Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Tada pastebėjo Chulijano rankoje revolverį, o žvilgsnyje — tvirtą sprendimą. Durų varpelis sutrikdė radijo gaudesį. Migelis ištraukė ginklą Karaksui iš rankos ir įsakmiai tarė:

— Chulijanai, duok šen savo dokumentus.

Trys policininkai prisėdo prie baro, vienas iš padilbų stebėjo juodu. Kiti du kuitėsi vidinėse mundurų kišenėse.

— Chulijanai, dokumentus. Greičiau.

Karaksas tylėdamas atsisakė paklusti.

— Man liko gyventi mėnuo, du, trys — daugiausia. Chulijanai, vienas iš mūsų turi iš čia išeiti. Tu turi daugiau galimybių. Nežinau, ar surasi Penelopę, bet Nurija tebelaukia tavęs.

— Nurija yra tavo žmona.

— Prisimink mūsų susitarimą. Kai numirsiu, visa, kas buvo mano, atiteks tau…

— …išskyrus svajones.

Paskutinį kartą vienas kitam nusišypsojo. Chulijanas ištiesė savo pasą. Migelis įsikišo jį į apsiausto kišenę, šalia Vėjo šešėlio, kurį nešiojosi nuo tos dienos, kai gavo.

— Iki pasimatymo, — sukuždėjo Chulijanas.

— Nėra kur skubėti. Aš palauksiu.

Tuo metu, kai trys policininkai atsisuko į juodu, Migelis pakilo nuo stalo ir patraukė prie jų. Pirmiausia jie pamatė tik išblyškusį ir drebantį vargetą, kuriam pro kietai sučiauptų lūpų kampučius sunkėsi kraujas. Kai jo rankoje pastebėjo ginklą, Migelis buvo per tris metrus nuo jų. Vienam, nespėjusiam šūktelėti, kulka sudraskė apatinį žandikaulį. Kūnas žnektelėjo prie Migelio kojų. Kiti du jau buvo nutaikę į jį ginklus. Antras šūvis kliudė vyresniojo pilvą. Ant baro ištiško žarnų gniutulas. Migeliui nebūtų pavykę iššauti trečiąkart. Likęs policininkas jau buvo nusitaikęs į jį. Šaltas revolverio vamzdis, įbestas į šonkaulius netoli širdies, o žvilgsnis kupinas panikos.

— Ramiai, kalės vaike, nes, prisiekiu, nudėsiu vietoje.

Migelis nusišypsojo ir lėtai pakėlė ginklą prie policininko veido.

Šiam nebuvo daugiau nei dvidešimt penkerių, jo lūpos virpėjo.

— Karakso vardu pasakyk Fumerui, kad aš dar prisimenu jo jūreivišką aprangėlę.

Nepajuto nei skausmo, nei šūvio. Tarsi duslus smūgis, užgožęs triukšmą ir spalvas, nusviedė jį prie lango. Tenai, šalčiui kaustant gerklę ir nykstant šviesai tarsi dulkėms vėjyje, Migelis Molineras paskutinį kartą matė savo bičiulį Chulijaną, tolstantį gatve. Jam buvo trisdešimt šešeri, daugiau, nei tikėjosi sulaukti. Buvo miręs dar prieš sukniubdamas ant kruvinomis šukėmis nusėtų grindų.

9

Tą naktį, kai Chulijanas dingo tamsoje, pagal Migelio žudiko iškvietimą atvyko furgonas be jokių žymių. Jo vardo taip ir nesužinojau, jis irgi, manau, nežinojo, ką nužudė. Kaip ir visais laikais, karai, — ar asmeninio, ar didesnio masto, — buvo tik marionečių žaidimas. Du vyrai įkėlė į furgoną nužudytųjų agentų kūnus, prieš tai įspėję baro savininką verčiau pamiršti, kas čia įvyko, nes sulauks bėdos. Danieli, karo metu niekada deramai neįvertini gebėjimo užmiršti. Migelio lavonas po dviejų valandų buvo išmestas į Ravalio gatvelę, kad jo mirtis nebūtų susieta su anų dviejų agentų žūtimi. Kai kūnas pagaliau pakliuvo į lavoninę, jau buvo praėjusios dvi dienos. Išeidamas Migelis namie paliko visus savo dokumentus. Prie jo rastas Chulijanui Karaksui priklausantis pasas ir Vėjo šešėlio egzempliorius. Policija padarė išvadą, kad mirusysis ir yra Chulijanas Karaksas. Pase adresui skirtoje vietoje buvo įrašyta San Antonijaus gatvė, senojo Fortunio butas.

Toji naujiena jau buvo pasiekusi Fumerą, kuris atėjo į lavoninę atsisveikinti su Chulijanu. Tenai ir sutiko skrybėlininką, policijos iškviestą atpažinti kūno. Senasis Fortunis jau dvi dienas nematė Chulijano, todėl buvo nusiteikęs blogiausiam. Atpažinęs kūną žmogaus, kuris prieš dvi savaites jo namuose teiravosi Chulijano (jį buvo palaikęs Fumero šnipu), vargšas senis raudodamas išėjo. Policija padarė išvadą, kad toks elgesys reiškė pripažinimą. Fumeras, slapčia viską stebėjęs iš šalies, priėjo arčiau ir pažvelgė į lavoną. Jau šešiolika metų nebuvo matęs Chulijano, bet atpažinęs Migelį Molinerą tik šyptelėjo ir pasirašė dokumentą, patvirtinantį, kad mirusysis yra Chulijanas Karaksas, ir tučtuojau įsakė išgabenti kūną ir palaidoti bendrame Montijuko kape.

Ilgai mąsčiau, kodėl Fumeras taip pasielgė. Tokia buvo jo logika. Miręs su Chulijano asmens dokumentais, Migelis netyčia pasiūlė jam puikią išeitį. Nuo tos akimirkos Chulijanas Karaksas neegzistavo. Nebuvo legalių kliūčių, trukdančių Fumerui susidoroti su žmogumi, kurį anksčiau ar vėliau galėjo rasti ir nužudyti. Siautė karas, ir mažai kam būtų kilę įtarimų dėl nužudymo asmens, neturėjusio net vardo. Chulijanas prarado tapatybę. Jis tapo šešėliu. Dvi dienas laukusi namie Migelio ar Chulijano, maniau, išeisiu iš proto. Trečią dieną, pirmadienį, nuėjau į leidyklą. Ponas Kabestanis jau kelios savaitės gulėjo ligoninėje, į darbą taip ir negrįžo. Verslą į savo rankas dabar perėmė jo vyresnysis sūnus Aivaras. Niekam nieko nesakiau. O ir nebuvo prasmės.

Tą dieną į leidyklą paskambino lavoninės darbuotojas, vardu Manuelis Gutjeres Fonseka. Jis man papasakojo, kad atvežtas Chulijano Karakso kūnas, ir, patikrinus velionio pasą ir rastos pas jį knygos autorių, aišku, jog tai — tas pats žmogus. Pamatęs keistą aplaidumą, net tam tikrą reglamento iš policijos pusės nepaisymą, pajuto moralinę pareigą paskambinti į leidyklą ir pranešti apie įvykį. Atrodė, mirsiu tai išgirdusi. Pirmiausia pamaniau, kad čia Fumero rezgamos pinklės. Ponas Gutjeres Fonseka kalbėjo išpuoselėta stropaus specialisto kalba, tačiau balse išgirdau kai ką daugiau, tai, ko net pats negalėjo paaiškinti. Su juo kalbėjau iš pono Kabestanio kabineto. Ačiū Dievui, Aivaras buvo išėjęs pietauti ir aš sėdėjau viena, kitaip būtų buvę sunku pasiteisinti dėl ko verkiu ir dreba telefono ragelį laikanti ranka. Gutjeres Fonseka teigė jautęs pareigą man paskambinti.

Padėkojau jam su apgaulingu slaptų pokalbių formalumu. Vos padėjusi ragelį, uždariau kabineto duris ir kandžiojau lūpas, kad iš krūtinės neišsiveržtų rauda. Nusipraususi tučtuojau išėjau namo, palikusi raštelį Aivarui, kad pasijutau blogai, — rytą ateisiu anksčiau ir peržvelgsiu susikaupusią korespondenciją. Prisiverčiau nebėgti gatve lyg akis išdegusi, o žingsniuoti kaip bet kuris, nepraradęs savitvardos žmogus, neturintis paslapčių. Vos pasukusi raktą duryse supratau, kad spyna išlaužta. Mane sukaustė siaubas. Iš vidaus kažkas tebesuko raktą. Svarsčiau, negi mirsiu tiesiog čia, ant laiptų, taip nieko ir nesužinojusi apie Migelį. Durims atsivėrus, susidūriau su tamsiu Chulijano Karakso žvilgsniu. Tegu man atleidžia Dievas, bet tą akimirką pamaniau, kad gyvenimas grįžta, ir širdyje padėkojau dangui, kad vietoj Migelio man sugrąžino Chulijaną.

Mudu apsikabinome ir ilgai nepaleidome vienas kito, tačiau, man panorus pabučiuoti Chulijaną, jis niūriai pasitraukė. Uždariau duris ir paėmusi už rankos nusivedžiau į miegamąjį. Atsigulėme ant lovos ir tylėdami gulėjome apsikabinę. Jau temo, purpuriniai šešėliai išsitiesė ant grindų. Kažkur tolumoje girdėjosi pavieniai šūviai, kaip ir kasnakt, kai prasidėjo karas. Chulijanas, įsikniaubęs man į kutinę, tyliai verkė ir jaučiau, kaip mane užvaldo žodžiuose besislepiantis nuovargis. Jau vėliau, nakčiai įpusėjus, nusimetėme baime ir mirtimi atsiduodančius drabužius. Bandžiau prisiminti Migelį, tačiau glamonėjančių rankų karštis nuslopino gėdą ir skausmą. Troškau išnykti jame, bet žinojau, kad išaušus, bejėgiai ir nevilties nukamuoti, nepajėgsime žiūrėti vienas kitam į akis savęs nepaklausę, kuo gi mes virtome.