Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Chulijanai, dėl Dievo meilės, negi nuskriausi vaiką… — sukuždėjau apimta nerimo.

Tada Chulijanas atkirto, kad visos knygos, jo pavogtos ir sunaikintos, yra atimtos iš tų, kurie nejautė knygoms jokių sentimentų, iš žmonių, kurių tikslas buvo tik jas pelningai parduoti, arba kolekcininkų ir diletantų, kaupusių knygas kaip retenybes. Tu, atsisakydamas parduoti knygą, kad ir kiek už ją siūlytų, pamėginai ištraukti Karaksą iš tamsių praeities šešėlių į dienos šviesą, tuo sukeldamas jam keistą simpatiją, net pagarbą. Nė neįtarei, kad Chulijanas sekė tave ir stebėjo.

— Gal pamatęs, kas esu, ir viską sužinojęs, nutars tą knygą sudeginti.

Chulijanas kalbėjo su tvirtu ir kategorišku pamišėlių, išmokusių atsiriboti nuo veidmainiškos, jiems nepriimtinos realybės, įsitikinimu.

— Kas jis toks, tas vaikinukas?

— Jo vardas Danielis. Tėvas Santa Anos gatvėje laiko knygyną, kur veikiausiai lankydavosi Migelis. Gyvena viršum knygyno įrengtame bute. Vaikystėje neteko motinos.

— Atrodo, kad pasakotum apie save.

— Galbūt. Tas vaikinukas primena mane.

— Palik jį ramybėje, Chulijanai. Juk jis dar vaikas. Vienintelis jo nusikaltimas — kad žavisi tavimi.

— Ne nusikaltimas, o naivumas. Bet tai praeis. Gal tada grąžins man knygą. Kai liausis žavėjęsis manimi, ir pradės suprasti.

Likus minutei iki filmo pabaigos, Chulijanas pakilo ir prietemoje patraukė prie išėjimo. Ištisus mėnesius mudu susitikdavome šitaip: patamsyje, kino salėse, vidurnakčio skersgatviuose. Chulijanas visada susirasdavo mane. Nematydama jo, jausdavau visur mane saugantį jo buvimą. Kartais minėdavo tave, ir klausydama kalbant apie tave, rodės, girdėjau balse tą keistą, trikdantį švelnumą, kurį, maniau, seniai buvo praradęs. Žinojau, kad grįžo į Aldajų rūmus ir ten apsigyveno, — pusiau vaiduoklis, pusiau valkata, klajojantis po savo gyvenimo griuvėsius ir sergstintis Penelopės ir jųdviejų sūnaus palaikus. Tai buvo vienintelė vieta pasaulyje, kuri — jis jautė — priklauso jam. Yra siaubingesnė nelaisvė nei žodžiai.

Nueidavau ten kartą per mėnesį tik tam, kad įsitikinčiau, jog viskas gerai, kad jis dar gyvas. Peršokdavau beveik išgriuvusią aptvaro dalį, kurios nematyti iš gatvės. Kartais rasdavau jį ten, kartais Chulijanas būdavo kažkur dingęs. Palikdavau jam maisto, pinigų, knygų… Laukdavau ilgai, kartais iki pat nakties. Magėjo paklaidžioti po dvarą. Taip sužinojau, kad jis išardęs antkapius ir atidaręs karstus. Jau nemaniau, kad Chulijanas pamišėlis, nelaikiau to išniekinimu, tik tragišku nuoseklumu. Kai būdavo ten, susėdę prie ugnies valandų valandas kalbėdavomės. Chulijanas prisipažino, kad vėl mėgino rašyti, bet viskas veltui. Sunkiai prisiminė savo rašytas knygas, — tarsi kadaise skaitytas, tarsi tai būtų kito žmogaus kūryba. Matėsi bandymų pėdsakai. Supratau, kad Chulijanas degina savo darbo vaisius — puslapius, kuriuos prirašydavo, kol nesimatydavome. Kartą, pasinaudojusi jo nebuvimu, iš pelenų ištraukiau keletą suglamžytų lapų. Ten buvo rašoma apie tave. Chulijanas kadaise man buvo kalbėjęs, kad apsakymas — laiškas, kurį autorius rašo pats sau, norėdamas išsiaiškinti ką nors, ko kitais būdais suvokti neįmanoma. Jau seniai svarstė, ar nėra praradęs sveikos nuovokos. Ar pamišėlis žino, kad jis pamišėlis? Ar pamišėliai yra tie, kurie tikina jį netekus proto, kad apsaugotų jo egzistenciją nuo iliuzijų? Chulijanas stebėjo tave, matė, kaip augi, ir domėjosi, kas esi. Jis svarstė, ar tavo buvimas yra stebuklas, atleidimas, kurį užsitarnaus išmokydamas tave nekartoti tų pačių klaidų. Ne vieną sykį susimąstydavau, ar Chulijanas neįtikėjo savo iškreiptos logikos išvadomis ir nelaikė tavęs prarastu sūnumi, baltu popieriaus lapu, kuriame galima pradėti istoriją, kokios jis neįstengė sukurti, bet galėjo prisiminti.

Ėjo metai, Chulijanas taip ir gyveno rūmuose ir vis labiau domėjosi tavimi ir tavo laimėjimais. Pasakojo man apie tavo draugus, apie moterį, vardu Klara Barselo, kurią buvai įsimylėjęs, apie tėvą, kurį nepaprastai gerbei, apie bičiulį Ferminą ir apie merginą, kurioje jis troško įžvelgti kitą Penelopę, apie tavo Bėją. Kalbėjo apie tave lyg apie savo sūnų. Danieli, judu abu ieškojote vienas kito. Jis tikėjo, kad tavo nekaltybė išgelbės tave. Jis jau nesiveržė ieškoti savo knygų, jų deginti ir naikinti bet kokių savo pėdsakų. Tavo akimis išmoko vėl regėti pasaulį, atrasti savyje vaikinuką, kurį išvydo tavyje. Kai pirmąsyk atėjai į mano namus, jaučiau, kad pažįstu tave. Dėjausi nepatikli, kad paslėpčiau baimę, kurią man kėlei. Bijojau tavęs dėl to, kad galėjai viską atskleisti. Klausydamasi Chulijano, bijojau įtikėti, kad išties mes visi esame sujungti keista lemties ir atsitiktinumų grandine. Bijojau tavyje atpažinti prarastąjį Chulijaną. Žinojau, kad tu su draugais domiesi mūsų praeitimi. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau viską sužinosi, bet tik tuomet, kai ateis laikas, kai galėsi suvokti tikrąją prasmę. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau judu su Chulijanu susitiksite. Ir vėl aš klydau. Nes ne aš viena tai žinojau — Fumeras nujautė, kad, laikui bėgant, tu atvesi jį pas Chulijaną.

Kai supratau, kas vyksta, kelio atgal jau nebuvo, bet nepraradau vilties, kad pamesi pėdsakus, pamirši mus, ir gyvenimas — tavo, ne mūsų — susiklostys palankiai. Laikas išmokė mane neprarasti vilčių, bet pernelyg jomis nepasikliauti. Viltys būna žiaurios, tuščios ir apgaulingos. Jau seniai Fumeras lipa man ant kulnų. Jis žino, kad vieną sykį palūšiu. Jis neskuba, todėl atrodo nenuovokus. Gyvena užvaldytas keršto. Keršyti mums ir sau pačiam. Be keršto, be įtūžio nepajėgtų egzistuoti. Fumeras žino, kad tu su draugais atvesi jį pas Chulijaną. Žino, kad beveik po penkiolikos metų mano jėgos ir galimybės išseko. Jis jau seniai stebi mano merdėjimą ir tykoja suduoti paskutinį smūgį. Neabejoju, kad mirsiu nuo jo rankos. Dabar nujaučiu, kad ta akimirka artėja. Perduosiu šiuos lapus savo tėvui, kad jie pasiektų tave, jei man kas nutiktų. Meldžiu Dievą, kuris niekada manęs nesergėjo, kad tau netektų perskaityti šito, bet nujaučiu, kad man lemta, prieš savo valią ir vos rusenančias viltis, atskleisti tau šią istoriją. Tau lemta, — nors tu dar jaunas ir tyras, — ją išlaisvinti.

Kai skaitysi šiuos žodžius, šis prisiminimų kalėjimas liudys, kad jau nebegalėsiu atsisveikinti su tavimi, kaip derėtų, kad negalėsiu prašyti tavęs atleisti mums, ypač Chulijanui, ir kad rūpintumeisi juo, kai manęs nebus. Žinau, kad nieko negaliu iš tavęs reikalauti, vien tai, kad saugotum save. Gal šita galybė puslapių įtikins mane, kad nors ir kas nutiks, tu visuomet būsi mano draugas, mano vienintelė ir tikroji viltis. Iš visų Chulijano parašytų kūrinių labiausiai man įstrigo mintis, kad gyvi būsime tol, kol gyvensime kitų prisiminimuose. Kai prieš daugelį metų susitikau su Chulijanu, patyriau tą patį: tu keli man pasitikėjimą, jaučiu, kad pažįstu tave. Danieli, atmink mane, nesvarbu, nors retsykiais, nors paslapčiomis. Neleisk man išeiti.

Nurija Monfort

VĖJO ŠEŠĖLIS

1955

1

Kai baigiau skaityti Nurijos Monfort rankraštį, jau švito. Tai buvo mano istorija. Mūsų istorija. Karakso klystkeliuose dabar įžvelgiau, deja, jau nepataisomus savo paklydimus. Nerimo apimtas neradau vietos, tarsi žvėris narve blaškiausi po kambarį. Visas mano drovėjimasis, neryžtingumas, baimė ir nuogąstavimai tapo tokie menki ir nereikšmingi. Mane apėmė gėda, sąžinės graužatis ir baimė, jaučiau, kad negaliu čia būti ir slapstytis nuo savo poelgių pasekmių. Užsimečiau striukę ir į vidinę kišenę įsigrūdęs perlenktus rankraščio puslapius pasileidau laiptais žemyn. Kai išėjau iš laiptinės, pamažu snyguriavo, iš dangaus tingiai krito spindinčios sustingusios ašaros ir dingdavo išpūtus kvapą. Pasileidau bėgti prie Katalonijos aikštės, kurioje nebuvo nė gyvos dvasios. Aikštės viduryje vienišas, lyg angelas stypsojo atsiskyrėlis, žilagalvis žmogus, apsitūlojęs pilku apsiaustu. Rytmečio karalius užvertęs galvą į dangų juokėsi ir gaudė besisukančias snaiges. Kai ėjau pro šalį, pažvelgė į mane ir vos šyptelėjo, lyg supratęs, kas dedasi mano sieloje. Jo aukso spalvos akys spindėjo kaip užburtos monetos tvenkinio dugne.