Карлос Сафон: Vėjo šešėlis

Ferminas su Bernarda pas vikarą apsilankė 1958-aisiais, jau susilaukę ketverto vaikų, — visi berniukai, iš tėvo paveldėję nosį ir ausis. Mudu su Ferminu matomės rečiau nei anksčiau, nors retsykiais dar pakartojam tą pasivaikščiojimą molu švintant ir prisimenam norą pakeisti pasaulį. Ferminas jau senokai nedirba knygyne ir po įsako Monforto mirties apsiėmė prižiūrėti Pamirštų Knygų Kapines. Įsaką palaidojo šalia Nurijos, Montijuko kapinėse. Dažnai juos aplankau. Kalbamės. Ant Nurijos kapo niekuomet nevysta gėlės.

Senas mano bičiulis Tomas Agilaras išvyko į Vokietiją, įsidarbino inžinieriumi automobilių pramonės srityje, kuria projektus, kurių nesuprantu. Kartais iš jo ateina laiškų, adresuotų Bėjai. Prieš keletą metų sukūrė šeimą, augina dukterį, kurios dar nematėme. Visada siunčia man linkėjimų, tik žinau, kad prieš daugelį metų jį praradau. Esu linkęs manyti, kad gyvenimas atskiria mus nuo vaikystės, nes taip lemta, tik ne visuomet tuo tikiu.

Kvartale niekas nepasikeitė, tačiau būna dienų, kai man rodosi, jog saulė vis drąsiau skverbiasi į Barseloną, tarsi visi kadaise būtume ją išviję, o ji pagaliau būtų mums atleidusi. Ponas Anakletas paliko universiteto katedrą ir atsidavė vien erotinei poezijai bei komentarų rašymui, ir tai daro su didžiuliu įkvėpimu. Ponas Federikas Flavija ir Mersedita apsigyveno sykiu, kai pasimirė laikrodininko motina. Iš jų išėjo šauni pora, nors pasitaiko pavyduolių, tikinančių, kad kuprotą tik karstas ištiesins ir kad anksčiau ar vėliau ponas Federikas, persirengęs faraone, pasuks į „kairę“.

Ponas Gustavas Barselas uždarė savo knygyną, visus fondus perleidęs mums. Teigė iki ausų paniręs į knyginę veiklą ir trokštąs naujų rungčių. Pirmas ir paskutinis žingsnis ten link buvo leidyklos, perleidusios Chulijano Karakso veikalus, sukūrimas. Pirmame tome sudėti trys pirmieji romanai (atrasti Kabestanio šeimos baldų saugykloje), jų parduota trys šimtai keturiasdešimt du egzemplioriai, taip pat išleido kelių dešimčių tūkstančių egzempliorių tiražu iliustruotą Kordoveso hagiografiją [* Hagios – šventas, krikščionių religinėje literatūroje šventųjų gyvenimų aprašymas (gr.).], tapusią metų sensacija. Ponas Gustavas žymių damų draugijoje leidosi į keliones po Europą ir atsiųsdavo atvirukų su katedrų vaizdais.

Jo dukterėčia Klara ištekėjo už milijonieriaus bankininko, tačiau santuoka truko tik metus. Jos meilužių sąrašas tebėra įspūdingas, nors metams bėgant nyksta, kaip ir jos grožis. Dabar ji gyvena Karališkosios aikštės apartamentuose, iš kurių vis rečiau išeina. Buvo laikas, kai aplankydavau veikiau dėl to, kad Bėja primindavo jos vienatvę, o ne dėl savo paties noro. Laikui bėgant, pastebėjau suvešėjusį jos kartėlį, kurį mėgindavo paversti ironija. Kartais manydavau, kad tebelaukia apžavėto penkiolikmečio Danielio, kuris ateis ja gėrėtis kaip kadaise. Bėjos ar bet kurios kitos moters egzistavimas ją siutino. Paskutinįsyk, kai ją mačiau, pirštais ieškojo veide raukšlių. Girdėjau, kad retsykiais matosi su senuoju muzikos mokytoju Adrianu Neri, jo simfonija taip ir liko nebaigta, ir, atrodo, karjerą tarp licėjaus damų padarė kaip žigolas, o dėl išmonės miegamajame buvo pramintas Stebuklingąja fleita.

Inspektoriaus Fumero atminimui laikas nebuvo gailestingas. Net jo nekentusieji ir bijojusieji, atrodo, dabar jį pamiršę. Prieš keletą metų Grasijos alėjoje susitikau leitenantą Palasijosą, kuris palikęs tarnybą tapo fizikos dėstytoju Bonanovos kolegijoje. Jis pasakojo, kad centrinio Vija Lajetanos komisariato požemiuose dar tebekabo lenta Fumero atminimui, tačiau naujas gaivinamųjų gėrimų aparatas su monetomis visiškai ją užstojęs.

O Aldajų rūmai atlaikė visas stichijas. Pagaliau pono Agilaro nekilnojamojo turto agentūrai pavyko juos parduoti. Angelų statulos buvo restauruotos, tik sumažintos, ir apjuosė automobilių stovėjimo aikštelę, kur kadaise buvo Aldajų šeimos sodas. Šiandien ten įsikūrusi reklamos agentūra, pasiaukojusi propaguoti miniatiūrines apatines kelnaites, kremo miltelius ir prabangius sportinius drabužius garsiems žmonėms. Turiu prisipažinti, kad vieną kartą dėl nepaaiškinamų priežasčių nuėjau tenai ir paprašiau leisti apžiūrėti buvusį rūmą. Senoji biblioteka, kur vos neatsisveikinau su gyvenimu, virtusi pasitarimų sale, apkabinėta dezodorantų ir stebuklingų galių valiklių reklaminiais plakatėliais. Patalpa, kur mudu su Bėja pradėjome Chulijaną, dabar — generalinio direktoriaus vonios kambarys.

Tądien, kai aplankęs Aldajų rūmus grįžau namo, manęs laukė siuntinys su Paryžiaus pašto antspaudais. Išvyniojęs radau knygą Prieblandos angelas , parašytą kažkokio Boriso Lorano. Verčiau šiugždančius lapus, uosdamas magišką naujos knygos kvapą, ir mano akys užkliuvo už vienos netikėtos frazės. Išsyk supratau, kas jos autorius, nenustebau atsivertęs pirmą puslapį ir radęs plunksnakočiu, kuriuo taip žavėjausi vaikystėje, užrašytą dedikaciją:

Mano draugui Danieliui, grąžinusiam man balsą ir plunksną. Ir Beatričei, kuri mus abu grąžino gyvenimui.

Jaunas žilstelėjęs vyriškis žingsniuoja Barselonos gatvėmis, virš kurių pakibęs pelenų spalvos dangus, o pro debesis skverbiasi saulė, tįstanti virš Santa Monikos alėjos tarsi lydyto švino spalvos girlianda.

Jis laiko už rankos kokių dešimties metų berniuką, kurio žvilgsnis spindi nuo pažado, ištarto auštant: tėvas nusives į Pamirštų Knygų Kapines.

— Chulijanai, tai, ką šiandien pamatysi, negali pasakoti niekam. Visiškai niekam.

— Net mamai? — pasitikslina berniukas pusbalsiu.

Tėvas atsidūsta, ir pasirodo liūdna šypsena, kuri lydės jį visą gyvenimą.

— Žinoma, ne, — atsako. — Nuo jos mudu neturime paslapčių. Gali jai pasakoti viską.

Netrukus miglos apgaubti tėvo ir sūnaus siluetai įsimaišo tarp alėjos praeivių, o jų žingsniai visam laikui dingsta vėjo šešėlyje.

Table of Contents

Anotacija

PAMIRŠTŲ KNYGŲ KAPINĖS

PELENŲ DIENOS 1945–1949

1

2

3

4

5

6

NEGANDOS IR DRAUGIJA 1950–1952

7

8

9

10

GENIJUS IR SIMBOLIS1953

11

12

13

13

ŠEŠĖLIŲ MIESTAS 1954

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

NURIJA MONFORT: ŠMĖKLŲ PRISIMINIMAI 1933–1955

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

VĖJO ŠEŠĖLIS 1955

1

2

3

4

1955 METŲ LAPKRIČIO 27 DIENA POST MORTEM

KOVO VANDENYS 1956

DRAMATIS PERSONAE 1966