Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Gydytojams liepus visam būriui išeiti iš palatos ir suteikti man poilsį, kurio netroškau, tėvas trumpai priėjo ir pasakė, kad atnešęs Viktoro Hugo plunksnakotį ir sąsiuvinį, jei staiga panorėčiau rašyti. Atsidūręs kitapus slenksčio Ferminas pranešė konsultavęsis su klinikos gydytojų taryba, ir jie užtikrinę, kad karinei tarnybai esu netinkamas. Bėja pabučiavo mane į kaktą ir išsivedė tėvą pakvėpuoti grynu oru, nes jis jau visą savaitę neišėjo iš palatos. Likau vienas ir, nuovargio įveiktas, nugrimzdau į sapną, nenuleisdamas akių nuo plunksnakočio dėžutės ant naktinio stalelio.

Pabudino kažkokie žingsniai, kažkas įėjo pro duris, gal tėvas, o gal gydytojas Mendosa, kuris nenuleido nuo manęs akių, įtikėjęs, kad esu laimės kūdikis. Lankytojas priėjo prie lovos ir atsisėdo ant mano tėvo krėslo. Burna buvo perdžiūvusi, neįstengiau net kalbėti. Chulijanas Karaksas, prilaikydamas mano galvą, padavė stiklinę su vandeniu, aš suvilgiau lūpas. Akyse regėjau atsisveikinimą, ir man pakako tik pažvelgti į jas, kad suprasčiau, jog taip ir nesužinojo, kas jam yra Penelopė. Beveik neprisimenu jo žodžių ir balso tembro. Tik žinau, kad paėmė mano ranką ir paprašė gyventi už jį, ir kad mudu niekuomet nesimatysime. Ir nepamiršau to, ką jam pasakiau. Prašiau pasiimti tą plunksnakotį, nes jis visuomet buvo jo, ir kad vėl rašytų.

Kai atsibudau, Bėja drėgnu kvapniu rankšluosčiu gaivino kaktą. Nerimaudamas paklausiau, kur Karaksas. Ji sutrikusi pažvelgė į mane ir pasakė, kad Karaksas prieš aštuonias dienas dingo, siautė smarki audra, ir visi jį palaikė mirusiu, nes sniegas buvo aptaškytas krauju. Atsakiau jai, kad vos prieš keletą sekundžių jis buvo čia, šalia manęs. Bėja tik šyptelėjo ir nieko neatsakė. Seselė, tikrinusi pulsą, švelniai paprieštaravo, kad šešias valandas miegojau, o ji visą laiką sėdėjo koridoriuje prie stalelio, ir niekas, visiškai niekas nebuvo užėjęs į mano palatą.

Tą naktį prieš užmigdamas pažvelgiau į dėžutę ant naktinio stalelio, ji buvo atdara, o plunksnakotis dingęs.

KOVO VANDENYS

1956

Po dviejų mėnesių mudu su Bėja susituokėme Santa Anos bažnyčioje. Ponas Agilaras, kuris iš įpročio vis dar bendravo su manimi vienskiemeniais žodžiais, netekęs galimybės gauti mano galvos pagaliau sutiko atiduoti man savo dukters ranką. Bėjos dingimas jo pyktį lyg ranka nuėmė, ir dabar, rodėsi, žmogus gyvena apimtas išgąsčio, susitaikęs su tuo, kad jo vaikaitis greitai vadins mane tėčiu ir kad gyvenimas akiplėšiškai vienu mostu atėmė jo mergaitę, nors akiniais pasibalnojęs nosį savo mergaitę regėjo ne vyresnę kaip Pirmosios komunijos dieną. Savaitę prieš sutartą ceremonijos dieną knygyne apsilankęs Bėjos tėvas padovanojo man auksinį kaklaraiščio smeigtuką, kuris priklausė dar jo tėvui, šitaip paskelbdamas paliaubas.

— Bėja — tai geriausia, ką turėjau gyvenime, — pasakė. — Saugok ir mylėk ją.

Tėvas nulydėjo jį ligi durų ir stebėjo tolstantį Santa Anos gatve su ta melancholija, kuri užplūsta vyrus, pradėjusius senti tą dieną, kai jų dukros jau nebeklausia leidimo.

— Danieli, jis nėra blogas žmogus, — pasakė. — Tiesiog kiekvienas myli savaip.

Gydytojas Mendosa abejojo mano sugebėjimu išsilaikyti ant kojų daugiau nei pusvalandį, todėl įspėjo, kad sutuoktuvių ceremonija ir pasiruošimai tam nėra pati geriausia sveikimo priemonė vyrui, kurio širdis vos nesustojo chirurgo rankose.

— Nesijaudinkite, — nuraminau jį. — Jie man niekur neleidžia dalyvauti.

Ir nemelavau. Ferminas Romero de Toresas apsiskelbė absoliučiu ceremonijos, pokylio ir visų pasiruošimų diktatoriumi ir globėju. Bažnyčios klebonas, sužinojęs, kad nuotaka laukiasi, kategoriškai atsisakė suteikti santuokos sakramentą ir prisiekė Šventosios inkvizicijos viršūnėms pranešiąs uždrausti santuoką. Tada Ferminas pakėlė tokį vėją, kad jis paknopstom išsidangino iš bažnyčios, o bičiulis keikdamas siuntė jį į visas keturias puses: jis nevertas nei abito, nei parapijos, tegu tik pajudina bent pirštą sutrukdyti, ir vyskupijoje užkurs jam tokią pirtį, kad geriausiu atveju galįs tikėtis kokiam Gibraltaro užkampy skelbti evangeliją beždžionėms. Ne vienas praeivis palydėjo šią sceną plojimais, o gėlininkas padovanojo Ferminui baltą gvazdiką, kurį šis nešiojo švarko kilpelėje, kol lapeliai tapo panašios spalvos kaip marškinių apykaklė. Orus ir likęs be šventiko Ferminas nudrožė į Švento Gabrieliaus kolegiją ir paprašė paslaugos tėvą Fernandą Ramosą, kuris per savo gyvenimą nėra nieko sutuokęs, jo specializacija — lotynų kalba, trigonometrija ir švediškoji gimnastika. Būtent tokia eilė.

— Eminencija, jaunasis dar visai silpnas, širdis neleidžia jo nuvilti. Jūsų asmeny jis įžvelgia iškiliausius Bažnyčios tėvus, kartu su šventuoju Tomu, šventuoju Augustinu ir Fatimos Mergele. Patikėkite, vaikinukas — visai kaip aš — labai dievobaimingas. Mistikas. Jei dabar pranešiu, kad atsisakėte, teks dalyvauti ne vestuvėse, o laidotuvėse.

— Na, kad jau taip viskas rimta…

Paskui man papasakojo, — nes aš nelabai prisimenu, o vestuvės įpareigoja prisiminti jas geriau nei kitas šventes, — dar prieš ceremoniją Bernarda su ponu Gustavu (pagal išsamią Fermino instrukciją) vargšą vienuolį prigirdė moskatelio [* Vynuogių rūšis.] vynu, kad šis atsipalaiduotų. Pamaldų metu tėvas Fernandas, švytintis palaiminga šypsena, paraudęs iš pasitenkinimo ir gražiai nukrypdamas nuo protokolo, leido sau nežinia kokį laišką korintiečiams pakeisti tokio Pablo Nerudos meilės sonetu, tą poetą kai kurie pono Agilaro svečiai pavadino komunistu ir aršiu bolševiku, o kiti maldaknygėse ieškojo tų reto pagoniško grožio eilių, svarstydami, ar tai ir bus bažnytinio susirinkimo pirmosios išdavos apie liberalizavimą.

Paskutinį vakarą prieš vestuves ceremonmeisteris ir šventės organizatorius Ferminas pareiškė suorganizavęs bernvakarį, kuriame dalyvausime tik mudu.

— Nežinau, Ferminai, man nelabai prie širdies tie dalykai.

— Pasitikėk manimi.

Jau naktį automobiliu klusniai leidausi Fermino atgabenamas į purviną Eskudijersų gatvės lūšnyną, kur žmonijos atmatos išgyveno iš šlykščiausios visoje Viduržemio jūros pakrantėje keptos žuvies. Mus pasitiko būriai ne pirmos jaunystės lengvo elgesio moteriškių, kurių šypsenos praverstų ortodontijos studijoms.

— Atėjome pas Rositą, — pasisveikino Ferminas tipelį, kurio žandenos buvo nepaprastai panašios į kapralo Finisterės.

— Ferminai, — sumurmėjau apstulbęs, — dėl Dievo meilės…

— Bus gerai, nesijaudink.

Rosita įplaukė visu gražumu, mintyse sumečiau jos svorį — ne mažiau kaip devyniasdešimt kilogramų, neskaičiuojant Lagarteranos skraistės ir spalvingos viskozės suknios. Ji vertindama nužvelgė mane.

— Labs, širdūkai. Maniau, koks senis ateis, žinai — ne?

— Tai ne minėtas asmuo, — paaiškino Ferminas.

Tada suvokiau, kur link viskas krypsta, ir mano būgštavimai išsisklaidė. Ferminas niekuomet nepamiršdavo tesėti žodžio, ypač jei pažadus duodavau aš. Visi trys patraukėme ieškoti taksi, kuris mus nuvežtų į Santa Liusijos prieglaudą. Ferminas, atsižvelgdamas į mano sveikatos būklę ir ką tik iškepto jaunikio vaidmenį, užleido priekinę sėdynę, o pats su Rosita dalijosi užpakaline ir su neslepiamu pasigėrėjimu liaupsino jos grožybes.

— Rosita, kokia tu geraširdė. Ir tas klasiškas užpakalis, kaip pasakytų Botičelis, tikra apokalipsė.

— Ak, Ferminėli, įsitaisei sužadėtinę ir mane užmiršai, nenaudėli.