Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Vieną dieną sumanėme užeiti į krautuvėlę ir pasidomėti tuo pasakišku daikteliu. Pasirodo, plunksnakotis iš tiesų buvo vienetinis „Montblanc Meisterstuck“ gaminys, turėjo seriją ir numerį ir priklausė, kaip paslaptingai porino pardavėjas, pačiam Viktorui Hugo. Jis patikino, kad šiuo auksiniu plunksnakočiu rašytas Vargdienių rankraštis.

— Tai tikras faktas. Kaip žemė yra apvali, — patvirtino pardavėjas.

Papasakojo gavęs jį iš vieno paryžiečio kolekcininko, užtikrinusio, kad daiktas autentiškas.

— Ir kiek kainuoja ši prašmatnybė, jei klausimas nepasirodys įžūlus? — pasidomėjo tėvas.

Išgirdus skaičių, jam akys ant kaktos iššoko, bet aš buvau galutinai apakintas grožio. Pardavėjas, matyt, palaikė mudu fizikos žinovais, nes ėmė postringauti kažką nesuprantama apie brangiųjų metalų lydinius, Tolimųjų Rytų glazūravimo būdus ir revoliucingą teoriją apie stūmoklius ir susisiekiančiuosius indus, tos teorijos nežinojo teutonai, o jų krašte ir gimė šlovingasis daiktelis, tapęs savotiška grafikos technologijų viršūne. Turiu pasidžiaugti — nors neatrodėme pasiturintys, pardavėjas leido iki valios pasigėrėti plunksnakočiu, pripildė jį rašalo ir pasiūlė man lapelį popieriaus, kad užrašyčiau savo vardą ir, kaip Viktoras Hugo, pradėčiau literato karjerą. Paskui, nublizginęs minkšto audinio skiaute, grąžino jį į garbės sostą.

— Gal kitą kartą, — sumurmėjo tėvas.

Jau gatvėje tėvas tyliai pasakė, kad tokios prabangos mes negalime sau leisti. Knygų krautuvėlės pajamų užteko tik padengti pragyvenimo ir mano mokslo geroje mokykloje išlaidas. Šviesiausiojo Viktoro Hugo „Montblanc“ plunksnakočiui teks palaukti. Nieko neatsakiau, tačiau mano veide tėvas negalėjo nepastebėti nusivylimo.

— Padarysime štai ką, — pasiūlė jis. — Kai būsi tokio amžiaus, kai tampama rašytojais, grįšime čia ir nusipirksime jį.

— O jeigu iki tol kas nors jį nupirks?

— Niekas jo nenupirks, patikėk manimi. O jeigu taip atsitiks, kreipsimės į auksarankį poną Federiką.

Ponas Federikas buvo vietos laikrodininkas, jis dažnai užeidavo į mūsų krautuvę ir, kiek man teko pažinti, buvo mieliausias ir mandagiausias Vakarų pusrutulio žmogus. Auksarankis meistras garsėjo nuo pat Riveros kvartalo iki Nino krautuvės. Jį lydėjo ir kitokia šlovė, ne tokia padori, siejama su erotiniu potraukiu prie raumeningų, anksti subrendusių prastuomenės paauglių ir pomėgiu persirengti Estreljita Kastro.

— O jeigu ponui Federikui su plunksnakočiu nieko nepavyks? — neatlyžau kupinas švento naivumo.

Tėvas kilstelėjo antakį, matyt, būgštaudamas, kad kokie nors negeri gandai bus sudrumstę nekaltą mano sąmonę.

— Ponas Federikas akimirksniu supranta viską, kas pagaminta Vokietijoje, — jei reikės, sukonstruos net folksvageną. Be to, vertėtų pasidomėti, ar Viktoro Hugo laikais jau egzistavo automatiniai plunksnakočiai. Kažkodėl abejoju.

Istorinis tėvo skepticizmas mane sutrikdė. Užsimerkęs patikėjau šia legenda, nors nemačiau nieko bloga, kad ponas Federikas sumeistrautų man pakaitalą. Pasiekti Viktoro Hugo aukštumas dar turėjau daugybę laiko. Guodė ir tai, kad tėvo pranašystė išsipildė, ir „Montblanc“ plunksnakotis dar ilgai karaliavo toje vitrinoje, kurią iškilmingai aplankydavome kiekvieno šeštadienio rytą.

— Jis vis dar čia, — sakydavau susižavėjęs.

— Nes laukia tavęs, — atsakydavo tėvas. — Jis žino, kad vieną gražią dieną bus tavo, ir juo parašysi genialų kūrinį.

— Noriu parašyti laišką. Laiškelį mamai. Kad nesijaustų labai vieniša.

Tėvas įdėmiai pažvelgė į mane.

— Danieli, tavo mama visai ne vieniša. Ji pas Dievą. Ir ji visados su mumis, nors ir negalime jos regėti.

Tokią pat teoriją mokykloje man išdėstė tėvas Visentė, senas jėzuitas, gebantis išaiškinti bet kokią visatos paslaptį — nuo gramofono iki dantų skausmo — pasitelkęs citatas iš šventojo Mato, bet mano tėvo žodžiai taip įtikimai neskambėjo.

— O kam jos Dievui reikia?

— Nežinau. Jei kada ją pamatysime, būtinai pasiklausime.

Ilgainiui atsisakiau to laiško idėjos ir maniau, kad geriausia būtų pradėti nuo genialaus kūrinio. Kadangi neturėjau plunksnakočio, tėvas paskolino antro numerio „Staedtler“ pieštuką, kuriuo keverzojau sąsiuvinyje. Pasakojimas, žinoma, buvo apie paslaptingą automatinį plunksnakotį, stulbinamai primenantį tą iš vitrinos, be to, jis buvo užkeiktas. Tiksliau sakant, plunksnakotyje apsigyveno nuo šalčio ir bado pasimirusio rašytojo, plunksnos savininko, siela. Pakliuvusi į mokinio rankas plunksna imdavo vingiuoti popieriuje paskutinį autoriaus kūrinį, kurio šis nespėjo baigti. Nepamenu, iš kur tai išgirdau ar sugalvojau, svarbiausia, kad niekada panašios idėjos neateidavo man į galvą. Beje, bandymas popieriuje išguldyti tą kūrinį, kurio autorius nespėjo baigti, nenusisekė. Menkutę išmonę sužlugdė mano sintaksė, o metaforiški posakiai buvo panašūs į tuos, kuriuos pastebėdavau skelbimuose prie tramvajų stotelės. Nekenčiau to pieštuko ir troškau plunksnakočio, galinčio paversti mane genijumi. Tėvas stebėjo mano netikėtą aistrą su pasididžiavimu ir susirūpinęs.

— Danieli, kaip tavo pasakojimas?

— Nežinau. Manau, jei turėčiau tą plunksnakotį, viskas būtų kitaip.

Pasak tėvo, tokia mintis galėjo kilti tik brandžiam rašytojui.

— Kurk toliau savo opera prima , — dar nebūsi baigęs, kai nupirksiu jį tau.

— Pažadi?

Jis neatsakydavo, o tik šypsodavosi. Tėvui pasisekė, nes mano literatūrinės užmačios greitai išblėso ir iškalbos dirvonai liko nearti. Visa pakeitė mechaniniai žaisliukai ir visokiausi skardiniai dalykėliai, kurių galėjau įsigyti Enkantės krautuvėje už padorią, mūsų šeimyniniam biudžetui prieinamą, kainą. Deja, vaikiškas pomėgis — lyg neištikima ir aikštinga mylimoji, tad gana greitai mane jau domino vien konstruktoriai ir prisukami laiveliai. Daugiau neprašiau tėvo eiti pasižiūrėti Viktoro Hugo plunksnakočio, ir jis nieko neužsiminė. Tai baigėsi savaime, tačiau tėvo atvaizdas dar ilgai stovėjo man akyse, ir dabar jį prisimenu: liesas vyriškis, vilkintis per dideliu kostiumu, su iš antrų rankų pirkta skrybėle, kurią įsigijo Kondalio gatvėje už septynias pesetas. Vyriškis, negalėjęs sau leisti prabangos padovanoti sūnui tą nuostabų plunksnakotį, tikrai niekam vertą, o, rodės, tokį svarbų. Tą naktį, kai grįžau iš Ateneo, radau jį valgomajame lūkuriuojantį manęs, veide atsispindėjo liūdesys ir smalsumas.

— Jau maniau, kad pasiklydai, — tarė. — Tomas Agilaras skambino. Sakė, buvote kažką sutarę. Pamiršai?

— Barselas užkalbėjo dantį, — linktelėjau. — Nesumojau, kaip ištrūkti.

— Jis šaunus vyras, tik įkyrokas. Veikiausiai esi alkanas. Mersedita atnešė truputį sriubos, kurią išvirė savo motinai. Ne mergina, o auksas.

Susėdome už stalo pasivaišinti Merseditos, kaimyno iš trečio aukšto dukters, išmalda. Apie ją sklido kalbos, kad veikiai taps vienuole ar šventąja, nors keletą sykių mačiau besibučiuojančią su raumeningų rankų jūreiviu, parlydėdavusiu ją iki laiptinės.

— Šį vakarą atrodai užsisvajojęs, — pasakė tėvas, mėgindamas užmegzti kalbą.

— Gal nuo drėgmės, keliančios tingulį. Barselas taip sakė.

— Man kitaip atrodo. Danieli, kažkas tau neduoda ramybės.

— Ne, tiesiog mąstau.

— Apie ką?

— Apie karą.

Tėvas melancholiškai linktelėjo ir tylėdamas valgė sriubą. Nebuvo kalbus žmogus, nors gyveno praeitimi, beveik niekada apie ją neužsimindavo. Augau neabejodamas, kad neskubrus pokario metų gyvenimas, tas rimties, skurdo ir slegiamo apmaudo pasaulis buvo toks savaime suprantamas, kaip iš čiaupo tekantis vanduo, o tylus liūdesys, srūvantis sužeisto miesto sienomis, ir yra tikrasis jo sielos atspindys. Viena iš vaikystės apgaulių yra tai, jog nebūtina suprasti, kad pajustum. Kai protas pradeda suvokti, kas vyksta, žaizdos širdyje jau būna gana gilios. Tą prasidedančios vasaros naktį, klajojant po tamsias ir apgaulingas Barselonos sutemas, taip ir nepavyko išbraukti iš atminties Klaros pasakojimo apie dingusį tėvą. Mirtis man asocijavosi su keista nepažįstama ranka, — prekybos agentas, išsivedantis motinas, valkatas ar devintą dešimtį perkopusius kaimynus, lyg būtų kalbama apie pragarišką loteriją. Į galvą netilpo mintis, kad mirtis gali vaikščioti šalia, žmogišku pavidalu, pavydo apnuodyta širdimi, tviskančia uniforma ar munduru, stovėti eilėse prie kino filmų, juokauti užeigose arba rytais vestis vaikus pasivaikščioti po Siudadelos parką, o popietėmis ką nors numarinti Montijuko pilies belangėje ar be jokių apeigų užkasti bevardį kūną bendroje duobėje. Nepaliaujamai apie tai mąstydamas priėjau prie išvados, kad mano įsivaizduojamas geras pasaulis galbūt yra tik dekoracija. Tais praradimų metais baigėsi vaikystė, lyg kelionė greitojo traukinio, kurio atvykimo laikas niekur neskelbiamas.