Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Vienas iš jų kaip tik lipa man ant kulnų, pasirengęs paleisti ją pelenais. Geresnės slėptuvės negalėjau sugalvoti.

— Čia kapinės, o ne seifas.

— Būtent to man ir reikia — palaidoti šią knygą, kad niekas niekada nerastų.

Isakas pašnairavo gatvės pusėn. Pravėrė duris plačiau ir galvos mostu pakvietė užeiti. Tamsiame, erdviame vestibiulyje dvelkė vašku ir drėgme. Girdėjosi tik nesibaigiantis lašėjimas. Isakas padavė man žvakę, o pats ėmė raustis apsiausto kišenėje po raktų ryšulius, kurių pavydėtų bet koks kalėjimo prižiūrėtojas. Tik sau vienam žinomu būdu atrinko tinkamą, kyštelėjo į stikliniu gaubtu apsaugotą iš dantračių ir relių pagamintą spyną, kuri priminė fabrike surinktą muzikinę dėžę. Pasukus raktą, viduje kažkas trakštelėjo, tarsi užtaisant automatą, pamačiau, kaip svertai ir atramos ėmė šokti keistą mechanikos baletą ir apraizgė duris plieno strypų voratinkliu, dingstančiu akmeninės sienos plyšiuose.

— Geriau už Ispanijos banką, — pasakiau sužavėtas. — Primena Žiulio Verno konstrukcijas.

— Veikiau Kafkos, — patikslino Isakas, atsiimdamas žvakę, ir patraukė vestibiuliu tolyn. — Vieną dieną, kai suvoksite, kad knygų verslas — tai skurdas ir negandos, ir nuspręsite apvogti banką arba įkurti kokį, o tai yra tas pats, apsilankykite — atskleisiu keturias svarbiausias užraktų paslaptis.

Sekiau paskui jį koridoriais, prisiminiau freskas su angelais ir chimeromis. Isakas laikė aukštai iškėlęs žvakę, virpančią lyg raudonas plazdančios liepsnos ratas. Jis vos šlubčiojo, o atspurusios medvilnės apsiaustas, kuriuo gynėsi nuo šalčio, priminė laidotuvių drobulę. Ši žmogysta buvo panaši į Aleksandrijos bibliotekininką ir puikiai tiko Chulijano Karakso knygai.

— Ar žinote ką nors apie Karaksą? — pasiteiravau.

Isakas stabtelėjo koridoriaus gale ir pažvelgė į mane be didelio susidomėjimo.

— Nedaug. Tik tai, ką man pasakojo.

— Kas?

— Kas gerai jį pažinojo, ar bent šitaip manė.

Man suspurdėjo širdis.

— Kada tai buvo?

— Dar nebuvau nuplikęs. O jūs vartėtės vystykluose, tik neatrodo, kad jau visiškai suaugote. Tikrai. Žiū, visas drebate.

— Dėl permirkusių drabužių, o čia, viduje, gana žvarbu.

— Kitąsyk, dobilėli, perspėkit apie apsilankymą, būtinai įjungsiu centrinį šildymą. Eikit paskui mane. Štai čia mano kabinetas, sėskitės prie krosnies, apsigobkite kuo nors, kol pradžius drabužiai. Neblogai būtų vandenilio peroksidas ir tepalas, nes atrodote, lyg ką tik apsilankęs Via Lajetanos policijos nuovadoje.

— Nieko, išgis.

— Ką jau ten… Darau tai dėl savęs, ne dėl jūsų. Peržengus šį slenkstį, taisykles diktuoju aš, o čia vieninteliai numirėliai tėra knygos. Jeigu čia sumanysite pasigauti plaučių uždegimą, turėsiu kviestis pastiprinimą. Knyga pasirūpinsime vėliau. Per trisdešimt aštuonerius metus neteko regėti, kad kuri nors paspruktų.

— Nė neįsivaizduojate, kaip esu jums dėkingas…

— Plepalai. Įsileidau vidun tik iš pagarbos tėvui, kitaip tektų stypsoti gatvėje. Padarykite paslaugą, sekite paskui. Ir jei gerai elgsitės, gal ir papasakosiu, ką žinau apie jūsų draugą Chulijaną Karaksą.

Jam nusisukus, kai neabejojo, kad nematysiu, pastebėjau patenkinto žmogaus šypseną. Isakas akivaizdžiai mėgavosi niūriu cerberio vaidmeniu. Ir aš nusišypsojau. Nebuvo abejonių, kieno veidą priminė rankenos velniūkštis.

10

Isakas užmetė ant pečių kelias plonas antklodes ir pasiūlė puodelį garuojančio viralo, kvepiančio šokoladu su trešnių likeriu.

— Sakėte kai ką žinąs apie Karaksą…

— Nelabai daug. Pirmiausia apie Karaksą išgirdau iš leidėjo Tonio Kabestanio. Pasakoju apie dvidešimties metų senumo dalykus, kai leidyklos dar nebuvo. Visuomet grįžęs iš kelionių po Londoną, Paryžių ar Vieną, Kabestanis užsukdavo čionai ir mudu ilgai šnekėdavomės. Abu likome našliai, ir jis liūdnai šmaikštaudavo, kad dabar mudu susituokę su knygomis, aš — vedžiau senienas, o jis — paklausiąsias. Buvome geri bičiuliai. Vieno iš savo apsilankymų metu pasigyrė, kad pigiai įsigijo teises leisti ispaniškai tokio Paryžiuje gyvenančio Chulijano Karakso iš Barselonos romanus. Tai galėjo būti dvidešimt aštuntieji ar dvidešimt devintieji metai. Atrodo, Karaksas vertėsi tuo, kad Pigalio gatvės viešnamyje naktimis skambindavo pianinu, o dienomis rašydavo. Glaudėsi varganame Sen Žermeno kvartalo būste. Atrodo, Paryžius — vienintelis pasaulio miestas, kuriame numirti iš bado vis dar laikoma menu. Karaksas išleido porą romanų Prancūzijoje, jie patyrė visišką fiasko. Paryžiuje niekas nedavė už juos nė skatiko, o Kabestaniui visada patiko pirkti pigiai.

— Tai Karaksas rašė ispaniškai ar prancūziškai?

— O kas žino? Gal abiem kalbomis. Jo motina kilusi iš Prancūzijos, rodos, buvo muzikos mokytoja, o jis pats gyveno tenai nuo devyniolikos ar dvidešimties metų. Kabestanis užsiminė, kad iš Karakso gaudavo ispaniškus rankraščius. Jam nerūpėjo, ar tai originalo kalba, ar vertimas. Labiausiai prie širdies buvo pesetų kalba, visa kita mažai rūpėjo. Kabestanis sumanė — jei laimė nusišypsos — mesti į ispaniškąją rinką tūkstančius Karakso egzempliorių.

— Ir jam pavyko?

Isakas suraukė antakius ir dar šliūkštelėjo stiprinamojo gėrimo:

— Atrodo, didžiausia sėkmė lydėjo Raudonąjį dvarą , jo pardavė apie devyniasdešimt egzempliorių.

— Bet jis ir toliau apsiėmė leisti Karakso knygas, nors pelno neturėjo, — įsiterpiau.

— Taigi. Tikrai nesuprantu kodėl. Kabestanis nebuvo svajotojas, bet gal kiekvienas žmogus turi savų paslapčių… Nuo dvidešimt aštuntųjų iki trisdešimt šeštųjų jis išleido aštuonis romanus. Iš tiesų Kabestanis kapitalą susikrovė leisdamas maldaknyges ir tęstinius moteriškus romanus, kurių pagrindinė veikėja — provincijos mergelė Violeta Lefler. Juos graibstyte graibstė iš kioskų. Manyčiau, Karakso romanus jis leido todėl, kad jam pačiam jie patiko ir kad prieštarautų Darvinui.

— O kas nutiko ponui Kabestaniui?

Isakas atsiduso ir nuleido akis.

— Amžius, visiems ateina laikas. Jis smarkiai susirgo, turėjo rūpesčių dėl pinigų. 1936 metais leidyklai ėmė vadovauti vyriausias sūnus, vienas iš tų žmonių, kurie nė apatinių baltinių dydžio nesugeba perskaityti. Įmonė žlugo greičiau nei per metus. Laimė, Kabestaniui neteko išvysti, kaip atžalos suniokojo visą jo triūsą — žiauriau nei karas mūsų kraštą. Visų šventųjų naktį giltinė rado jį su smilkstančia „Cohiba“ [* Kubietiškų cigarų pavadinimas.] ir dvidešimt penkerių metų mergaite ant kelių. Jo sūnus buvo iš kitokio molio. Tik kvailiai gali būti tokie arogantiški. Pirmiausia jis šoko parduoti leidyklos katalogo knygų tiražus, savo tėvo palikimą, viską versti popieriaus mase ar kažkuo panašiu. Jo draugas, kitas Kaldetuose apsigyvenęs nesubrendėlis, įtikino, kad galima drąsiai praturtėti iš meilės fotoromanų ir Mein Kampf, todėl gali pristigti celiuliozės patenkinti paklausą.

— Ir jis to ėmėsi?

— Nespėjo. Greitai jo namuose apsilankė nepažįstamasis su labai pelningu sandėriu. Jis norėjo perpirkti visus Karakso romanus, kurie dar liko neišplatinti, net pasiūlė triskart didesnę kainą nei rinkoje.

— Nes norėjo sudeginti, — sušnabždėjau.

Isakas nustebęs šyptelėjo.

— Jūs teisus. O atrodėte neišmanėlis, kuris nieko nežino, užtat ir klausia.

— O kas tai per žmogus? — pasiteiravau.

— Kažkoks Ubertas ar Kubertas, gerai nepamenu.