Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Leinas Kubertas?

— Pažįstate jį?

— Taip vadinosi vienas iš Vėjo šešėlio — paskutinio Karakso romano herojų.

Isakas suraukė antakius.

— Išgalvotas personažas?

— Romane po Leino Kuberto vardu slepiasi velnias.

— Pernelyg teatrališka, sakyčiau. Kad ir kas jis būtų, humoro stygiaus jam neprikiši, — tarė Isakas.

Mano susitikimo su šiuo personažu įspūdžiai dar nebuvo išblėsę, todėl nemačiau čia nieko juokinga nei šmaikštu, bet nutylėjau.

— Ar to žmogystos — Kuberto, ar kaip jis vadinasi — veidas apdegęs ir sudarkytas?

Isakas susidomėjęs nužvelgė mane su šypsena.

— Negaliu pasakyti. Žmogus, kuris man visa tai pasakojo, neapibūdino svečio išvaizdos. Kitądien po jo apsilankymo išgirdau iš Kabestanio sekretorės. Ji nieko nesakė apie apdegusį veidą. Ar tai tiesa?

Gūžtelėjau pečiais leisdamas suprasti, kad nesvarbu.

— O kas buvo toliau? Leidėjo sūnus pardavė Kubertui tas knygas?

— Tas neišmanėlis norėjo pasirodyti ne iš kelmo spirtas. Užsiprašė daugiau, nei siūlė Kubertas, ir šis atsisakė. Praėjus kelioms dienoms Pueblo Nuevoje įsikūrusios Kabestanio leidyklos knygų sandėlis supleškėjo iki pamatų. Štai kur nuveda godumas.

Visiškai jam pritariau.

— Kas nutiko Karakso knygoms? Jos sudegė?

— Beveik visos. Laimei, apie derybas išgirdo Kabestanio sekretorė. Lyg nujausdama nelaimę, niekam nieko nesakiusi nuvyko į tą sandėlį ir parsigabeno namo po vieną kiekvienos Karakso knygos egzempliorių. Ji susirašinėjo su Karaksu, ir pamažu jiedu tapo gerais bičiuliais. Ji vadinosi Nurija, ir, man rodos, buvo vienintelis žmogus leidykloje, o gal ir visoje Barselonoje, perskaitęs visas Karakso knygas. Nurija jautė silpnybę prarastiems dalykams. Nuo mažumės gatvėje radusi beglobius gyvūnėlius parsivesdavo namo. Ilgainiui ėmė kaupti nepripažintų rašytojų knygas, galbūt dėl to, kad tėvas kadaise troško tapti rašytoju, bet jam nepavyko.

— Atrodo, neblogai ją pažįstate.

Isakas nušvito raišo velniūkščio šypsena.

— Geriau, nei jūs manote. Ji — mano duktė.

Nieko neatsakiau, bet mane apniko abejonės. Juo labiau gilinausi į tą istoriją, juo labiau sutrikęs jaučiausi.

— Kiek man žinoma, 1936-aisiais Karaksas grįžo į Barseloną. Girdėjau, kad čia ir pasimirė.

— Ar šiame mieste jis turėjo giminių? Ką nors, kas galėtų suteikti žinių apie jį?

Isakas atsiduso.

— Kas gali žinoti? Girdėjau, Karakso tėvai seniai buvo išsiskyrę. Motina išvyko į Pietų Ameriką, ten dar kartą ištekėjo. O su tėvu juodu nebendravo nuo pat išvykimo į Paryžių.

— O kodėl?

— Iš kur man žinoti? Žmonės linkę prisidaryti rūpesčių, tarsi jų nepakaktų.

— Nežinote, ar jis dar gyvas?

— Tikiuosi. Jis jaunesnis už mane, bet aš mažai žmoniuosi ir jau kuris laikas neskaitau nekrologų, nes pažįstami krinta kaip musės, o tai kelia tik širdgėlą. Beje, Karaks — motinos pavardė. Tėvo pavardė Fortunis. Kadaise San Antonijaus skersgatvyje jis turėjo skrybėlių ateljė ir, kiek teko girdėti, su sūnumi nelabai sutarė.

— Vadinasi, grįžęs Barselonon, Karaksas galėjo neatsispirti pagundai susitikti su jūsų dukterimi Nurija, jeigu jie bičiuliavosi, o su tėvu nekaip sutarė?

Isakas su kartėliu nusijuokė.

— To nežinau. Galiausiai esu jos tėvas. Žinau, kad vienąsyk trisdešimt antraisiais ar trečiaisiais Nurija, Kabestanio įgaliota, vyko į Paryžių ir dviem savaitėms apsistojo Chulijano Karakso namuose. Apie tai sužinojau iš Kabestanio, nors man ji sakė gyvenusi viešbutyje. Tuomet duktė dar buvo netekėjusi, ir maniau, kad Karaksas jai neabejingas. Mano Nurija iš tų moterų, kurios vos įėjusios į krautuvę apsuka vyrams galvas.

— Norite pasakyti, kad jiedu buvo meilužiai?

— Prisiskaitėte romaaniūkščių, ar ne? Žinote, į asmeninį Nurijos gyvenimą niekada nekišau nosies, nes aš pats irgi ne be dėmelės. Jeigu jūs kada nors susilauksite dukters, — palaima, kurios niekam nelinkėčiau, — suprasite, kad ji anksčiau ar vėliau užgaus jums širdį, pagaliau, kad ir kas būtų, vieną gražią dieną, jau turėdamas dukterį, vyrus imsite skirstyti į dvi grupes: kuriuos įtariat miegojus su ja ir kurių neįtariat. Kuris atsakys, kad nemeluos iki ausų. Mane kamavo nuojauta, kad Karaksas priklauso pirmiesiems, todėl man buvo nusispjaut, ar jis genijus, ar varganas nelaimėlis, visuomet laikiau jį begėdžiu.

— Gal klydote?

— Neįsižeiskite, bet jūs pernelyg jaunas, ir nieko apie moteris nenutuokiate.

— Jūsų tiesa, — sutikau. — O kas nutiko knygoms, kurias jūsų duktė priglaudė namie?

— Jos čia.

— Čia?

— O kaip jums atrodo, iš kur čia atsirado knyga, kurią išsirinkote tądien, kai jus atsivedė tėvas?

— Nesuprantu.

— O ko čia nesuprasti? Vieną naktį, gana greitai po gaisro Kabestanio knygų sandėlyje, pasirodė mano duktė Nurija. Buvo labai susijaudinusi. Pasakojo, kad kažkas ją seka, ir kad tasai Kubertas nori išgauti knygas ir paleisti jas pelenais. Nurija sakė norinti paslėpti Karakso knygas čia. Nuėjo į didžiąją salę ir sukaišiojo į lentynas, tarsi slapstytų brangenybes. Aš neklausiau, kur jas padėjo, o ji man nesakė. Išeidama prasitarė, kad grįš pasiimti, kai tik ras Karaksą. Man pasirodė, kad vis dar jį myli, bet nieko nesakiau. Paklausiau, ar pastaruoju metu jį matė, ar ką nors žino apie jį. Atsakė, kad jau daug mėnesių nieko negirdėjo, beveik nuo to laiko, kai atsiuntė pataisytą paskutinio Paryžiuje rašyto romano rankraštį. Nežinau, ar melavo. Bet nuo tos dienos Nurija apie Karaksą taip nieko ir nesužinojo, o knygos liko dūlėti čia.

— Kaip manote, ar jūsų duktė sutiks su manimi apie tai pasikalbėti?

— Na, su mano dukterimi lengva bendrauti, tik nežinau, ar ji pasakys ką nors daugiau nei jūsų nuolankus tarnas. Neužmirškite, kad visa tai — senų laikų istorijos. Tiesą sakant, mudu nesutariame taip gerai, kaip norėtųsi. Pasimatom kokį kartą per mėnesį. Nueinam drauge pietauti, o paskui ji palieka mane, kaip radusi. Žinau, kad prieš daugelį metų ištekėjo už šaunaus vaikino; jis žurnalistas, man pasirodė kiek lengvabūdiškas, iš tų, kurie vis turi nemalonumų dėl politinių įsitikinimų, bet geros širdies. Susituokė be bažnyčios — nei puotos, nei svečių. Sužinojau tik po mėnesio. Niekada nepristatė man savo sutuoktinio. Jis vardu Migelis, bet nesu tikras. Numanau, kad nelabai didžiuojasi tėvu, ir nekaltinu už tai. Dabar ji kitokia. Turi darbą ir, žmonės kalba, nebesirengia kaip Simona de Bovuar. Galbūt kurią dieną sužinosiu, kad aš jau senelis. Jau daug metų dirba vertėja iš prancūzų bei italų kalbų. Nežinau, iš kur tie jos gabumai. Tik jau ne iš tėvo paveldėti. Galiu užrašyti adresą, nors abejoju ar gera mintis, jei prisistatysite mano siųstas.

Isakas patamsy pakrebždeno seno laikraščio skiautėje ir ištiesė popierėlį man.

— Dėkoju. Ką gali žinoti, gal ji dar ką prisimins…

Nusišypsojo su neslepiamu liūdesiu.

— Nuo pat mažens turėjo gerą atmintį. Viską prisimindavo. Vėliau vaikai suauga ir jau nežinai, ką mąsto ir jaučia. Manyčiau, taip ir turi būti. Tik nepasakokit Nurijai viso to, ką čia kalbėjau. Tegu tai lieka tarp mudviejų.

— Būkite ramus. Manote, ji vis dar ilgisi Karakso?

Isakas tik atsiduso ir nuleido akis.

— Iš kur man žinoti? Net nežinau, ar tikrai jį mylėjo. Šitie dalykai yra kiekvieno širdyje, o ji dabar ištekėjusi moteris. Aš jūsų metų turėjau vieną panelytę, ji vadinosi Teresita Boadas ir Santamarijos siuvykloje Komersijo gatvėje siuvo prijuostes. Buvo jaunesnė, septyniolikos metų, ir pirmoji moteris, kurią pamilau. Iš jūsų ištįsusio veido matau, kad jūs, jaunuomenė, manote, jog mes, seniai, niekada nebuvome įsimylėję. Teresitos tėvas, nebylys nuo gimimo, Borne parduotuvėje turėjo ledo automatą ant ratukų.