančių visas sielos duris, kai tave įtraukia fantazijos grožis, išgalvotos paslaptys ir net kalba. Viską pajutau per tą romaną. Danieli, ar kada nors esi bučiavęs mergaitę?

Tirštas raudonis užliejo man veidą, o sustingęs liežuvis neleido ištarti nė žodžio.

— Suprantu, juk esi dar labai jaunas. Tačiau tas jausmas labai panašus, tai lyg kibirkštis, kurios niekada neužmirši. Danieli, mes gyvename šešėlių pasaulyje, ir magijos čia visai nedaug. Ta knyga išmokė mane gyventi visavertį gyvenimą, įtikėjau, kad atgausiu prarastą regėjimą. Štai kaip knyga, kuri nerūpėjo niekam, pakeitė mano gyvenimą.

Jaučiausi visiškai sutrikęs. Gėriau žodžius ir žavesį būtybės, kuriai neturėjau nei jėgų, nei noro atsispirti. Troškau, kad ji niekada nesiliautų kalbėjusi, kad jos balsas visam laikui mane užliuliuotų, kad jos dėdė niekada negrįžtų ir kad nesibaigtų tos trapios akimirkos, priklausančios tik man vienam.

— Metų metais ieškojau kitų Chulijano Karakso knygų, tęsė pasakojimą Klara. — Klausinėjau bibliotekose, knygynuose, mokyklose… Viskas veltui. Niekas nebuvo girdėjęs nei apie jį, nei apie jo knygas. Negalėjau to suprasti. Vėliau poną Rokforą pasiekė keista istorija apie žmogų, kuris lankydavosi bibliotekose bei knygynuose ieškodamas Chulijano Karakso kūrinių, ir, jei pasisekdavo rasti, pirkdavo juos, vogdavo arba įsigydavo kokiu nors kitu būdu; vėliau šios knygos supleškėdavo liepsnose. Niekas negalėjo pasakyti, kas jis toks ir kodėl taip elgėsi. Dar viena paslaptis apie mįslingą Karakso asmenybę. Laikui bėgant, mano motina nusprendė grįžti į Ispaniją. Ji sunkiai sirgo, o jos namai ir pasaulis visuomet buvo Barselonoje. Slapčia puoselėjau viltį sužinoti ką nors apie Karaksą čia, juk tai miestas, kuriame jis gimė, ir būtent čia prieškario metais dingo jo pėdsakai. Man nepavyko išsiaiškinti, net ir padedant dėdei. Mano motinai jos ieškojimai irgi baigėsi nekaip. Barselona, į kurią grįžo, jau buvo nebe ta, kokią paliko. Tą pasitiko tamsybių miestas, čia nebuvo tėvo, tačiau prisiminimai persekiojo lyg prakeiksmas, kiekvienas kampelis priminė jį. Tarsi šios širdgėlos būtų negana, ji nusamdė žmogų, kuris nustatytų, kas nutiko tėvui. Per tris mėnesius trukusį tyrimą seklys sugebėjo atkasti nutrūkusią laikrodžio apyrankę ir žmogaus, Montijuko pilies kapinyne nužudžiusio mano tėvą, vardą. Tai Fumeras, Chavjeras Fumeras. Sužinojome, kad šis asmuo, — tokių buvo ne vienas, — karjerą pradėjo kaip samdomas FAI žudikas, flirtavo su anarchistais, komunistais ir fašistais, visus apgaudinėjo, pardavinėjo savo paslaugas, o užėmus Barseloną metėsi prie užpuolikų ir stojo tarnauti į policiją. Tada jau buvo garsus policijos inspektorius. Mano tėvo niekas neprisiminė. Gali įsivaizduoti, kaip tai sugniuždė motiną, ji sunyko per kelis mėnesius. Gydytojai teigė, kad sušlubavo širdis, ir, manau, buvo teisūs. Po motinos mirties persikėliau pas dėdę Gustavą, kuris buvo vienintelis motinos giminaitis Barselonoje. Dievinau jį, nes, kai atvykdavo, kaskart dovanodavo man knygą. Ilgainiui jis tapo vienintelis mano šeimos narys ir mano geriausias draugas. Nors atrodo truputį arogantiškas, jo širdis — kaip švelnus avinėlis. Kas vakarą nepraleidžia progos man paskaityti, nors ir labai pavargęs būtų.

— Aš galėčiau skaityti jums. Jei tik panorėtumėte… — išpyškinau netikėtai ir tą akimirksnį pasigailėjau savo ryžto, nes suvokiau, kad Klara mano draugijoje pasijus kebliai, gal net juokingai.

— Ačiū, Danieli, — netikėtai atsakė ji. — Man labai patiktų.

— Kada tik panorėsite.

Vos pastebimai linktelėjo, ieškodama manęs savo šypsena.

— Gaila, kad neišsaugojau to Raudonojo dvaro egzemplioriaus, — tarė. — Ponas Rokforas griežtai atsisakė su juo skirtis. Galėčiau vardyti tau galybę priežasčių, bet tai bus tas pats, jeigu mėgindama apibūdinti katedrą sakyčiau, jog tai smaile besibaigiančių akmenų krūva.

— Esu tikras, kad apibūdintumėte geriau, nei sakote, — sukuždėjau.

Moterys apdovanotos instinktu, jos neklysdamos jaučia, kai vyras beviltiškai jas pamilsta, ypač jei tai neapsiplunksnavęs, jaunas vaikinukas. Toks ir buvau, tik man labiau patiko manyti, kad jos aklumas — lyg saugios ribos garantija, ir kad mano nusikaltimas, — mano absoliutus ir patetiškas garbinimas moters, gerokai lenkiančios mane amžiumi, protu bei ūgiu, — taip ir liks šešėlyje. Klausiau savęs, ką galėjo rasti manyje, kad pasiūlė savo draugystę? Veikiausiai tik blyškų savo pačios atvaizdą, vienatvės ir netekties aidą. Mano moksleiviškose svajonėse mudu visuomet būsime du bėgliai, šuoliuojantys knyga lyg žirgu, vedami išmonių ir kažkieno jau užrašytų svajonių.

Barselas pasirodė po kokių dviejų valandų, jo veidas spindėjo iš pasitenkinimo, bet man atrodė, kad praėjo vos dvi minutės. Knygininkas grąžino knygą ir pamerkė.

— Atidžiai ją apžiūrėk, vaikinuk, kad vėliau nesiskųstum, — nepakeičiau jos kita.

— Pasitikiu jumis.

— Drąsus varliūkštis. Paskutinis įvykis — su amerikiečiu turistu, kuris buvo tikras, kad Hemingvėjus fabadą [* Troškinys, paplitęs Asturijoje.] atrado San Fermine. Jis neabejoja, kad Fuenteovejuna egzempliorių jam pardaviau su Lopė de Vegos parašu, suraitytu šratinuku, — tik pamanyk! Taigi būk akylas, šiame knygų versle niekuo negali pasitikėti nė per nago juodymą.

Jau temo, kai vėl atsidūrėme Kanudos gatvėje. Švelnus vėjelis glostė miestą, ir Barselas, nusivilkęs švarką, apgaubė juo Klaros pečius. Vis dar jausdamas svaigulį nesusiturėjau nepasakęs, kad, jeigu jie neprieštarauja, rytoj apsilankysiu ir paskaitysiu Klarai pirmąjį Vėjo šešėlio skyrių. Barselas vogčiomis dirstelėjo į mane ir sausai atsikrenkštė.

— O tu, vaikine, laiko veltui nešvaistai, — išrėžė, nors balsas nuskambėjo geraširdiškai.

— Na, jeigu ne, tai gal kitą dieną…

— Tegu Klara nusprendžia, — pasakė knygininkas. — Namie jau turime septynis katinus ir dvi papūgas. Dar viena būtybė mums netrukdys.

— Tai laukiu tavęs rytoj septintą vakaro, — baigė pokalbį Klara. — Ar žinai adresą?

5

Manyčiau, dėl to, kad augau tarp knygų ir knygininkų, vaikystėje sykį nusprendžiau, jog noriu būti rašytojas ir nugyventi savo amžių įspūdingai. Mano literatūrinės svajos, — jau nekalbu apie tai, kad viskas penkerių metų vaikui atrodo neįtikimai paprasta, — kilo iš nuostabaus meniško daiktelio, eksponuojamo Anselmo Klavė gatvėje įsikūrusioje raštinės reikmenų krautuvėlėje, priešais Karinės valdžios rūmus. Mano garbinimo objektu tapo prašmatnus juodas plunksnakotis su dievai žino kiek įspūdingų padailinimų ir įrašų. Jis puikavosi vitrinoje lyg kokia karališka brangenybė. Plunksnakotis, barokinio stiliaus svajonė iš tūkstančio sidabrinių ir auksinių rantelių, šviečiančių kaip Aleksandrijos švyturys, jau pats savaime buvo stebuklas. Kai tėvas išsivesdavo mane pasivaikščioti, nenurimdavau, kol nenueidavome pasižiūrėti plunksnakočio. Tėvas sakė, kad jis turėjęs priklausyti mažų mažiausiai imperatoriui. Aš įsivaizdavau, kad tokia nuostabia priemone galima parašyti bet ką — romaną ar enciklopediją, taip pat laiškus, nes joje slypėjo nenusakomos galios. Puoselėjau mintį, kad tai, ką šiuo plunksnakočiu parašyčiau, pasiektų atkampiausias vietas, net tą nesuvokiamą kraštą, kur, sakydavo tėvas, išėjo mama ir nebegrįžo.