Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Dabar tu patenkintas? — ištarė. — Ar šito tikėjaisi?

— Ne.

Po pusvalandžio pasirodė Bernarda. Jos veido mina buvo kaip per šermenis, rankose laikė laiškelį nuo panelės Klaros. Ji siuntė daug linkėjimų, bet atsiprašė negalinti dalyvauti šventėje. Ponas Barselas verslo reikalais kelioms dienoms išvykęs iš miesto, todėl Klara priversta pakeisti muzikos pamokų su maestro Neri laiką. Būtų atėjusi, nes popietę turėjo laisvą.

— Klara neatėjo dėl to, kad jai muzikos pamoka? — pasitikslinau apstulbęs.

Bernarda nudūrė akis žemėn. Kone su ašaromis ištiesė nedidelį dovanų paketėlį ir pabučiavo į abu skruostus.

— Jei tau nepatiks, galėsime pakeisti, — pasakė.

Likome su tėvu vienu du, niūrūs spoksojome į šventinius indus, stalo sidabrą, žvakes ir tylėjome.

— Danieli, man labai gaila, — pasakė tėvas.

Tylėdamas gūžtelėjau pečiais.

— Ar neišvyniosi dovanos? — paklausė.

Mano atsakymas buvo durų trinktelėjimas išeinant. Nesitverdamas pykčiu nudundėjau laiptais, jaučiau, kaip akis degina ašaros. Tuščia gatvė maudėsi melsvoje šalčio šviesoje. Mano širdis buvo apnuodyta, o žvilgsnis užgesęs. Patraukiau nežinodamas kur, ignoruodamas nepažįstamąjį, stebintį mane nuo Puerta del Anchelio. Jis dėvėjo tą pačią tamsią eilutę, dešinioji ranka — švarko kišenėje. Akyse atsispindėjo cigaretės žybsniai. Šlubčiodamas lėtai nusekė paskui mane.

Ilgiau nei valandą basčiausi be tikslo, kol atsidūriau prie Kolumbo paminklo. Pasukau uosto link ir prisėdau ant laiptų, neriančių tiesiog į šniokščiančius vandenis ties katerių molu. Kažkas išsiruošė į naktinį pasivaikščiojimą, girdėjau aidint juoką ir muziką, mačiau šviesas blykčiojant uoste. Prisiminiau, kai mudu su tėvu plaukdavome kateriu iki pat tos vietos, kur baigiasi molas. Iš ten galėjai įžvelgti kapines, esančias Montijuko papėdėje, amžinąjį mirusiųjų miestą. Kartais pamodavau ranka, manydamas, kad mama vis dar tenai ir galbūt mato mudu. Ir tėvas pamodavo. Jau kadai neplaukiojame kateriu, nors žinau, kad jis kartais išplaukia vienas.

— Gera naktis sąžinės graužačiai, ar ne, Danieli? — išgirdau balsą šešėlyje. — Gal cigaretę?

Iš netikėtumo krūptelėjau, o kūną nupurtė šaltis. Ranka iš tamsos tiesė man cigaretę.

— Kas jūs?

Nepažįstamasis stovėjo atokiai, veidą slėpė šešėlis. Nuo cigaretės kilo žydras dūmas. Iškart atpažinau juodą eilutę ir švarko kišenėje slepiamą ranką. Jo akys spindėjo lyg stikliniai karoliukai.

— Esu tavo draugas, — pasakė, — ar tikiuosi juo tapti. Cigaretę?

— Nerūkau.

— Labai gerai. Gaila, Danieli, bet neturiu daugiau ko tau pasiūlyti.

Jo balsas buvo liūdnas. Kalbėjo tęsdamas balsius, tembras prislopęs ir gergždžiantis lyg septyniasdešimt aštuonių apsisukimų per minutę plokštelės iš Barselo kolekcijos.

— Iš kur žinote mano vardą?

— Daug apie tave žinau. Vardas — tik pradžia.

— Ką dar žinote?

— Galėčiau užtraukti tau gėdą, bet neturiu tam nei laiko, nei noro. Pakaks, jei pasakysiu, kad turi vieną mane dominantį daiktą. Ir aš pasirengęs gerai už jį sumokėti.

— Man rodos, jūs su kažkuo mane painiojate.

— Niekada neklystu dėl žmonių. Galbūt dėl kitų dalykų, bet tik ne dėl žmonių. Kiek norėtum gauti už tai?

— Už ką?

— Už Vėjo šešėlį.

— Kas verčia jus manyti, kad turiu jį?

— Danieli, neverta apie tai šnekėti. Man rūpi tik kaina. Seniai žinau, kad turi. Žmonės šneka. Aš klausausi.

— Vadinasi, blogai nugirdote. Neturiu tos knygos. Jei ir turėčiau — neparduočiau.

— Pagirtinas užsispyrimas, ypač šiais parsidavėlių ir padlaižių laikais, tik su manimi nereikia žaisti. Pasakyk kiek. Tūkstantis durų? Pinigai man nerūpi. Kainą nustatyk tu.

— Jau sakiau: ji neparduodama, be to, aš jos neturiu, — atkirtau. — Matote, jūs klystate.

Nepažįstamasis tebestovėjo tylus, apgaubtas melsvų cigaretės, kuri, rodės, niekada neužges, dūmų debesies. Suvokiau, kad užuodžiu ne tabako, o degančio popieriaus kvapą. Gero, knyginio popieriaus.

— Galbūt dabar tu klysti, — pasakė.

— Grasinate man?

— Galbūt.

Apstulbau. Nors dėjausi drąsus, nepažįstamasis mirtinai mane išgąsdino.

— Norėčiau sužinoti, kodėl taip domitės ta knyga?

— Tai mano reikalas.

— Ir mano, jei reikalaujate knygos, kurios neturiu.

— Danieli, tu man patinki. Esi sumanus ir drąsus. Tūkstantis durų? Už tokią sumą galėsi nusipirkti galybę knygų. Tikrai gerų knygų, o ne tokio šlamšto, kurį taip pavydžiai saugai. Nagi — tūkstantis, ir išsiskirkime kaip draugai.

— Mudu nesame draugai.

— Anaiptol, tik tu dar nesupratai. Nekaltinu tavęs, juk galva pramušta dėl kitų dalykų. Pavyzdžiui, tavo draugė Klara. Dėl tokios moters kiekvienas gali pamesti sveiką protą.

Išgirdus Klaros vardą man užvirė kraujas.

— Ką žinote apie Klarą?

— Drįsčiau pasakyti, kad žinau apie ją daugiau nei tu, ir tau verčiau būtų ją pamiršti, nors puikiai suprantu, kad to nepadarysi. Juk ir man kadaise buvo šešiolika…

Staiga mane pervėrė baisi nuojauta. Tai ir buvo vyriškis, su kuriuo Klara susidurdavo gatvėje. Jis egzistuoja. Klara nemelavo. Nepažįstamasis žengė artyn. Aš atsitraukiau. Dar niekada nebuvau taip persigandęs.

— Klara neturi knygos, geriau bus, jei žinosite. Nedrįskite jos liesti.

— Su tavo drauge nesunku susitarti. Kada nors ir tu suprasi. Man reikia tik knygos. Norėčiau gauti ją geruoju, tada niekas nenukentės. Ar supratai mane?

Lyg koks pienburnis neradau geresnio būdo, kaip griebtis melo.

— Knyga pas Adrianą Neri. Muzikantą. Gal esate apie jį girdėjęs?

— Nieko nežinau apie tokį, ir tai blogiausia, ką galima pasakyti apie muzikantą. Ar jis nėra tavo išmonė, tasai Adrianas Neri?

— Būtų gerai, kad tik išmonė…

— Tuomet prašau pasistengti iš jo tą knygą susigrąžinti. Kaip supratau, esate geri draugai. O draugai greitai susitaria. Ar geriau man pačiam kreiptis į tavo draugę Klarą?

Papurčiau galvą.

— Pasikalbėsiu su Neri, bet nemanau, kad grąžins, nes veikiausiai jau neturi, — riečiau išsijuosęs. — O kam jums ta knyga? Tik nesakykite, kad trokštate perskaityti.

— Ne. Atmintinai ją moku.

— Jūs kolekcininkas?

— Panašiai.

— Ar turite daugiau Karakso knygų?

— Turėjau. Danieli, aš domiuosi Karaksu. Užsiimu jo knygų paieška.

— O ką su jomis veikiate, jei neskaitote?

Išgirdau duslų, keistą garsą. Tik po kelių sekundžių supratau, kad nepažįstamasis juokiasi.

— Tai, ką privalau, Danieli, — atšovė.

Iš kišenės išsiėmė dėžutę degtukų. Sugraibė vieną ir uždegė. Pirmą kartą liepsna nušvietė pašnekovo veidą. Mano širdis nusirito į kulnus. Toji žmogysta neturėjo nei nosies, nei lūpų, nei vokų. Jo veidas buvo tamsi, gaisro randų išvagota kaukė. Tą negyvą odą ir buvo lietusi Klaros ranka.

— Deginu jas, — sušnabždėjo, o balsas ir žvilgsnis išdavė neapykantą.

Vėjo gūsis užgesino degtuką, kurį laikė tarp pirštų, ir veidą vėl apgaubė tamsa.

— Dar susitiksime, Danieli. Niekuomet nepamirštu veidų, o nuo šiandienos, manau, nepamirši ir tu, — pasakė neskubėdamas. — Tikiu, kad savo ir draugės Klaros labui priimsi teisingą sprendimą ir susitarsi su ponu Neri, kurio vardas, atvirai kalbant, lyg nesubrendėlio. Aš nė per nago juodymą juo nepasitikėčiau.

Daugiau neištaręs nė žodžio nepažįstamasis apsisuko ir patraukė molo link, — rūke dingstantis siluetas, su šypsenos draiskalais.