Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Nesuprantu, — sumurmėjau. — Jis veda savo globėją?

— Būtent. Tai ne santuoka. Tai kontraktas.

Irenė Marso už Chulijaną buvo vyresnė dvidešimt penkeriais ar trisdešimt metų. Migelio nuomone, tokiais ryšiais Irenė panoro susisaistyti su Chulijanu vien tam, kad jis būtų paveldėtojas, ir taip pasirūpinti jo ateitimi.

— Bet ji ir dabar jam padeda. Visuomet padėdavo.

— Gal nujaučia, kad nebus šalia jo amžinai, — svarstė Migelis.

To žodžio aidas spengė mums ausyse. Atsiklaupiau šalia Migelio ir apkabinau jį. Prikandusi lūpą stengiausi laikytis nepravirkusi.

— Nurija, Chulijanas tos moters nemyli, — pasakė jis, manydamas, kad tai mano sielvarto priežastis.

— Chulijanas nemyli nieko, išskyrus save ir savo prakeiktas knygas, — sukuždėjau.

Pakėlusi akis išvydau Migelio — seno ir išmintingo vaiko — šypseną.

— O ko siekia Fumeras, ištraukdamas visa tai į dienos šviesą dabar?

Greitai viskas išaiškėjo. Po kelių dienų į namus atvyko blyškus lyg vaiduoklis, degantis iš pykčio ir karštinės Chorchė Aldaja. Fumeras jam papasakojęs, kad Chulijanas veda turtingą moterį, siužetas vertas bulvarinio skaitalo. Aldają jau kelios dienos persekiojo vizijos apie visų jo nesėkmių kaltininką ir spindinčią šlovę, kurios jis, Chorchė, neteko. Fumeras jam nepasakė, kad Irenė Marso, gal ir apsirūpinusi finansiškai, buvo viešnamio šeimininkė, o ne pasakos princesė. Nežinojo ir to niuanso, kad Karaksas už nuotaką bent trisdešimt metų jaunesnis ir kad tai veikiau ne santuoka, o labdaros aktas nuskurdusiam, be pragyvenimo šaltinio likusiam vyriškiui. Jis nežinojo nei kada, nei kur toji ceremonija įvyks. Fumeras pasitenkino pasėjęs fantazijos sėklą, kuri gniuždė iš vidaus gyvastį, dar likusią karštinės iškankintame dvokiame ir paliegusiame kūne.

— Chorchė, Fumeras tau melavo, — pasakė Migelis.

— Tai tu, melagių karaliau, drįsti kaltinti savo artimąjį, — svaičiojo Aldaja.

Chorchei net nereikėjo atskleisti nuogąstavimų, — menkame kūne jie ryškėjo mirtininko atvaizdu, o žodžiai gūžėsi po suvytusia oda. Migelis aiškiai suprato Fumero žaidimo taisykles. Jis pats prieš dvidešimt metų Švento Gabrieliaus kolegijoje išmokė Chavjerą žaisti šachmatais. Fumeras apsiginklavo religinio fanatiko strategija ir nemirtingojo kantrybe. Migelis pasiuntė Chulijanui įspėjamąjį laišką.

Fumeras, nusprendęs, kad jau metas, priglaudė Chorchę Aldają ir, prasitaręs, jog po trijų dienų įvyks Chulijano sutuoktuvės, užnuodijo neapykanta jam širdį. Kadangi buvo policijos viršininkas, paaiškino negalintis pasitraukti iš tarnybos. Bet jis, Aldaja, civilis asmuo, gali vykti į Paryžių ir pasirūpinti, kad ta santuoka neįvyktų. „Kaip?“ — paklausė karštinės iškankintas ir neapykantos deginamas Aldaja. Vestuvių dieną iškviesdamas į dvikovą. Fumeras net pasiūlė ginklą, kuriuo, Aldaja neabejojo, sustabdys niekšo, sužlugdžiusio Aldajų dinastiją, širdį. Vėliau Paryžiaus policijos gautame pranešime buvo pažymėta, kad prie jo kojų rastas ginklas buvo apgadintas, todėl savo ketinimų neįvykdė, o tik pats nukentėjo: iššovė sau į veidą. Kai Prancūzijos stoties perone jam buvo perduotas ginklas, Fumeras tai jau žinojo. Jis puikiai nujautė, kad karštinė, kvailumas ir akla neapykanta sutrukdys garbingoje dvikovoje Per Lašezo kapinėse nužudyti Chulijaną Karaksą. O jei netikėtai sukauptų jėgas ir pasiryžtų nužudyti, ginklas, kurį turėjo, padarys savo. Šioje dvikovoje turėjo mirti ne Karaksas, o Aldaja. Jo absurdiška egzistencija, jo pūvantis kūnas ir siela, kuriems Fumeras kantriai leido vegetuoti, šitaip liausis funkcionavę.

Fumeras puikiai žinojo, kad Chulijanas neatstums savo nusigyvenusio ir vargano buvusio draugo. Todėl pamažu mokė Aldają, kaip elgtis. Turėjo prisipažinti, kad prieš daug metų Penelopės atsiųstas laiškas, kuriame ji išsižada jo ir ketina tekėti už kito, buvo apgaulė. Reikėjo prisipažinti, kad jis pats, Chorchė Aldaja, privertęs seserį sukurpti tokį laišką, kai ji, praradusi viltį, apraudojo mylimą Chulijaną. Reikėjo pasakyti, kad krauju srūvančia širdimi ir sužeista siela, gniuždoma vienatvės, tebelaukia jo grįžtančio. Šito turėtų pakakti, kad Karaksas nuspaustų gaiduką ir ištaškytų jam smegenis. Kad pamirštų visus santuokos planus ir daugiau negalėtų galvoti apie nieką, tik grįžimą į Barseloną, kur atgautų Penelopę ir pražuvusią laimę. O Barselonoje, didžiuliame, paties suregztame voratinklyje, jo lauks Fumeras.

7

Chulijanas Karaksas Prancūzijos sieną pervažiavo kelios dienos prieš pilietinio karo pradžią. Pirmas ir vienintelis Vėjo šešėlio tiražas pasirodė prieš keletą savaičių, kaip ir ankstesni leidiniai — apgaubtas pilko anonimiškumo ir neregimybės. Migelis tuo metu jau vos pajėgė dirbti, bet per dieną prisėsdavo prie rašomosios mašinėlės dviem ar trims valandoms, nusilpęs ir karščiuojantis jau neturėjo jėgų atspausti žodžių popieriuje. Dėl vėlavimo įteikti straipsnius bendradarbiauti atsisakė ne vienas leidinys. Kiti jo straipsnius bijojo publikuoti dėl anoniminių grasinimų. Jam liko tik kasdienė skiltis Diario de Barselona laikraštyje, kur pasirašydavo Adriano Malteso slapyvardžiu. Po miestą klaidžiojo karo šmėkla. Šalis gyveno baime. Netekęs darbo, visiškai paliegęs Migelis galėjo tik pereiti aikštę iki Katedros gatvės ir tarsi amuletą visada nešiojosi Chulijano knygą. Paskutinįsyk, kai gydytojas tikrino jo svorį, nesvėrė nė šešiasdešimt kilogramų. Per radiją išgirdome žinią apie Maroko sukilimą, ir po kelių valandų apsilankęs Migelio bičiulis iš laikraščio pranešė apie vyriausiojo redaktoriaus Kansinoso mirtį, — prieš keletą valandų priešais „Canaletas“ kavinę buvo nušautas šūviu į pakaušį. Niekas neišdrįso pasiimti kūno — jis tebetysojo tenai, pažymėjęs šaligatvį kruvinu voratinkliu.

Greitai atėjo trumpos, bet įtemptos prasidedančio teroro dienos. Centro, jau skendėjusio liepsnose, link Diagonalės ir Grasijos gatvėmis žygiavo generolo Godedo būriai. Kaip įprasta sekmadieniais, daugelis Barselonos gyventojų išėjo pasivaikščioti, tikėdamiesi dieną praleisti užkandinėse Planasų kelyje. Juodžiausios karo dienos Barselonoje, žinoma, dar ateis. Po susirėmimo, per stebuklą ar dėl nesutarimų tarp vadų, generolo Godedo būriai pasidavė. Žiuso Kompanio vyriausybė, atrodo, ėmė kontroliuoti padėtį, tačiau visa, kas iš tiesų vyko, labiau suvokiama ir akivaizdu tapo ateinančiomis savaitėmis.

Barselona perėjo anarchistų sindikatų galion. Po trijų suirutės ir gatvės kovų dienų pasklido gandas, kad keturi generolai maištininkai po kapituliacijos įkalinti Montijuko pilyje. Vienas Migelio bičiulis britų žurnalistas, atsidūręs įvykių sūkuryje, pasakojo, kad pasmerktų sušaudyti buvo septynetas, tačiau paskutinę akimirką prisidėjo dešimtys kovotojų. Atidengus liepsną, kūnai, šovinių išvarpyti, virto neatpažįstamai sumaitotais gabalais, ir į kapo duobę teko suversti juos kaip košę. Vieni buvo linkę tikėtis, kad tai jau konflikto pabaiga, kad fašistų būriai niekada neįžengs į Barseloną ir kad maištas užgniaužtas. Tačiau tai buvo tik įvadas.

Paaiškėjo, kad generolo Godedo kapituliacijos dieną Chulijanas buvo Barselonoje, tai rodė Irenės Marso laiškas, kuriame ji pranešė, kad dvikovos metu Per Lašezo kapinėse Chulijanas nužudė Chorchę Aldają. Dar prieš Aldajos mirtį policijai paskambino anonimas, kad šis jau nebegyvas. Chulijanas turėjo nedelsdamas palikti Paryžių, nes dėl žmogžudystės policija paskelbė jo paiešką. Nekilo nė menkiausios abejonės, kas skambino. Nekantraudami laukėme pasirodančio Chulijano, troškome apsaugoti jį nuo dar didesnio blogio, nei Fumero paspęsti spąstai: atskleisti tiesą. Praėjo trys dienos, bet iš Chulijano nebuvo jokių žinių. Migelis nepanoro dalytis su manimi būgštavimais, bet aš puikiai žinojau, apie ką jis mąsto. Chulijanas grįžo dėl Penelopės, o ne dėl mūsų.