Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Liūliuojami įkyraus radijo novelių murmesio, kuris pro atvirus langus sklido bažnyčios aikštės link, pasidalijome šiupininę su permirkusiais duonos gabalėliais.

— Tai vis dėlto kaip sekėsi pas poną Gustavą?

— Susipažinau su jo dukterėčia Klara.

— Su nerege? Kalbama, kad ji nepaprastai graži.

— Nežinau. Nepastebėjau.

— O be reikalo.

— Pasižadėjau rytoj po pamokų apsilankyti jų namuose, paskaitysiu jai. Vargšelė atrodė labai vieniša. Jei tu neprieštarauji.

Tėvas iš padilbų pažvelgė į mane, lyg svarstydamas, ar jis anksčiau laiko paseno, ar aš pernelyg greitai suaugau. Nutariau keisti temą ir nesumečiau nieko kita, kaip tik tai, kas nedavė man ramybės.

— Ar tiesa, kad karo metais žmonės, įkalinti Montijuko pilyje, dingdavo be žinios?

Tėvas greitai nurijo sriubos gurkšnį ir įdėmiai pažvelgė į mane, jo lūpose žaidė lengva šypsenėlė.

— Kas tau šitaip sakė? Barselas?

— Ne, Tomas Agilaras. Kartais jis mokykloje pripasakoja įvairių dalykų.

Tėvas supratingai linktelėjo.

— Danieli, karo metu nutinka įvairiausių dalykų, kuriuos sunku paaiškinti. Dažnai nė pats nesuvokiu, ką jie reiškia. Kartais geriausia palikti viską taip, kaip yra.

Ir be didelio ūpo vėl ėmė valgyti sriubą. Tylėdamas jį stebėjau.

— Tavo motinai mirties patale daviau pažadą niekuomet nepasakoti apie karą, kad apsaugočiau nuo blogų prisiminimų.

Nesumojau, ką atsakyti. Tėvas nusuko akis į šalį, tarsi ko ieškodamas. Žvilgsnių ar slėpinių, o gal net motinos, kad pritartų jo žodžiams.

— Kartais man atrodo, jog klydau pasižadėdamas. Nežinau.

— Nesvarbu, tėti.

— Ne, Danieli, anaiptol. Karas viską keičia. Tu teisus, daugybė žmonių, patekusių į tą pilį, niekuomet negrįžo.

Mūsų žvilgsniai akimirksnį susitiko. Netrukus tėvas pakilo nuo stalo ir, tylos įskaudintas, nuėjo į savo kambarį. Nurinkau indus ir sukroviau į nedidelę marmurinę plautuvę. Grįžęs į svetainę užgesinau šviesą ir klestelėjau į seną tėvo krėslą. Gatvės alsavimas plazdėjo užuolaidose. Miego nenorėjau ir nesistengiau užmigti. Nuėjęs į balkoną persisvėriau per turėklus, stengdamasis įžvelgti padūmavusias šviesas, sklidusias nuo Puerta del Anchelio žibintų. Nuo vieno gatvės grindinį dengiančio šešėlio atsiskyrė figūra. Jos akyse atsispindėjo gintarinis cigaretės blėsavimas. Vilkėjo juodai, vieną ranką laikė švarko kišenėje, o kita — cigarete audė žydro dūmo voratinklį, dengiantį veido profilį. Slapčia stebėjo mane, veido neatsukdamas į gatvės šviesą. Stovėjo lyg nusiminęs, rūkė, neatitraukdamas žvilgsnio nuo manęs. Paskui, katedros varpams mušant vidurnaktį, atsisveikino vos pastebimu linktelėjimu, — nemačiau, bet pajutau jo šypseną. Ir aš norėjau nusišypsoti, bet nepajėgiau net krustelėti, buvau lyg paralyžiuotas. Žmogysta nusisuko, ir pastebėjau, kaip šlubčiodama tolsta. Bet kurią kitą naktį nebūčiau kreipęs dėmesio į tokį prašalaitį, tačiau, vos jam dingus rūke ir man iš akių, pasijutau išpiltas šalto prakaito, man trūko oro. Prisiminiau tokią pat sceną skaitęs Vėjo šešėlyje . Pasakojimo herojus vidurnaktį išeidavo į balkoną ir matydavo, kaip tamsoje kažkoks nepažįstamasis rūkydamas jį stebi. Veidą visuomet slėpė šešėlyje, tik akys tarsi kibirkštys skrodė nakties tamsą. Nepažįstamasis stovėdavo dešinę ranką paslėpęs juodo švarko kišenėje, paskui nusisukdavo ir šlubčiodamas traukdavo tolyn. Tai ir aš pats neseniai patyriau — tas nepažįstamasis nebuvo šiaip sau naktinėtojas, beveidė, beasmenė būtybė. Toji Karakso romano būtybė buvo velnias.

6

Tirštas užmaršties sapnas ir suvokimas, kad kitą popietę vėl pamatysiu Klarą, nuramino mane, jog tai buvo atsitiktinumas, nieko daugiau. Gal nepaprastai įaudrinta vaizduotė tebuvo žadėtos ir trokštamos brandos pradžia: visų laiptinės kaimynių nuomone, tapsiu, jei ne sveikata trykštančiu, tai bent išvaizdžių vyru. Lygiai septintą vakaro, apsivilkęs geriausius drabužius ir apsipurškęs odekolonu „Varon Dandy“, traukiau pono Gustavo Barselo namų link, pasirengęs tapti ateinančiuoju skaitovu ir jų salono svečiu. Knygininkas su dukterėčia buvo įsikūrę Karališkosios aikštės name. Duris atvėrė uniformuota santūrios laikysenos tarnaitė su kyku ir ceremoningai nusilenkė.

— Jūs veikiausiai ponaitis Danielis, — tarė ji. — Aš vardu Bernarda, esu jūsų paslaugoms.

Bernardos manieringa šneka negalėjo paslėpti sodrios kaserietiškos tarmės. Iškilmingai ir didžiuodamasi vedė mane Barselo apartamentais. Pirmas aukštas juosė sodą, o ratu einančios įstiklintos verandos, salonai ir koridoriai man, pratusiam prie kuklių Santa Anos gatvės namų, atrodė lyg miniatiūrinis Eskorialis. Iš karto krito į akis, kad ponas Gustavas degė ne tik aistra knygoms, senoviniams leidiniams, visokioms bibliografinėms įdomybėms, bet ir kolekcionavo skulptūras, paveikslus, meno kūrinius Biblijos temomis. O kur dar floros ir faunos gausybė! Žingsniavau paskui Bernardą veranda, išraizgyta lapijos ir tropikų augalų, lyg kokia oranžerija. Pro verandos stiklą šviesa sijojo aukso dulkes ir garus. Orą virpino ilgesingas, širdį gniuždantis pianino garsas. Bernarda tvirtomis lyg uosto kroviko rankomis praskleidė lapiją. Stebėjau, žvalgiausi aplinkui ir pamačiau pusės tuzino kačių būrį ir dvi įspūdingo didumo papūgas rėksmingų spalvų plunksnomis, jas, paaiškino tarnaitė, Barselas „pakrikštijo“ garbingai — Ortega ir Gasetas. Klara laukė manęs kitame salone, šalia oranžerijos, jo langai vėrėsi į aikštę. Mano neramių troškimų esybė skambino pianinu, apsivilkusi lengvutį turkio spalvos medvilninį drabužį, užlieta pro vitražinį langelį srūvančios šviesos. Klara skambino prastai, nejautė ritmo ir vis klydo, bet man jos muzika skambėjo nuostabiai, ir išvydęs ją prie instrumento tiesią lyg styga, galvą truputį palenkusią į šoną, švelniai besišypsančią, pasijutau lyg devintame danguje. Jau ėmiau krebždentis, rodydamas, kad atėjau, tačiau „Varon Dandy“ kvapas mane aplenkė. Klara baigė impulsyvų koncertą ir jos veidas nušvito drovia šypsena.

— Maniau, dėdė, — pasakė. — Jis uždraudė skambinti Monpa, anot jo, tai, kaip aš jį atlieku, tikra šventvagystė.

Vienintelis Monpa, kurį pažinojau, buvo džiūsna, raugėti linkęs klebonas, kuris dėstė mums fiziką ir chemiją, ir tas palyginimas pasirodė komiškas, net neįsivaizduojamas.

— Anaiptol, man rodos, tu skambini puikiai, — paprieštaravau.

— Kur jau ten… Mano dėdė, kuris yra tikras melomanas, net muzikos mokytoją nusamdė, kad bent kiek prasilavinčiau. Toks jaunas, daug žadantis kompozitorius. Jis vardu Adrianas Neri, studijavęs Paryžiuje ir Vienoje. Turiu jus supažindinti. Dabar jis kuria simfoniją, kurią atliks Barselonos orkestras, nes jo dėdė priklauso Valdybai. Jis tikras genijus.

— Kas — dėdė ar sūnėnas?

— Danieli, nebūk toks kandus. Aš tikra, kad Adrianas tave sužavės.

Kaip sudegusio teatro aktorius, pamaniau.

— Gal norėtum ko nors užkąsti? — pasiteiravo Klara. — Bernarda kepa tokius skanius sausainiukus su cinamonu, kad pirštelius apsilaižysi.

Karališkai užkandžiavome — šlamštėme viską, ką tik tarnaitė nešė. Nežinojau, kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis, neišmaniau protokolo. Klara, man rodos, suprato mano mintis ir, kai jau pasisotinome, pasiūlė skaityti, tad Vėjo šešėlį dar kartą pradėjau nuo pradžių. Skaičiau rimtai ir įsitempęs, bet palengva įtampa nuslūgo, ir aš visiškai atsidaviau pasakojimui, iš prozos eilučių išgaudamas intonacijas ir skambesį, srūvantį lyg muzikos garsai, atrasdamas pauzių paslaptį, tai, į ką skaitydamas pirmą kartą nebuvau atkreipęs dėmesio. Naujos smulkmenos, vaizdų ir šešėlių niuansai aiškėjo tarp eilučių tarsi pastatas, kurį gali stebėti įvairiais rakursais. Visą valandą skaičiau, įveikiau penkis skyrius, net burna išdžiūvo, kai staiga pasigirdo pustuzinio laikrodžių dūžiai, primindami, kad jau vėlu. Užverčiau knygą ir pažvelgiau į Klarą, švelniai besišypsančią.