Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

8

Svaidydama žaibų kibirkštėles nuo jūros slinko debesų mantija. Lėkčiau slėptis nuo artėjančios liūties, bet nepažįstamojo žodžių paveiktas negalėjau nė pajudėti. Rankos drebėjo, nepajėgiau susivokti. Pažvelgęs aukštyn pamačiau drangą, lyg tamsaus kraujo dėmę, pasklidusią tarp debesų, — ji užtemdė mėnulį, niūriu apsiaustu užklojo miesto sienas ir stogus. Sukaupiau jėgas ir paspartinau žingsnį, tačiau nerimas graužė kaip kirminas, kojos buvo lyg švininės, o audra nenumaldomai artėjo. Pasislėpiau po stikliniu spaudos kiosko stogeliu, mėginau sustabdyti minčių maišalynę ir nutarti, ką daryti toliau. Netoliese riaumodama lyg slibinas nugriaudėjo perkūnija, net žemė sudrebėjo po kojomis. Po kelių sekundžių ant fasadų ir languose sutvinksėjo trapus įelektrintos šviesos pulsas. Grindinio balose lyg žvakės vėjyje virpėjo žibintų šviesos. Gatvėse nesimatė nė gyvos dvasios. Vėl užkritus tamsai, vėjas atnešė troškų kanalizacijos tvaiką. Naktis — nors į akį durk, o lietus apgaubė lyg drobulė. „Dėl tokios moters ne vienas praranda sveiką protą..“ Pasileidau tekinas Ramblaso alėja, o galvoje buvo vienintelė mintis: Klara.

Bernarda minėjo, kad Barselas verslo reikalais išvykęs iš miesto. Ji irgi turėjo laisvą dieną, kurią paprastai leisdavo San Adrian de Besose su savo teta Reme ir jos vaikais. Vadinasi, Klara erdviuose namuose viena, o man nepatiko beveidžio nepažįstamojo grasinimai — nežinia kuo visa tai gali baigtis. Audrai šniokščiant, dūmiau kiek įkabindamas Karališkosios aikštės link, o galvoje kirbėjo mintis, kad padovanojęs Klarai Karakso knygą užtraukiau pavojų. Aikštę pasiekiau permirkęs iki paskutinio siūlelio. Sustojau atgauti kvapą Fernando gatvėje po arkomis. Man pasirodė, kad už nugaros vėl šmėstelėjo kažkieno šešėlis. Valkatos. Laiptinė buvo užrakinta. Pasirausęs kišenėje užčiuopiau ryšulėlį raktų, kuriuos buvo davęs Barselas. Dar turėjau raktus nuo buto Santa Anos gatvėje. Vienas iš valkatų priėjo arčiau, nedrąsiai murmėdamas, kad įleisčiau pernakvoti vestibiulyje. Jam dar nebaigus sakinio, prieš nosį užtrenkiau duris.

Laiptinėje buvo tamsu. Žaibo tvyksniai skverbėsi pro metalines grotuotas duris, šokčiojo laiptų kontūruose. Apgraibomis radau pirmą pakopą. Įsitvėręs turėklo pamažu lipau aukštyn. Netrukus laiptai baigėsi, ir supratau atsidūręs aikštelėje. Palietęs šalto, nesvetingo marmuro sieną, užčiuopiau ąžuolines duris ir plieno rankeną. Apgraibomis suradau spyną ir įkišau raktą. Atsivėrus durims, mane netikėtai apžilpino žydros šviesos pliūpsnis, ir šilto oro gūsis paglostė pašiurpusią odą. Bernardos kambarėlis buvo buto gale, šalia virtuvės. Pirmiausia nuėjau tenai, nors žinojau, kad tarnaitės nėra. Pabeldžiau į duris ir, nesulaukęs jokio atgarsio, stumtelėjau. Įėjau į kuklų kambarėlį: vidury stovėjo didelė lova, tamsaus medžio spinta aprūkusiu veidrodžiu ir komoda, kurią Bernarda buvo apstačiusi galybe šventųjų ir Dievo Motinos statulėlių. Uždariau duris ir atsigręžęs vos nemiriau iš baimės, kai pamačiau tuziną žydrų ir purpurinių akių, koridoriumi artėjančių prie manęs. Barselo katinai puikiai mane pažinojo, todėl buvo visiškai ramūs. Apsupę mane švelniai murkė, bet, pajutę, kad lietaus permerkti drabužiai nesuteiks trokštamos šilumos, abejingai pasišalino.

Klaros kambarys buvo kitoje buto pusėje, šalia bibliotekos ir muzikos salės. Katinai, susidomėję, kas gi čia bus, sekė paskui mane be jokio garso. Blausioje prietemoje Barselo būstas atrodė niūrus lyg sąmokslininkų buveinė, visai kitoks nei tas, kurį laikiau savo antraisiais namais. Pasiekiau tą buto dalį, kurios langai vėrėsi aikštės pusėn. Oranžerija tamsavo lyg neįžengiama tankmė. Praskyriau šakas ir lapiją. Tą akimirką šmėstelėjo mintis, kad jei beveidis nepažįstamasis įsibrovė į namus, veikiausiai slepiasi būtent čia, tinkamoje vietoje lūkuriuoti manęs. Net pasivaideno degančio popieriaus kvapas, tvyrantis ore, bet supratau, kad tai tiesiog tabako kvapas. Mano širdį suspaudė nerimas. Niekas iš čia gyvenančiųjų nerūkė, o Barselo pypkė, kurios nepaleisdavo iš dantų, buvo tik įvaizdis.

Priėjau muzikos salę, o žaibo blyksnis apšvietė ore nusidriekusias dūmų girliandas. Fortepijono klaviatūra švietė plačia šypsena. Perėjau muzikos salę ir stabtelėjau ties bibliotekos durimis. Jos buvo uždarytos. Atvėrus svetingai pasitiko apšviesta altana, juosianti asmeninę knygininko biblioteką. Pasieniais puslankiu stovėjo knygų pilnos lentynos, o pačiame vidury, ovalo formos erdvėje ilsėjosi stalelis ir du minkšti krėslai. Žinojau, kurioje lentynoje Klara laiko Karakso knygą. Nusėlinau prie tos vietos. Mano planas, arba plano neturėjimas, ir buvo išgauti knygą, kaip nors ją atsiimti, atiduoti tam keistuoliui ir visam laikui su ja atsisveikinti. Išskyrus mane, apie knygos dingimą niekas nesužinos.

Chulijano Karakso knyga laukė manęs ten, kur ir tikėjausi rasti — lentynos gilumoje. Pasiėmiau ją, prispaudžiau prie krūtinės, lyg glausčiau seną bičiulį, kurį tuojau išduosiu. Esu Judas, pamaniau. Apsisukau eiti, net nepranešęs Klarai apie apsilankymą. Pasiimsiu knygą ir visam laikui dingsiu iš Klaros ir Barselo akiračio. Tylutėliai patraukiau atgal. Koridoriaus gale dūlavo Klaros kambario durys. Įsivaizdavau ją, gulinčią lovoje ir miegančią. Įsivaizdavau, kaip pirštų galiukais glostau jos kaklą, liečiu kūno iškilumus, kuriuos mačiau jo nepažinęs. Jau buvau beeinąs, tvirtai apsisprendęs atsisveikinti su šešerius metus mane persekiojusiomis iliuzijomis, tačiau muzikos salėje kai kas patraukė dėmesį. Už durų pasigirdo kažkieno žemas balsas. Jis tai šnabždėjo, tai juokėsi. Klaros kambaryje. Prisėlinau prie durų. Pirštai palietė rankeną. Ranka drebėjo. Per vėlai atvykau. Nurijau gerklėje įstrigusį gumulą ir pravėriau duris.

9

Nuogas Klaros kūnas baltuose pataluose švytėjo lyg ką tik išskalbtas šilkas. Maestro Neri rankos glostė jos lūpas, kaklą ir krūtinę. Neregės akys buvo įsmeigtos į lubas, ji krūpčiojo pagal blyškių, virpančių muzikos mokytojo šlaunų ritmą. Rankos, kurios prieš šešerius metus universiteto šešėliuose tyrinėjo mano veidą, buvo įsikibusios į blizgančius nuo prakaito maestro sėdmenis, nagais įsikirtusios į odą ir su gyvulišku geismu begėdiškai rodė kelią savo įsčių link. Pajutau, kad man trūksta oro. Matyt, stypsojau kokią pusę minutės lyg suakmenėjęs ir stebėjau juodu, kol atsitiktinis, o paskui įsiūčiu užsiplieskęs Neri žvilgsnis sugavo mane. Apstulbęs, vis dar šnopuodamas, sustingo. Klara laikėsi įsikibusi ir nieko nesuprasdama spaudė savo kūną prie jo kūno, liežuviu glostydama kaklą.

— Kas nutiko? — sudejavo ji. — Kodėl sustojai?

Adriano Neri akys degė neapykanta.

— Nieko, — sumurmėjo. — Tuojau grįšiu.

Neri pakilo iš lovos ir gniauždamas kumščius puolė prie manęs tarsi patrankos sviedinys. Nespėjau susivokti. Negalėjau atitraukti akių nuo Klaros, dar neatgaunančios kvapo, nuo jos prakaitu žvilgančios odos, po ja ryškėjančių šonkaulių, nuo geismu virpančių krūtų. Muzikos mokytojas čiupo mane už pakarpos ir išgrūdo iš kambario. Kojomis vos siekiau grindis, kad ir kaip muisčiausi, negalėjau išsivaduoti iš Neri gniaužtų, velkančių mane per oranžeriją lyg maišą.

— Nenaudėli, nusuksiu tau sprandą, — iškošė sukandęs dantis.

Nutempęs ligi lauko durų, atvėrė jas ir atsivedėjęs išsviedė. Karakso knyga iškrito iš užančio. Pakėlęs ją su įsiūčiu sviedė man veidan.

— Jei darsyk čia pamatysiu ar sužinosiu, kad užkalbinai Klarą gatvėje, prisiekiu, pašventinsiu taip, kad ilgai minėsi, ir nusispjaut man į tavo amžių, — tarė lediniu balsu. — Supratai?