Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Po keleto mėnesių nekilnojamojo turto administratorius ėmė gauti perlaidas San Antonijaus gatvės buto mokesčiams padengti ir atlygį, kurį čekio pavidalu buvo prašoma persiųsti Chosė Marija Rekecho kontorai Barselonoje, abonentinės dėžutės numeris 2321, taip savo laiške nurodžiusi Sofi Karaks. Pastebėjau, kad administratorius kas mėnesį nuskaičiuodavo sau niekur neužfiksuotus procentus, bet nusprendžiau tylėti. Tokiu būdu jis bus patenkintas ir neklausinės apie lengvą uždarbį. Už likusius pinigus mudu su Chulijanu galėjome pragyventi. Taip praėjo baisūs nevilties metai. Pamažu pradėjau gauti vertimų. Kabestanio jau beveik niekas neprisiminė, žmonės pradėjo išpažinti atleidimo politiką, paskubomis pamiršti senus nesutarimus ir pykčius. Gyvenau bijodama, kad Fumeras vėl ims raustis praeityje ir pradės persekioti Chulijaną. Kartais manydavau, kad to neatsitiks, kad jis patikėjo mirtimi ir viską pamiršo. Fumeras jau nebuvo praėjusių laikų galvažudys. Jis tapo režimo metais karjerą padariusiu visuomenės veikėju, kuriam nederėjo užsiimti Chulijano Karakso šmėklos paieškomis. Kartais nubusdavau vidury nakties besidaužančia širdimi, šalto prakaito išpilta, susapnavusi, kad policija beldžiasi į duris. Baiminausi, kad kaimynai ims domėtis menamu ligoniu vyru, kuris niekuomet neišeina iš namų, tik kartais verkia ir lyg pamišėlis daužo sieną, ir praneš policijai. Bijojau, kad Chulijanas vėl paspruks, vėl ims ieškoti savo knygų ir jas deginti, kad visiškai pašalintų bet kokias jų egzistavimo žymes. Iš baimės pamiršau, kad gyvenimas eina, o aš senstu, kad savo jaunystę paaukojau žlugusiam vyrui išdegusia siela — lyg kokiam šešėliui.

Bet tie metai praėjo ramiai. Laikas juo nykesnis, juo greičiau bėga. Betikslis gyvenimas praūžia lyg traukinys, nesustojęs tavo stotelėje. O karo žaizdos gijo sunkiai. Radau darbo keliose leidyklose. Didžiąją dienos dalį praleisdavau ne namie. Turėjau bevardžių meilužių, nevilties paženklintais veidais, — juos sutikdavau kino salėse arba metro, su jais dalydavausi savo vienatve. Paskui mane imdavo kvailai graužti sąžinė. Išvydusi Chulijaną, negalėdavau sulaikyti ašarų ir prisiekinėjau sau, kad daugiau niekada jo neišduosiu, tarsi būčiau įsipareigojusi. Stebėjausi autobusuose ar gatvėje matydama jaunesnes už save moteris, kurios vedžiojosi vaikus. Atrodė laimingos, radusios ramybę, tarsi tos mažos būtybės būtų pripildžiusios visas ertmes. Tuomet prisimindavau dienas, kai svajojau, kad būsiu viena iš tų moterų su kūdikiu ant rankų, Chulijano kūdikiu. Paskui prisimindavau karą ir tai, kad jį sukėlusieji irgi kadaise buvo vaikai.

Kai pradėjau tikėti, kad pasaulis mudu pamiršo, vieną dieną į namus užėjo nepažįstamasis. Jaunas, dar nesikalančiais ūsais padėjėjas, kuris pažvelgęs man į akis raudo. Atėjo pasiteirauti pono Migelio Molinero, — veikiausiai tikrinantis duomenis žurnalistų kolegijos archyvui. Man paaiškino, kad ponui Molinerui gali priklausyti mėnesinė pensija, tačiau jos patvirtinimui reikia patikrinti nemažai duomenų. Atsakiau, kad ponas Molineras čia nebegyvena nuo pat karo pradžios, kad emigravo į užsienį. Atsisveikindamas išreiškė apgailestavimą ir šypsodamasis pasišalino. Žinojau, kad nuo šios nakties Chulijaną turiu priversti dingti iš namų. Bet jis buvo viskam abejingas. Elgėsi klusniai lyg vaikas, ir visas jo gyvenimas, rodės, priklauso nuo tų drauge leidžiamų akimirkų, kai naktimis per radiją klausydavomės muzikos, aš leisdavau paimti man už rankos, o jis tylėdamas ją glostydavo.

Tą patį vakarą gavau raktus nuo buto San Antonijaus gatvėje.

Juos nekilnojamojo turto administratorius perdavė neegzistuojančiam advokatui Rekechui. Palydėjau Chulijaną į namus, kuriuose užaugo. Nuvedžiau į buvusį kambarį ir prižadėjau rytojaus dieną ateiti. Įspėjau, kad turime būti labai atsargūs.

— Fumeras vėl tave medžioja, — pasakiau.

Jis atsainiai linktelėjo, lyg neprisimintų ar jam net nerūpėtų, kas tas Fumeras. Šitaip gyvenome kelias savaites. Naktimis, jau po vidurnakčio, užeidavau aplankyti. Klausinėdavau, ką veikė perdien, o jis nustebęs tik žiūrėjo į mane. Apsikabinę praleisdavome naktį, o išaušus vėl grįždavau namo, prižadėjusi ateiti, kai tik galėsiu. Išeidama buto duris užrakindavau. Chulijanas rakto neturėjo. Geriau tegul bus įkalintas nei miręs.

Daugiau niekas nesiteiravo apie mano vyrą, o aš pati pasistengiau paskleisti gandus, kad jis Prancūzijoje. Parašiau keletą laiškų į Ispanijos konsulatą Paryžiuje, teigdama, kad turiu žinių apie jos pilietį Chulijaną Karaksą, gyvenantį mieste, ir kreipiuosi prašydama jį rasti. Numaniau, kad anksčiau ar vėliau laiškai paklius ten, kur reikia. Griebiausi visų priemonių, bet aišku buvo viena — viskam ateis laikas. Tokie žmonės kaip Fumeras niekada nesiliauja nekentę. Jo neapykanta neturi nei tikslo, nei prasmės. Nekęsti — tai lyg kvėpuoti.

San Antonijaus gatvėje esantis butas turėjo atiką. Atradau dureles, vedančias į terasą, kuri baigėsi laiptų aikšte. Visos kvartalo terasos sudarė tarsi metro siena atskirtų kiemelių tinklą, kur kaimynai džiaudavo skalbinius. Netrukus kitame kvartalo gale radau namą su įėjimu iš Choakino Kostos gatvės pusės, iš kur galėjau pakliūti į terasą, o iš tenai, apėjusi pertvaras, pasiekti San Antonijaus gatvės namo stogą, — taip niekas negalėjo manęs matyti įeinančios ar išeinančios. Vieną kartą iš administratoriaus gavau laišką, kuriame rašoma, kad kai kurie kaimynai skundėsi, jog Fortunio bute girdėti kažkokie trenksmai. Advokato Rekecho vardu parašiau jam, kad kontoros darbuotojai kartais užeina į butą susirasti kokių dokumentų, ir nėra priežasčių nerimauti, jeigu kokie nors garsai girdėtųsi net nakčia. Baigiau laišką užuomina, kad tarp džentelmenų, sąskaitininkų ir advokatų pikantiškų paslapčių saugojimas svarbiau už Verbų sekmadienį. Administratorius, rodydamas profesinį solidarumą, atsakė: suprantama, man nėra ko nerimauti, jis kontroliuos padėtį.

Tais metais advokato Rekecho vaidmuo buvo vienintelė mano pramoga. Kartą per mėnesį apsilankydavau Pamirštų Knygų Kapinėse pasimatyti su tėvu. Jis niekada nerodė didelio susidomėjimo tuo nematomu sutuoktiniu, o aš niekada nesiūliau susipažinti. Šios temos mudu išvengdavome, lyg patyrę jūrininkai, sumaniai aplenkiantys povandenines uolas. Kartais jis ilgai žiūrėdavo į mane ir klausdavo, ar man nereikia kokios pagalbos, gal jis gali ką nors dėl manęs padaryti. Kai kada, šeštadieniais prieš auštant, lydėdavau Chulijaną prie jūros. Užlipę į terasą stogais eidavome iki namo su išėjimu į Choakino Kostos gatvę. Iš ten Ravalio gatvelėmis leisdavomės uosto link. Nesutikdavome nė gyvos dvasios. Chulijano visi vengė, net iš tolo. Kartais eidavome prie molo. Jam patiko sėdėti ant uolų ir žiūrėti į miestą. Netardami nė žodžio šitaip sėdėdavome valandų valandas. Kai kada popietėmis, jau prasidėjus filmui, užeidavome į kino teatrą. Tamsoje į Chulijaną niekas nekreipdavo dėmesio. Gyvenome naktimis ir tyloje. Ilgainiui ši rutina man tapo natūrali, ir mėnesiams bėgant įtikėjau, kad mano planas tikrai puikus. Apgailėtina kvailė.

12

1945-ieji, degėsių ir pelenų metai. Tik šešeri metai praėjo nuo karo pabaigos, nors jo pasekmes dar jautei kiekviename žingsnyje, apie jas niekas atvirai nekalbėjo. Dabar būgštavo dėl kito karo, pasaulį apgaubusio dvėselienos ir niekšybės dvoku, kurio jau niekada nepavyks atsikratyti. Skurdo ir nepriteklių metai apgaubė keista ramybe, kuria paženklinti nebyliai ir paralyžiuotieji, — nei gailestis, nei pasidygėjimas. Jau kelerius metus veltui mėginau rasti vertėjos darbo, galiausiai gavau korektorės vietą verslininko Pedro Sanmarti įsteigtoje leidykloje. Jis įkūrė savo verslą investavęs uošvio pinigus, o jį patį vėliau išsiuntė į prieglaudą prie Banjolo ežero ir laukė iš ten mirties liudijimo. Sanmarti buvo laikomas žmogumi, kuris pats sukūrė save ir savo sėkmę. Jis mėgo merginti išvaizdžias perpus jaunesnes merginas. Šiek tiek vogravo angliškai, įsitikinęs, kad tai ateities kalba, ir beveik kiekvieną sakinį baigdavo žodeliu „okey“.