Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Kai išėjau į koridorių, žingsniai jau girdėjosi ant laiptų. Sienų voratinklyje atpažinau bekraujį šešėlį, juodą lietpaltį, skrybėlę ir rankoje blizgantį revolverį lyg pjautuvą. Tai buvo Fumeras. Jis visuomet man kažką priminė, bet ką, supratau tik šią akimirką.

4

Pirštais užgesinęs žvakes, liepiau Bėjai tylėti. Ji stvėrė man už rankos ir klausiamai pažvelgė į akis. Fumero žingsniai girdėjosi visai čia pat. Su Bėja pasislėpėme toliausiame kambario kampe, liepiau jai būti už durų.

— Kad ir kas nutiktų, neišeik iš čia, — sušnibždėjau.

— Danieli, nepalik manęs dabar, maldauju.

— Turiu įspėti Karaksą.

Bėja žiūrėjo maldaujančiomis akimis, bet aš skubiai nuėjau koridoriumi, kol neperkalbėjo. Nusliūkinau iki paradinių laiptų. Fumero šešėlio nesimatė, nesigirdėjo nė žingsnių. Jis tyliai tūnojo kažkur tamsoje. Kantriai laukdamas. Vėl grįžau į koridorių ir, perėjęs galeriją, tuziną kambarių, patekau į fasadinę namo dalį. Per apledėjusį langą nutįso keturių žibintų šviesos, drumstos lyg fontano vanduo. Prisiartinęs prie lango, pastebėjau juodą automobilį prie paradinių vartų. Jis priklausė leitenantui Palasijosui. Tamsoje smilkstanti cigaretė išdavė, kad jis tenai. Iš lėto grįžau prie laiptų, labai atsargiai pakopa po pakopos nusileidau žemyn. Pusiaukelėje stabtelėjau, tyrinėdamas tamsą, kuri viską slėpė.

Fumeras buvo palikęs paradines duris praviras. Vėjas užgesino žvakes ir vidun bloškė snieginus šuorus. Sušalusių lapų sūkurys sukosi ties skliautais, sūpavosi debesyje šviesių dulkių, sukilusių nuo apgriuvusio namo. Palei sieną nusileidau dar keturias pakopas. Bibliotekoje šmėstelėjo stiklo atspindys. Fumero niekur nesimatė. Svarsčiau, ar tik nebus pasiekęs rūsį ir suradęs kriptą. Iš lauko atpūstas sniegas baigė uždengti jo pėdsakus. Nusileidau iki pat laiptų galo, ėjau koridoriumi, vedančiu durų link. Veidą čaižė ledinis vėjas. Patamsyje bolavo fontane riogsančio angelo ranka. Apsižvalgiau aplinkui. Įėjimas į biblioteką buvo už kokių dešimties metrų, reikėjo tik užlipti laiptais. Prieškambarį ties biblioteka slėpė tamsa. Supratau, kad Fumeras gali stebėti mane vos už kelių metrų, o aš jo nematysiu. Ryžausi sudrumsti neįžvelgiamus šešėlius tarsi šulinio vandenį ir beveik vilkdamas kojas apgraibomis pasiekiau biblioteką.

Didžioji ovalo formos salė snaudė tamsoje, nutaškyta pro langus atsispindinčių tirštų, virpančių snaigių šešėlių. Žvilgsnis nuslydo tuščiomis sienomis, ieškojau Fumero, galbūt lūkuriuojančio ties įėjimu. Dešinėje pusėje, vos už dviejų metrų nuo manęs sujudėjo kažkieno siluetas. Vieną akimirką pasirodė, kad kažkas eina, bet tai buvo tik mėnulio atšvaitas ant ašmenų. Į sieną įsmeigtas peilis, gal net dviašmenis. Prismeigtas kažkoks popiergalis. Priėjęs arčiau atpažinau apglamžytą nuotrauką. Tai buvo kopija tos apdegusios fotografijos, kurią paslaptingu būdu kažkas buvo palikęs knygyne. Chulijanas su Penelope, dar paaugliai, šypsojosi gyvenimui, kuris, jiems nė neįtariant, bėgo nuo jų. Peilio smaigalys įsmeigtas tiesiog Chulijanui į krūtinę. Tapo aišku, kad ne Leinas Kubertas ir ne Chulijanas Karaksas paliko fotografiją tarsi kvietimą. Tai padarė Fumeras. Fotografija buvo masalas. Jau tiesiau ranką ištraukti peilį, kai pajutau įbestą į pakaušį šaltą Fumero revolverį.

— Vienas atvaizdas vertesnis už tūkstantį žodžių, ar ne, Danieli? Jei tavo tėvas nebūtų suknistas knygininkas, gal įkaltų tą tiesą tau į galvą.

Iš lėto atsisukau, ginklas styrojo man prieš akis. Trenkė paraku. Pamėklišką Fumero veidą iškreipė siaubinga grimasa.

— Kur Karaksas?

— Toli nuo čia. Žinojo, kad jį medžiosit. Jis išvyko.

Fumeras žiūrėjo į mane nemirksėdamas.

— Snargliau, ištaškysiu tau smegenis.

— Nieko nepešite. Karakso čia nėra.

— Išsižiok, — įsakmiai liepė Fumeras.

— Kam?

— Išsižiok arba vienu šūviu ją praversiu.

Išsižiojau. Fumeras įkišo revolverį į burną. Jaučiau, kaip gomuriu slysta šaltas metalas. Fumeras laikė nykštį padėjęs ant daužiklio.

— O dabar, nelemtas kvaily, pamąstyk, ar turi dėl ko gyventi? Ką pasakysi?

Iš lėto linktelėjau.

— Tuomet sakyk, kur slepiasi Karaksas?

Bandymas kalbėti tapo vogravimu. Fumeras pamažu ištraukė revolverį.

— Kur jis?

— Kriptoje.

— Vesk mane. Noriu, kad matytum, kaip aš tam kalės vaikui pasakosiu apie inkščiančią Nuriją Monfort, kai suvariau jai peilį į…

Pro Fumero petį mačiau, kaip iš tamsos išniręs siluetas tarsi sujudino prietemos užuolaidą. Visiškoje tyloje prie mūsų, rodės, neliesdama kojomis žemės, slinko beveidė figūra, degančiu žvilgsniu. Fumeras pamatė jos atvaizdą mano ašaromis paplūdusiose akyse ir jo veidas persimainė.

Kai atsisukęs šovė į tirštą mus supusią tamsą, dvi bepirštės letenos sugniaužė jam gerklę. Liepsnose išlikusios Chulijano Karakso rankos. Vienu smūgiu Karaksas nustūmė mane ir bloškė Fumerą prie sienos. Inspektorius, sugriebęs revolverį, stengėsi įremti jį Karaksui po smakru. Jam nespėjus spustelėti gaiduko, Karaksas, sugriebęs jo alkūnę, iš visų jėgų trinktelėjo į sieną, paskui dar porą kartų, bet revolveris neiškrito. Antras šovinys išlėkė į tamsą, ištrupino tinką ir įsmigo į medinę sieną. Inspektoriaus veidu nuriedėjo degančio parako ašaros ir plyksinčios nuolaužos. Patalpoje pasklido svylančios mėsos smarvė.

Fumeras trūktelėjo, stengdamasis išsivaduoti, bet rankos tebelaikė už kaklo stipriai prirėmusios prie sienos. Karaksas nė nemanė jo paleisti. Fumeras suriaumojo iš pykčio ir pasukęs galvą mėgino įkąsti Karaksui į ranką. Jį užvaldė gyvuliškas įtūžis. Girdėjau, kaip girgždėdami dantys sukando negyvą odą, ir Fumero lūpos išsitepė krauju. Karaksas nekreipė dėmesio į skausmą, o gal net nieko nejautė, bet atgniaužė ranką. Atitraukęs inspektorių nuo sienos, šiam baimingai dirsčiojant į dešinę ranką, iš visų jėgų trinktelėjo ją į sieną, rodės, į medį sulįs visas kumštis. Iš Fumero gerklės išsiveržė laukinis riksmas. Skausmo perverta ranka atsigniaužė, ir revolveris nukrito po kojomis. Karaksas nuspyrė jį tolyn į tamsą.

Visas šis siaubas man prieš akis įvyko per kelias sekundes. Jaučiausi lyg medinis, nepajėgiau nei judėti, nei mąstyti. Karaksas atsisuko ir įsmeigė į mane žvilgsnį. Žiūrėdamas į jį mėginau įsivaizduoti jo buvusio veido bruožus, kuriuos tiek sykių tyrinėjau nuotraukoje, regėjau klausydamasis senų istorijų.

— Danieli, išvesk iš čia Beatričę. Ji žino, ką turite daryti. Nepalik jos. Neleisk, kad ją iš tavęs atimtų. Niekas ir niekada. Saugok ją labiau už gyvenimą.

Norėjau linktelėti, bet mano akys nukrypo į Fumerą, kuris galynėjosi su jam ligi alkūnės siekiančiu peiliu. Pagaliau ištraukęs jį iš sienos suklupo, spausdamas sužeistą, kruviną ranką.

— Paskubėk, — sukuždėjo Karaksas.

Neapykantos apakintas Fumeras riogsojo ant žemės kruvinoje rankoje laikydamas peilį. Karaksas prisiartino prie jo. Pasigirdo skubrūs žingsniai, supratau, kad Palasijosas, prišauktas šūvių, ateina į pagalbą. Karaksui nespėjus ištraukti iš Fumero rankos peilio, į biblioteką su užtaisytu ginklu įžengė Palasijosas.

— Atgal, — įsakė jis.

Užmetė akį į Fumerą, kuris vargais negalais mėgino atsistoti, paskui į mus — pirmiau į Karaksą, paskui — į mane. Jo žvilgsnyje mačiau siaubą ir dvejonę.

— Atgal, sakyta.

Karaksas atsitraukė. Palasijosas šaltai stebėjo mus, vertindamas padėtį. Jo žvilgsnis sustojo ties manimi.