Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Sėkmės, — lyg išgirdau sakantį.

To palinkėjimo griebiausi kaip šiaudo ir paskubinau žingsnį, melsdamas dangų, kad tik nebūčiau pavėlavęs ir kad Bėja, mano istorijos Bėja, vis dar manęs lauktų.

Kai priėjau namą, kuriame gyveno Agilarų šeima, nuo bėgimo šaltis degino gerklę, trūko oro. Sniegas pamažu ėmė žliugti. Man pasisekė, nes prie laiptinės sutikau durininką poną Saturną Mojedą, pasak Bėjos, kuklų poetą siurrealistą. Ponas Saturnas, apsimuturiavęs ne mažiau nei trimis šalikais ir užsimovęs aulinius batus, išėjo su šluota laukan pasigėrėti sniego šokiu.

— Tai dieviškoji mana, — pasakė susižavėjęs ir ką tik sudėtas eiles paskyręs sniegui.

— Einu pas ponus Agilarus, — pranešiau jam.

— Gerai žinoma, kas dirba iš peties, tam ir Dievas padės, bet jums, jaunuoli, teks traukti burtus.

— Labai skubu. Manęs laukia.

— Ego te absolvo [* Atleidžiu tavo nuodėmes. (Lot.)], — ištarė lyg palaiminimą.

Paknopstomis užlėkiau laiptais į viršų. Ramiai apmąsčiau visas aplinkybes. Geriausiu atveju duris atidarys viena iš tarnaičių, kurios atsisakymą įleisti įveiksiu lengviausiai. Blogiausias dalykas, jeigu dabar duris atvers Bėjos tėvas. Norėjau tikėti, kad namie vengs švaistytis ginklu, bent jau ne prieš pusryčius. Prieš spausdamas mygtuką stabtelėjau atgauti kvapo ir sugalvoti, ką sakysiu, bet į galvą nelindo jokia mintis. Tačiau nesvarbu. Triskart smarkiai pabeldžiau metaliniu žiedu. Po penkiolikos sekundžių pakartojau judesį, nepaisydamas kaktą išpylusio šalto prakaito ir besidaužančios širdies. Kai durys atsivėrė, vis dar laikiau žiedą, kuriuo beldžiau.

— Ko tau reikia?

Mano senojo bičiulio Tomo akys vėrė kiaurai. Šaltos ir kupinos pykčio.

— Atėjau pasimatyti su Bėja. Jei nori, gali skelti antausį, bet, nepasimatęs su ja, niekur neisiu.

Tomas įdėmiai žiūrėjo į mane. Svarsčiau, ar čia pat suknežins man galvą, ar iš mandagumo susilaikys. Jaučiausi nejaukiai.

— Sesers nėra.

— Tomai…

— Bėjos čia nėra.

Jo balse nuskambėjo neviltis ir skausmas, kurį vos dangstė pykčiu.

— Nėra? O kur ji?

— Maniau, tu žinai. — Aš?

Apsimečiau nepastebintis sugniaužtų Tomo kumščių, grasinančio žvilgsnio ir įsiveržiau vidun.

— Bėja! — surikau. — Bėja, čia aš, Danielis…

Koridoriaus viduryje stabtelėjau. Bute mano balsas nuaidėjo ir niekingai atsimušė tuščiose erdvėse. Nei ponas Agilaras, nei jo žmona, nei tarnaitės, niekas neatsiliepė į mano šauksmą.

— Čia nieko nėra. Juk sakiau, — pakartojo už nugaros Tomas. — O dabar nešdinkis ir daugiau čia negrįžk. Tėvas prisiekė tave nudėti, ir aš jo neatkalbėsiu.

— Dėl Dievo meilės, Tomai. Pasakyk, kur yra tavo sesuo?

Jis ilgokai delsė žiūrėdamas į mane, lyg norėtų nusispjauti.

— Danieli, Bėja dingo. Jau dvi dienos, kai tėvai visur jos ieško lyg pakvaišę, jau ir policijai pranešė.

— Bet…

— Tą naktį, kai grįžo iš pasimatymo su tavimi, tėvas jos laukė. Gerokai išgražino jai veidą, net lūpą perskėlė, bet tu nesijaudink, neišdavė tavęs. Tu jos nevertas.

— Tomai…

— Nutilk. Kitą dieną tėvai nuvežė ją pas gydytoją.

— Kodėl? Bėja nesveikuoja?

— Tu kaltas, kvaily. Sesuo laukiasi. Tik nesakyk, kad nežinojai.

Pajutau, kaip virpa lūpos. Šaltis persmelkė visą kūną, neatpažinau savo balso, prieš akis viskas ėmė suktis. Vargais negalais pasiekiau duris, bet Tomas, sugriebęs už rankos, bloškė mane į sieną.

— Ką jai padarei?

— Tomai, aš…

Jam išseko kantrybė. Nuo pirmojo smūgio užėmė kvapą. Sukniubau ant grindų nepajėgdamas atsitraukti nuo sienos, keliai virpėjo. Baisūs gniaužtai suspaudė man gerklę ir prispaudė prie sienos.

— Ką jai padarei, kalės išpera?

Pamėginau išsivaduoti iš tų gniaužtų, bet Tomas taip smogė per veidą, kad nugrimzdau į tirštą tamsą. Galva, apimta skausmo, liepsnojo. Tysojau ant medinių koridoriaus grindų. Kai pamėginau šliaužti, Tomas, sugriebęs už striukės apykaklės, be skrupulų išmetė mane į laiptų aikštelę. Žnektelėjau lyg maišas.

— Jei Bėjai kas nors nutiks, prisiekiu, aš tave nudėsiu, — pasakė pro durų plyšį.

Šiaip ne taip atsikėliau, vis dar negalėdamas atgauti kvapo. Durys užsitrenkė, ir atsidūriau visiškoje tamsoje. Kairę ausį netikėtai pervėrė aštrus skausmas, suspaudžiau galvą rankomis, kad bent kiek jį apmaldyčiau. Pajutau šiltą kraują. Pilvą, kuriam teko pirmas Tomo smūgis, nutvilkė tik dabar prasidedančio skausmo agonija. Nusliūkinau laiptais žemyn, kur išvydęs mane ponas Saturnas susirūpinęs palingavo galva.

— Nagi, užeik trumpam vidun ir įsitaisyk…

Atsisakiau. Pilvą varstė skausmas. Kairė galvos pusė tvinkčiojo, atrodė, kaulai tuoj atsiskirs nuo mėsos.

— Tu smarkiai kraujuoji, — tarė nerimaudamas ponas Saturnas.

— Ne pirmas kartas.

— Kitąsyk neprisižaisk, neteks ir kraujuoti. Nagi, eikš čionai, pakviesiu gydytoją.

Pagaliau pasiekiau laukujės duris ir atsikračiau geros valios durininko. Smarkiai snigo, grindinio akmenys buvo apsikloję balta marška. Ledinis vėjas košė per drabužius ir laižė veide kraujuojančią žaizdą. Nežinau, ar verkiau iš skausmo ar baimės. Abejingas sniegas paslėpė ašaras, aš lėtai svirduliavau pro baltus pūkus, lyg šešėlis, skrosdamas dieviškosios manos širmą.

2

Priėjęs Balmeso gatvės sankryžą, pastebėjau mane sekantį automobilį, kuris vos slinko palei šaligatvį. Galvos skausmas perėjo į kažkokį svaigulį ar aptemimą, blaškiusį mane į šonus, eiti galėjau tik prisilaikydamas sienos. Automobiliui stabtelėjus, išlipo du vyrai. Ūmus spengimas užgulė ausis, negirdėjau, ar ūžia motoras, ar tie tamsūs siluetai man kažką sako, skubiai vilkdami prie automobilio. Susmukau ant galinės sėdynės, mane pykino. Šviesa akinamai banguodama tai atsirasdavo, tai dingdavo. Jaučiau automobilį judant. Kažkieno rankos plekšnojo per veidą, čiupinėjo galvą ir šonkaulius. Kažkas vidinėje striukės kišenėje užtiko Nurijos Monfort rankraštį ir išsiėmė. Norėjau sulaikyti jį, bet rankos buvo lyg švininės. Kitas siluetas palinko viršum manęs. Žinojau, kad jis kažką sako, nes jutau kvėpavimą. Tikėjausi išvysti Fumero veidą ir pajusti jo peilį, įremtą į gerklę. Žvilgsnis susidūrė su manuoju, ir, kol sąmonės siūlas išsivyniojo, pažinau bedantę, pavargusią Fermino Romero de Toreso šypseną.

Atsipeikėjau, prakaitas žliaugė visu kūnu. Dvi rankos, tvirtai laikydamos mane už pečių, guldė į lovą, kuri man pasirodė lyg per šermenis apsupta degančių žvakių. Fermino veidas kyštelėjo iš dešinės pusės. Šypsojosi, bet net ir aptemusia sąmone suvokiau jo nerimą. Šalia stovėjo laikrodininkas ponas Federikas Flavija.

— Ferminai, rodos, jis atsigauna, — pasakė ponas Federikas. — Gal paruošti jam karšto sultinio, kad atgautų jėgas?

— Nepakenks. Ir, jei nesunku, atneškite ir man šio bei to užkąsti, ką rasite, nes per tą įtampą mane užvaldė besočio instinktas.

Federikas išėjo, palikęs mus vienu du.

— Ferminai, kur mes?

— Saugioje vietelėje. Techniniu požiūriu esame miesto plėtros zonoje, statybose, priklausančiose vienam pono Federiko bičiuliui, kurio dėka dar esame gyvi. Pikti liežuviai vadina šią vietą žardu, bet mums tai — lyg šventykla.

Pamėginau atsikelti. Skausmas ausyje virto deginamu tvinksėjimu.

— Aš liksiu kurčias?

— Nemanau, bet teks apsiprasti, kad kurį laiką jausitės lyg maišu trenktas. Energija trykštantis ponas Agilaras vos jums smegenų neištaškė.