Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Ligoninėje kasdien jį lankydavau. Greitai seselės pradėjo laikyti mane sava ir kviestis užkandžiauti kartu su jomis. Visos buvo vienišos, stiprios moterys, laukiančios iš fronto grįžtančių vyrų. Kai kurie grįždavo. Mane išmokė plauti Chulijano žaizdas, perrišti, pakeisti patalynę ir slaugyti nejudantį ligonį. Iš jų išmokau nedėti vilčių, kad vieną gražią dieną išvysiu savo vyrą, koks buvo anksčiau. Trečiam mėnesiui įpusėjus, nuo veido nuėmėme tvarsčius. Iš Chulijano beliko tik kaukolė. Nebuvo nei lūpų, nei skruostų. Dingę veido bruožai, tarsi suanglėjusios lėlės. Akiduobės padidėjusios, jos ir buvo pagrindinė veido dalis. Seselės man nesakė, tačiau jis kėlė joms pasišlykštėjimą, net baimę. Gydytojai buvo minėję, kad žaizdoms gyjant pamažu susiformuos violetinė, roplį primenanti oda. Nė vienas nedrįso pranašauti, kokia bus jo dvasinė būsena. Visi leido suprasti, kad Chulijanas-Migelis gaisro metu prarado sveiką protą ir vegetavo, išgyveno tik per maniakišką rūpestingumą žmonos, kuri buvo tvirta, pasiaukojusi, nors ne viena būtų sprukusi šalin ir palikusi jį likimo valiai. Žiūrėjau jam į akis ir žinojau, kad Chulijanas tebėra tenai, viduje, gyvas, pamažu save naikinantis. Laukiantis.

Jis neteko lūpų, tačiau gydytojai tikėjosi, kad balso stygos labai nenukentėjo, ir liežuvio bei gerklų nudegimai turėjo užgyti prieš keletą mėnesių. Išvada buvo tokia: Chulijanas nekalbėjo dėl to, kad jo sąmonė buvo apmirusi. Po šešių mėnesių nuo gaisro, kai palatoje buvome vieni du, pasilenkiau ir pabučiavau jį į kaktą.

— Myliu tave, — pasakiau jam.

Kimus garsas išsiveržė iš tos šuniškos grimasos, kuri buvo likusi iš jo burnos. Akys paraudo nuo ašarų. Norėjau nusausinti jas nosine, tačiau garsas prasiveržė dar sykį.

— Palik mane, — ištarė.

„Palik mane.“

Kabestanio leidykla bankrutavo praėjus dviem mėnesiams po gaisro Pueblo Nueve. Tais pačiais metais pasimiręs senasis Kabestanis buvo prognozavęs, kad sūnus sužlugdys leidyklą per šešis mėnesius. Neperkalbamas optimistas. Mėginau susirasti darbą kitoje leidykloje, tačiau karas viską apvertė aukštyn kojomis. Visi mane tikino, kad karas greitai baigsis ir viskas bus kaip buvę. Karas truko dar dvejus metus, ir tai, kas laukė ateityje, buvo daug blogiau. Po gaisro praėjus metams, gydytojai pranešė, kad viską, kas įmanoma, ligoninė jau padarė. Sunkus metas, reikalinga kiekviena palata. Man patarė Chulijaną atiduoti į sanatoriją, pavyzdžiui, Santa Liusijos, tačiau atsisakiau. 1937 metų spalį parsigabenau jį namo. Nuo to „Palik mane“ jis nebuvo prataręs nė žodžio.

Be paliovos kartojau, kad myliu jį. Įtaisiau krėsle priešais langą ir apkamšiau antklodėmis. Girdžiau sultimis, maitinau skrudinta duona ir, kai gaudavau, pienu. Kasdien keletą valandų jam skaitydavau. Balzaką, Zola, Dikensą… Kūnas pradėjo taisytis. Greitai ėmė judinti rankas ir plaštakas. Sukiojo kaklą. Kartais grįžusi namo rasdavau nusviestas antklodes ir išmėtytus daiktus. Vieną dieną radau jį šliaužiojantį grindimis. Pusantrų metų praėjo nuo gaisro, kai vieną audringą naktį staiga nubudau. Kažkas sėdėjo ant lovos ir glostė man plaukus. Slėpdama ašaras nusišypsojau. Jis atrado vieną iš veidrodžių, nors stengiausi visus paslėpti. Gergždžiančiu balsu pasakė, kad virto vienu iš savo išgalvotų monstrų — Leinu Kubertu. Norėjau pabučiuoti jį, kaip įrodymą, kad išvaizda manęs netrikdo, tačiau atsitraukė. Jau neleisdavo net liesti jo. Kasdien jo jėgos stiprėjo. Kai išeidavau parnešti ko nors valgoma, slankiodavo po namus. Migelio santaupos palaikė mūsų būvį, bet greitai ėmiau pardavinėti papuošalus ir senus daiktus. Nemačiau kitos išeities, tik parduoti už didžiausią kainą Paryžiuje nupirktą plunksnakotį. Ties karinės vadovybės būstine užėjau į krautuvėlę, kurioje supirkdavo panašios paskirties daiktus. Nepaisant mano liepsningų priesaikų, tikinančių, kad tas plunksnakotis priklausė Viktorui Hugo, tarnautojas neatrodė labai susidomėjęs, bet pripažino, kad tikrai nuostabus dirbinys, ir sumokėjo man kiek išgalėdamas, — nereikia pamiršti, jog buvo skurdo ir nepriteklių metai.

Bijojau prisipažinti Chulijanui, kad pardaviau jį, — tikėjausi pykčio proveržio. Tačiau tik burbtelėjo, kad pasielgiau gerai, jis niekada nebuvo to vertas. Vieną iš daugybės dienų, kai išėjusi ieškoti darbo grįžau, jo nebuvo. Nepasirodė ligi pat aušros. Kai paklausiau, kur ir ką veikė, tik išvertė švarko (kuris kadaise buvo Migelio) kišenes ir ant stalo atsirado šūsnis banknotų. Nuo to laiko dažnai dingdavo. Apsimuturiavęs šaliku, su skrybėle, lietpalčiu ir pirštinėmis patamsyje susitapatino su dar vienu šešėliu. Niekuomet nesakė, kur eina. Beveik kasdien parnešdavo pinigų ar papuošalų. Miegodavo rytais, atviromis akimis, pusiau sėdėdamas savo krėsle. Kartą pasiraususi jo kišenėse radau sulankstomą peilį. Automatinį dviašmenį ginklą. Ant geležtės išdžiūvusios tamsios dėmės.

Tada ir pasigirdo gandai apie keistą žmogystą, naktimis daužančią knygynų vitrinas ir paleidžiančią knygas pelenais. Kitais atvejais keistasis vandalas įsibraudavo į biblioteką ar kokio kolekcininko kabinetą. Pasitenkindavo dviem trimis tomais, kuriuos sudegindavo. 1938 metų vasarį užsukau į vieną seną knygyną pasiteirauti, ar įmanoma gauti bent vieną Chulijano Karakso knygą. Pardavėjas atsakė, kad neįmanoma: kažkas pasirūpino, jog visos dingtų. Jis pats turėjo keletą, bet pardavė keistam asmeniui vos girdimu balsu, slėpusiu savo veidą.

— Dar visai neseniai privačiose kolekcijose buvo keletas egzempliorių, ir čia, ir Prancūzijoje, tačiau daugelis kolekcininkų atsikrato jų. Tiesiog iš baimės, — kalbėjo jis. — Ir negali jų kaltinti.

Kartais Chulijano nebūdavo ištisas dienas. Netrukus tai ėmė tęstis savaites. Dingdavo ir atsirasdavo tik naktimis. Visada parnešdavo pinigų. Niekuomet nieko neaiškino, o jei ir prasitardavo ką nors, tai buvo tik padrikos detalės. Sakė, kad buvo Prancūzijoje: Paryžiuje, Lione, Nicoje. Kartais iš Prancūzijos ateidavo Leinui Kubertui adresuoti laiškai. Visi buvo nuo senų knygų kolekcininkų. Kažkas rado dar vieną Chulijano Karakso knygos egzempliorių. Tuomet dingdavo ir grįždavo po kelių dienų lyg vilkas, atsiduodantis degėsiais ir pagieža.

Vieno jo dingimo metu sutikau senąjį Fortunį, lyg aiškiaregį klaidžiojantį po uždarą galeriją katedroje. Prisiminė, kai prieš dvejus metus buvome užėję pas jį su Migeliu teirautis Chulijano. Pasivedęs mane atokiau atsargiai prasitarė žinąs, kad jo sūnus gyvas, bet su mumis negali susisiekti dėl kažkokių, jam ne visai aiškių, priežasčių. „Bet tai tikrai susiję su tuo žvėrimi Fumeru.“ Atsakiau, kad visiškai su juo sutinku. Karo metai Fumerui buvo nepaprastai sėkmingi. Jo pažiūros keitėsi kas mėnesį: nuo anarchistų bėgo pas komunistus, o iš jų — kas tik pasikviesdavo. Ir vieni, ir kiti vadino jį šnipu, samdiniu, didvyriu, žudiku, konspiratoriumi, intrigantu, išgelbėtoju ar demiurgu [* Kuriančioji jėga, kūrėjas.]. Jam tai nerūpėjo. Visi jo bijojo. Visi troško patraukti savo pusėn. Galbūt pernelyg pasinėręs į karo metų intrigas Barselonoje, Fumeras, atrodė, pamiršo Chulijaną. O gal kaip skrybėlininkas manė, kad jo čia seniai nė kvapo nelikę.

Fortunis pasiteiravo, ar esu sena sūnaus pažįstama, ir aš patvirtinau. Paprašė papasakoti apie Chulijaną, kokiu jis tapo žmogumi suaugęs, nes pats, apgailestaudamas prisipažino, jo nepažinojęs. „Žinote, gyvenimas mudu išskyrė.“ Jis pasakojo aplankęs visas Barselonos knygų krautuves ieškodamas Chulijano romanų, bet taip ir nepavyko rasti nė vieno. Kažkas pasakojo, kad keistas pamišėlis supirkęs visas ir sudeginęs. Fortunis neabejojo, kad kaltas čia tik Fumeras. Neprieštaravau jam. Melavau kaip išmanydama, nežinau, iš gailesčio ar iš nevilties. Atsakiau mananti, kad Chulijanas grįžo į Paryžių, kad jam viskas gerai, kad sakęs man, kaip esąs dėkingas senajam Fortuniui, ir, aplinkybėms palankiai susiklosčius, būtinai pas mus grįš. „Tai vis tas karas, — apgailestavo jis. — Mus visus palauš.“ Atsisveikindamas primygtinai siūlė užsirašyti adresus jo ir buvusios žmonos Sofi, su kuria po daugelio „nesusikalbėjimo“ metų buvo atnaujinęs santykius. Sofi gyveno Bogotoje, pasakojo jis, su garsiu gydytoju. Įsteigė tenai nuosavą muzikos mokyklą ir kiekviename laiške klausinėja apie Chulijaną.