Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Vargais negalais atsikėliau ir suvokiau, kad Neri sutrypė ne tik mano švarką, bet ir išdidumą.

— Kaip patekai vidun?

Tylėjau. Neri palingavo galvą, jis viską suprato.

— Nagi, duok šen raktus, — įsakė vos tramdydamas pyktį.

— Kokius raktus?

Loštelėjau nuo netikėto smūgio ir pargriuvau. Mėginau atsistoti. Iš prakirstos lūpos sunkėsi kraujas, kairėje ausyje spengė, o galva svaigo lyg nuo karuselės. Perskeltą lūpą nudegino pirštų prisilietimas. Ant jo bevardžio piršto pamačiau sukruvintą žiedą.

— Raktus, pasakiau.

— Eik velniop, — spjoviau jam.

Nepastebėjau smūgio. Tik pajutau lyg kokio svarmens dunkstelėjimą, ir pilve viskas apsivertė. Gaudydamas orą sukniubau prie sienos lyg skudurinė lėlė. Neri sugriebė mane už plaukų ir pakėlė. Pasirausęs kišenėse ištraukė raktus. Vėl sukniubau ant žemės, velniškai skaudėjo skrandį, dejavau apimtas pykčio ir agonijos.

— Pasakyk Klarai…

Jis užtrenkė duris man prieš nosį, ir atsidūriau aklinoje tamsoje. Apgraibomis susiradau knygą. Vos vilkdamas kojas, ramstydamas sienas nulipau laiptais. Išėjęs lauk, springdamas ir gaudydamas orą išspjoviau kruviną gumulą. Šaltis ir vėjas negailestingai košė šlapius drabužius. Prakirstas veidas degte degė.

— Ar viskas gerai? — pasigirdo balsas iš tamsos.

Tai buvo tas pats valkata, kuriam atsakiau nakvynę vestibiulyje. Susigėdęs linktelėjau galva, stengiausi išvengti jo žvilgsnio. Reikėjo eiti iš čia.

— Palūkėk bent kol lietus aprims, — patarė valkata.

Paėmęs už alkūnės pasivedė mane į atkampesnę vietą po arkomis, kur laikė savo rakandus ir krepšį, pilną senų, nešvarių drabužių.

— Turiu šiek tiek vyno. Visai neblogo. Gurkštelėk. Padės apšilti. Ir dėl dezinfekcijos bus gerai…

Gurkštelėjau iš butelio, kurį pasiūlė. Priminė actu pašviesintą gazolį, bet pasklidusi šiluma apmalšino skrandį ir nervus. Keletas lašų pataikė ant žaizdos, ir pačią tamsiausią savo gyvenimo naktį pamačiau žvaigždes.

— Geras, ar ne? — šyptelėjo valkata. — Nagi, truktelėk dar gurkšnelį, vynas ir numirėlį prikeltų.

— Ne, ačiū. Telieka jums, — sumurmėjau.

Valkata užsivertė ir nurijo nemažą gurkšnį. Paslapčia nužvelgiau jį. Priminė ministerijos tarnautoją, jau penkiolika metų nekeitusį eilutės. Ištiesė ranką, spustelėjau ją.

— Ferminas Romero de Toresas, bedarbis. Malonu susipažinti.

— Danielis Semperė, paskutinis kvailys. Ir man malonu.

— Nenuvertink savęs, tokiomis naktimis kaip ši daug kas atrodo blogiau, nei yra iš tiesų. Pažvelk į mane — esu optimistas. Neabejoju, kad režimo dienelės suskaičiuotos. Sprendžiant iš visų požymių, netikėtai užeis amerikiečiai, ir Frankui bus galas. Aš atgausiu savo darbo vietą, prarastą garbę ir reputaciją.

— O kuo dirbote?

— Intelektualios paslaugos. Aukštasis špionažas, — tarė Ferminas Romero de Toresas. — Galiu pasakyti vieną smulkmeną: buvau Masijaso žmogus Havanoje.

Linktelėjau. Dar vienas trenktas. Barselonos nakty tokių klaidžioja galybė. Ir tokių kvailių kaip aš — ne vienas.

— Klausyk, tavo žaizda nekaip atrodo. Trinktelėta negailint dvasios.

Pirštais paliečiau lūpas. Vis dar kraujavo.

— Dėl sijono? — pasmalsavo. — Neverta pliektis. Galiu pasakyti, kad mūsų šalies moterys — veidmainės ir šaltos, o pasaulio pamatyti teko. Nė kiek neperdedu. Pamenu vieną mulačiukę, kurią palikau Kuboje. Tiesiog kitas pasaulis, visiškai kitas pasaulis. Juk moteris iš Karibų spaudžiasi prie tavo kūno tropikų ritmu ir vis šnabžda į ausį: „Ak, branguti, suteik man malonumą“. Tada tikro vyro gyslose užverda kraujas, et, ką čia ir kalbėti…

Man pasirodė, kad Ferminas Romero de Toresas, ar koks ten jo vardas, tiesiog troško pasišnekėti, kaip ilgimasi karštos vonios, žirnienės su dešra ar švarių drabužių. Leidau patenkinti jam šį poreikį, tikėjausi, kad ir mano skausmas aprims. Nieko nekainavo retkarčiais linktelėti — žmogeliui reikėjo, kad jo kas nors klausytųsi. Varguolėlis jau porino man apie būdus ir niuansus, kaip pagrobti ponią Karmen Polo de Franko, bet pastebėjau, kad lietus aprimo, o audros debesys lėtai slinko į šiaurę.

— Na, man jau metas.

Ferminas Romero de Toresas linktelėjo neslėpdamas liūdesio ir padėjo man atsistoti, dėdamasis, kad valo dulkes nuo mano permirkusių drabužių.

— Gal kitąsyk papasakosiu, — ištarė nuliūdęs. — Kartais per daug šneku. Tik išsižioju ir… Klausyk, bet tas pagrobimo planas telieka tarp mūsų, sutarta?

— Nesirūpinkit, tylėsiu kaip žemė. Ir dėkui už vyną.

Nužingsniavau Ramblaso alėjos pusėn. Aikštės pakrašty dar kartą atsigręžiau į Barselo langus. Vis dar tamsūs jie sruvo lietaus ašaromis. Troškau nekęsti Klaros, bet nepajėgiau. Neapkęsti — talentas, kurį įgyji metams bėgant.

Prisiekiau sau, kad daugiau su ja nesimatysiu, nekartosiu jos vardo, vysiu šalin prisiminimus apie su ja prarastą laiką. Dėl kažkokios keistos priežasties jutau palengvėjimą. Įtūžio, išginusio mane iš namų, jau nebuvo. Baiminausi, kad kitą dieną jis vėl apims, tik dar didesnis. Bijojau, kad pavydas ir gėda pamažu užgrauš mane, o tos nakties įvykiai prislėgs nepakeliama našta. Iki aušros liko kelios valandos, o aš dar turėjau atlikti vieną darbą, tuomet ramia sąžine grįšiu namo.

Teatro Arkos gatvė buvo visai čia pat — siaurutis ruožas prieblandoje. Pačiame vidury sroveno juodo vandens upeliūkštis, ir lyg laidotuvių procesija vinguriavo į Ravalio centrą. Atpažinau senuosius medžio vartus, barokinį fasadą, — prieš šešerius metus brėkštant čia buvo atsivedęs tėvas. Nusileidau laiptų pakopomis ir įsitaisiau po kolonų skliautais. Tvyrojo gaižus šlapimo ir sutrešusios medienos kvapas. Pamirštų Knygų Kapinės kaip niekad atsidavė mirtimi. Neprisiminiau, kad rankena vaizdavo velniuko veidą. Suėmęs už ragų pabilsnojau keletą kartų. Kitapus pasigirdo duslus aidas. Vėl pabeldžiau, šįsyk — stipriau, ir net šešis kartus. Praėjo keletas minučių, ir pamaniau, kad ten nėra nė gyvos dvasios. Atsitūpęs atsišliejau į sieną ir išsitraukiau iš užančio Karakso knygą. Atsivertęs vėl iš naujo perskaičiau pirmą pastraipą, prieš kelerius metus patraukusią mano dėmesį.

Tą vasarą pylė kaip iš kibiro, nors žmonės kuždėjosi, kad tai Dievo bausmė, nes miestelyje šalia bažnyčios atidarė kazino, žinojau: visko kaltininkas esu aš, tik aš vienas. Nes išmokau meluoti, o ant mano lūpų tebedegė paskutiniai mirties patale ištarti motinos žodžiai: „Niekada nemylėjau žmogaus, už kurio ištekėjau, mylėjau kitų, kuris, maniau, žuvo kare. Surask jį ir perduok, kad mirštu galvodama apie jį, nes jis ir yra tavo tikrasis tėvas“.

Nusišypsojau prisiminęs prieš šešetą metų karštligiškai skaitant praleistą naktį. Užvertęs knygą nusprendžiau pabelsti dar kartelį. Man nė nespėjus paliesti velniūkščio, durys iš lėto atsivėrė ir su lajine žvake rankoje pasirodė sargas.

— Labas vakaras, — sumurmėjau. — Isakas, jei gerai pamenu?

Sargas nemirksėdamas žiūrėjo į mane. Prakauliame veide žaidė gintariniai ir purpuriniai atspindžiai, jis priminė velniūkštį ant rankenos.

— Ar tik ne Semperės sūnus? — paklausė pavargusiu balsu.

— Jūsų puiki atmintis.

— O jūsų bjaurus atkaklumas. Ar nutuokiate, kuri valanda?

Jo apsimiegojusios akys jau buvo pastebėjusios knygą po skvernu. Parodžiau.

— Karaksas, — pasakė. — Gal koks dešimt žmonių visame mieste žino, kas jis toks, arba yra šią knygą skaitę.