Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Rosita, tavęs tiek daug, o aš išpažįstu monogamiją.

— Penicilinu viskas pagydoma.

Jau po pusiaunakčio su dangiškąja Rosita atvykome į Monkados gatvę. Ją į prieglaudą įspraudėme pro galinius vartelius, pro kur būdavo pilamos pamazgos, — ta vieta ir dvokė kaip pragaro išvietė. Jau Tenebrarium prieblandoje Ferminas davė paskutinius nurodymus Rositai, o aš leidausi ieškoti seneliuko, kuriam, prieš įžengiant į mirusiųjų karalystę, buvau žadėjęs paskutinįjį Eroso šokį.

— Rosita, atmink, seneliukas priekurtis, jam reikia kalbėti garsiai, aiškiai ir nešvankiai, beveik rėkti, įkaitinti, kaip tu moki. Tik neperlenk lazdelės, nes vargšeliui neatlaikys širdis, ir dangaus karalystėn jį išsiusi pernelyg anksti.

— Nesijaudink, širdūkai. Išmanau tuos dalykus.

Meilės ištroškusį subjektą radau kažkokiame pirmo aukšto užkaboryje — vienišas išminčius iš ilgesio ramstė sienas. Pažvelgęs į mane, akimirką nesusivokė.

— Ar aš miręs?

— Ne ne, dar gyvas. Prisimenate mane?

— Jaunuoli, prisimenu kaip pirmuosius batus gyvenime, tik išvydęs jus lyg pamėklę, pamaniau jau artinantis dangų. Nesistebėkite. Čia būdamas prarandi tai, ką jūs, nečionykščiai, vadinate blaiviu protu. Vadinasi, jūs anaiptol nesate vizija?

— Ne. Vizija laukia apačioje, jei malonėsite.

Seneliuką nulydėjau prie nykios celės, kurią Ferminas su Rosita buvo „atgaivinę“ žvakėmis ir pašlakstę kvepalais. Vos išvydus šias prašmatnybes ir mūsų Chereso venerą, seneliuko veidas nušvito, lyg atsidūrus devintam danguj.

— Telaimina jus Dievas.

— Ir jus, kad jį išvystumėte, — atitarė Ferminas, paskatindamas Eskudijersų gatvės undinę imtis savojo amato.

Mačiau, kaip ji nepaprastai švelniai apkabina seneliuką ir bučiuoja jo skruostais riedančias ašaras. Mudu su Ferminu pasišalinome, leisdami pasimėgauti jiems pelnytu intymumu. Besiblaškydami po nusivylusiųjų galerijas kaktomuša susidūrėme su seserimi Emilija, viena iš prieglaudai vadovavusių vienuolių. Suirzusi kreipėsi į mus.

— Girdėjau, kad judu atvedėte į prieglaudą laisvo elgesio moterį, ir kiti dabar reikalauja lygių teisių…

— Šviesiausioji seserie, kuo mus laikote? Mūsų apsilankymas čia kilęs tik iš ekumeninių tikslų. Štai mudu su vaikinuku, kuris rytoj švenčiausios motinos Bažnyčios palaimintas taps vyru, atvykome aplankyti Chasintos Koronado.

Sesuo Emilija nepatikliai suraukė antakius.

— Ar judu giminaičiai?

— Dvasine prasme.

— Chasinta prieš penkiolika dienų pasimirė. Išvakarėse ją aplankė kažkoks ponas. Ar jis irgi giminaitis?

— Turite galvoje tėvą Fernandą?

— Ne, tai buvo pasaulietis. Jis prisistatė Chulijanu. Pavardės nepamenu.

Ferminas tylėdamas įsmeigė akis į mane.

— Chulijanas — mano bičiulis, — tariau aš.

Sesuo Emilija linktelėjo.

— Tai štai, jis praleido su ja keletą valandų. Jau daug metų negirdėjau jos juokiantis. Jam išėjus, Chasinta prasitarė, kad kalbėjosi apie praėjusius laikus, kai dar buvo jauni. Papasakojo, kad šis ponas atnešęs žinių apie jos dukterį Penelopę. Nė nežinojau, kad Chasinta turėjo dukterį. Prisimenu, tą rytą Chasinta man nusišypsojo, ir paklausus, kodėl tokia patenkinta, pasakė, kad rengiasi namo, pas Penelopę. Taip ir neatsikėlė, pasimirė auštant.

Netrukus Rosita baigė savo meilės ritualą, leisgyvį seneliuką palikusi Morfėjo glėbyje. Išėjus Ferminas užmokėjo jai dukart daugiau, bet jos širdis plyšo pamačius tą Dievo ir žmonių apleistą padermę, todėl pasišovė seseriai Emilijai dovanoti savo uždarbį, kad juos, vargdienius, pavaišintų spurgomis ir karštu šokoladu, nes jai, kekšių karalienei, minėti saldėsiai padėdavo ištverti visas negandas.

— Negi tai nesugraudina? Pons Ferminai, tas vargšelis… Jis tik prašė apsikabint ir glostyt. Kaip peiliu man per širdį…

Rositą įsodinome į taksi, nepamiršę kišenpinigių, ir ištuštėjusią Princesės gatve, gaubiama miglos, patraukėme namo.

— Reikėtų išsimiegoti, pailsėti prieš rytdieną, — pasakė Ferminas.

— Nežinia, ar pavyks.

Nė nepastebėjome, kai pasukome Barselonetos link, molu nuėjome beveik iki ten, kur tyloje švytintis miestas gulėjo po mūsų kojomis, lyg didžiausias visatos miražas, atsispindintis ramiuose uosto vandenyse. Atsisėdę prieplaukoje stebėjome vaizdą. Už kokių dvidešimties metrų susidarė nejudanti automobilių procesija, tingulio ir laikraščių paženklintais langais.

— Žinote, Danieli, šis miestas — lyg kerėtoja. Jis įsigeria tau į odą, įsirango į širdį, nė nespėjus susivokti kada ir kaip.

— Ferminai, kalbate Rositos žodžiais.

— Nesišaipykite, juk tokie žmonės kaip ji šį suknistą pasaulį paverčia vieta, kurioje verta apsilankyti.

— Laisvo elgesio moterys?

— Ne. Mes visi anksčiau ar vėliau imame prekiauti savimi. Kalbu apie geros širdies žmones. Ir nespoksokite į mane šitaip. Vestuvės man kelia sentimentus.

Sėdėjome apimti kažin kokios nepaaiškinamos ramybės, atmintin dėdami atspindžius nuo vandens. Greitai aušra gintarine spalva nudažė dangų, ir Barselona sutvisko šviesomis. Santa Marija del Mar bazilikoje pasigirdo varpų dūžiai, migloje ryškėjo kitas uosto kraštas.

— Ar manote, kad Karaksas tebėra čia, kur nors mieste?

— Paklauskite manęs ko nors kito.

— Ar turite žiedus? Ferminas nusišypsojo.

— Ką gi, eime. Juk mudviejų laukia, Danieli. Mūsų laukia gyvenimas.

Ji buvo dramblio kaulo spalvos drabužiais, o akyse vėrėsi pasaulis. Beveik neprisimenu šventiko žodžių nei viltimi švytinčių svečių, tą kovo rytą sugužėjusių į bažnyčią. Liko tik jos drėgnų lūpų prisiminimas ir slapta atvirų akių priesaika, kurią pajutau oda ir prisiminsiu visą gyvenimą.

DRAMATIS PERSONAE

1966

Vėjo šešėlį Chulijanas Karaksas baigia trumpu palinkėjimu, kad jo herojų likimai po kelerių metų susijungtų. Nuo tos tolimos 1945 metų nakties perskaičiau galybę knygų, tačiau paskutinis Karakso romanas tebėra mėgstamiausias. Šiandien, kai praėjo trys dešimtmečiai, jau neturiu vilčių pakeisti savo nuomonės.

Tuo metu, kai ant prekystalio rašau šias eilutes, mano sūnus Chulijanas, kuriam rytoj sukaks dešimt metų, besišypsantis ir susidomėjęs stebi, kaip popierių krūva vis didėja, matyt, įtikėjęs, kad tėvas irgi užsikrėtęs ta knygų ir žodžių liga. Chulijano akys ir proto aiškumas paveldėti iš motinos, ir man džiugu manyti, kad galbūt jam teko mano nuoširdumas. Mano tėvas, kuriam jau sunku perskaityti knygų nugarėles, nors jis to nė už ką neprisipažins, dabar namie, viršuje. Ne kartą klausiau savęs, ar jis laimingas, ar suradęs ramybę, ar mūsų draugija jam patinka, ar žmogus tiesiog gyvena prisiminimais ir visuomet jį lydėjusiu liūdesiu. Dabar knygynu rūpinamės mudu su Bėja. Aš tvarkau sąskaitas ir pajamas. Bėja užsako knygas ir aptarnauja pirkėjus, kuriems labiau patinka bendrauti su ja, o ne su manimi. Ir aš jų už tai nesmerkiu.

Metai padarė ją tvirtą ir išmintingą. Ji beveik niekuomet nekalba apie praeitį, nors retsykiais užtinku nugrimzdusią į tylą, paskendusią savo mintyse. Chulijanas dievina motiną. Stebėdamas juodu, žinau, kad mus visus sieja nematomi ryšiai, ir tik dabar imu juos suprasti. Man pakanka jaustis jų salos dalimi ir suvokti, kad esu palaimintas. Knygyno dėka pakanka normaliai išgyventi, ir negaliu įsivaizduoti savęs, dirbančio ką nors kita. Kasmet perkama vis mažiau. Esu optimistas ir manau, kad viskas, kas kyla, kada nors krinta, o tai, kas krinta, vieną dieną pradės kilti. Bėja sako, kad skaitymo menas merdėja iš lėto, nes tai pernelyg intymus ritualas, kad knyga yra tarsi veidrodis, joje galime rasti tai, kas jau slypi mūsų viduje, o skaitydami pažadiname mintis ir sielą, bet tie lobiai kasdien senka. Kas mėnesį gauname pasiūlymų parduoti knygyną ir pertvarkyti jį į televizorių, drabužių ar avalynės parduotuvę. Nepaliksime šios vietos, nebent kas nešte išneš.