Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Migelis valgio nelietė. Karaksas, matyt, išalkęs kaip vilkas, valgė už du. Abu draugai, atskirti laiko, dabar apžiūrinėjo vienas kitą ryškioje kavinės šviesoje. Kai paskutinį kartą matėsi, dar buvo perpus jaunesni. Vienam berniūkščiui gyvenimas skyrė bėglio dalią, kitam — vargetos. Abu klausė savęs, ar gyvenimas jiems pasiūlė tokias kortas, ar juodu buvo tik prasti lošėjai.

— Migeli, taip ir nepadėkojau, ką dėl manęs darei visus šiuos metus.

— Ir dabar nepradėk. Dariau tai, kas derėjo, kaip liepė širdis. Nėra už ką dėkoti.

— Kaip laikosi Nurija?

— Taip, kaip ją palikai.

Karaksas nudelbė akis.

— Prieš mėnesį susituokėme. Nežinau, ar parašė apie tai.

Karakso lūpos pabalo ir jis papurtė galvą.

— Chulijanai, neturi teisės jai priekaištauti.

— Žinau. Aš neturiu teisės į nieką.

— Chulijanai, kodėl išsyk pas mus neatvykai?

— Nenorėjau jūsų painioti.

— Tai jau nėra vien tavo reikalas. Kur buvai visą tą laiką? Manėme, skradžiai žemę prasmegai.

— Beveik. Buvau namie. Pas tėvą.

Migelis apstulbęs žiūrėjo į jį. Chulijanas papasakojo, kaip atvykęs į Barseloną nežinojo, kur dingti, ir patraukė prie vaikystės namų, bijodamas nieko ten nerasti. Ateljė tebebuvo, kokia buvusi — atidaryta, o už prekystalio stovėjo susenęs, nuplikęs, užgesusiu žvilgsniu žmogus. Jis nenorėjo eiti vidun, rodytis jam, kad grįžo, tačiau Antonis Fortunis staiga pažvelgė į už vitrinos stovintį nepažįstamąjį. Jų akys susitiko, ir Chulijanas, nors troško bėgti, tebestovėjo kaip įbestas. Pamatė skrybėlininko veidu srūvančias ašaras, kai atslinko prie durų ir tyliai išėjo gatvėn. Netaręs nė žodžio įsivedė sūnų vidun, nuleido grotas, ir, kai pasaulis nematė, raudos purtomas jį apkabino.

Vėliau skrybėlininkas prasitarė, kad policija jo ieškojo jau prieš keletą dienų. Fumeras, tas negeros šlovės žmogus, kalbama, dar prieš mėnesį buvo samdomas generolo Godedo žudikas, o dabar dėjosi anarchistų bičiuliu. Būtent jis pranešė, kad Karaksas — pakeliui į Barseloną, nes Paryžiuje šaltakraujiškai nužudė Chorchę Aldają, ir tenai jau paskelbta jo, kaip nusikaltėlio, paieška. Fumeras neatmetė galimybės, kad sūnus paklydėlis pasirodys, todėl skrybėlininkas turi atlikti savo pilietinę pareigą ir pranešti. Fortunis išsyk prisižadėjo neapvilti. Būgštavo, kad tokia gyvatė kaip Fumeras perpras jo apgaulę, bet vos tik niūrusis kortežas pasišalino, skrybėlininkas patraukė tiesiog į katedros koplyčią, kur kadaise susipažino su Sofi, ir meldė šventųjų, kol nevėlu, nukreipti sūnaus žingsnius namo. Kai Chulijanas užėjo pas tėvą, šis papasakojo apie virš jo galvos susitvenkusį pavojų.

— Sūnau mano, kad ir kas tave būtų atvilioję į Barseloną, leisk už tave viską atlikti man, o tu nekelk kojos iš namų. Tavo kambarys tebėra toks, kokį palikai, ir jis bus tavo, kiek tik norėsi.

Chulijanas prasitarė jam, kad į Barseloną grįžęs dėl Penelopės Aldajos. Skrybėlininkas prisiekė padėsiąs ją rasti, ir, kai jiedu susitiks, padės pabėgti į saugią vietą toli nuo Fumero, nuo praeities ir nuo visko.

Visą tą laiką Chulijanas slapstėsi San Antonijaus gatvės bute, o skrybėlininkas patraukė ieškoti Penelopės. Dienas leido savo vaikystės kambaryje, kuris, — tėvas nemelavo, — buvo koks buvęs, gal tik daiktai ir namai atrodė tarsi sumažėję, o gal ir pats gyvenimas, laikui bėgant, lyg susimetęs į kuprą. Daugelis jo sąsiuvinių tebebuvo tenai, pieštukai, kuriuos, pamena, nusmailino savaitę prieš išvykdamas į Paryžių, knygos, kurios laukė būti perskaitytos, spintos lentynose sudėti švarūs vaikinuko drabužiai. Skrybėlininkas papasakojo, kad, jam dingus, Sofija greitai jį paliko, ir, nors daug metų apie ją nieko nežinojo, pagaliau parašė jam iš Bogotos, kur jau senokai gyveno su kitu vyriškiu. Jiedu reguliariai susirašinėjo. „Visuomet kalbame apie tave, — prisipažino skrybėlininkas, — nes tai vienintelis dalykas, kuris mudu siejo.“ Jam ištarus šiuos žodžius, Chulijanui pasirodė, kad skrybėlininkas pamilo savo žmoną tik tada, kai prarado.

— Chulijanai, gyvenime tikrai mylime vieną kartą, nors šito ir nesuvokiame.

Skrybėlininkas, rodėsi, pasmerktas lenktyniauti su laiku, kad pasuktų atgal nevilties kupiną gyvenimą. Neabejojo, jog Penelopė buvo vienintelė meilės stotelė jo sūnaus gyvenime, ir tikėjo, gerai nesuvokdamas, kad, jei padės ją rasti, gal ir pats susigrąžins, ką praradęs, nes ta tuštuma su prakeiksmo pykčiu gėlė kiekvieną odos ląstelę, kiekvieną kaulelį.

Nepaisant visų pastangų ir, dideliam savo nusivylimui, skrybėlininkas greitai įsitikino, kad Barselonoje neliko nė ženklo nei Aldajų šeimos, nei Penelopės. Skrybėlininkas buvo kilęs iš menkai pasiturinčios šeimos, visą gyvenimą plušo, kad tik pragyventų, turtai ir kilmė visada atrodė jam kaip neabejotina vertybė. Penkiolika kryčio ir vargo metų pakako nuo žemės paviršiaus nušluoti rūmus, fabrikus, neliko nė ženklo visos giminės. Paminėjus Aldajų pavardę daugeliui ji atrodė girdėta, tačiau beveik niekas jų neprisiminė. Tądien, kai Nurija Monfort su Migeliu Molineru ieškodami Chulijano apsilankė skrybėlių ateljė, skrybėlininkas nė neabejojo, kad jiedu — Fumero siųsti šnipai. Niekas neatims iš jo sūnaus dar kartą. Šįsyk nors pats viešpats Dievas nusileistų iš dausų, tas pats, kuris visą gyvenimą ignoravo jo maldas, jis savo rankomis gintų Chulijaną, kad tik apsaugotų nuo dar vieno gyvenimo smūgio.

Skrybėlininkas ir buvo tas žmogus, kurį prieš keletą dienų slankiojantį aplink dvarą Tibidabo gatvėje pastebėjo gėlių pardavėjas. Gėlininko nupasakota pikta išvaizda buvo dvasios tvirtybė, kuri — geriau vėliau negu niekada — pasireiškia pagaliau atradusiems savo gyvenimo tikslą ir atkakliai siekiantiems susigrąžinti prarastą laiką. Deja, ir šįkart viešpats atsisakė išklausyti, ir skrybėlininkas, peržengęs nevilties slenkstį, suprato nerasiąs, ko ieško, — savo sūnaus ir savo paties išsigelbėjimo, — merginos, kurios jau niekas neprisiminė ir niekas nieko nežinojo. „Dieve, kiek dar reikia paaukoti sielų, kad tavo apetitas būtų pasotintas?“ — mintyse klausė skrybėlininkas. Dievas, nugrimzdęs begalinėje tyloje, nemirksėdamas žiūrėjo į jį.

— Chulijanai, aš nieko negaliu rasti. Prisiekiu tau, kad…

— Tėve, nusiraminkite. Tai turiu padaryti aš pats. Jūs jau padarėte dėl manęs viską, ką galėjote.

Tą naktį Chulijanas išėjo iš namų ir patraukė išsiaiškinti, kas pagaliau nutiko Penelopei.

Migelis klausėsi bičiulio kalbos svarstydamas, ar tai prakeiksmas, ar koks stebuklas. Jis nekreipė dėmesio į padavėją, kuris nuėjo prie telefono ir paskui, nusisukęs nuo jų, kažką kuždėjo, neatkreipė dėmesio nė į tai, kad vėliau jis vis žvilgčiojo į juodu iš padilbų, su perdėtu stropumu blizgindamas taures, nors purvas viešpatavo visoje užeigoje, o Chulijanas tuo metu pasakojo apie tai, kas vyko jam grįžus į Barseloną. Jam nė į galvą neatėjo, kad Fumeras jau buvo apsilankęs šioje kavinėje, kaip ir dešimtyje kitų panašių kavinių netoli buvusios Aldajų rezidencijos, ir vos tik Karaksas įžengė vidun, paskambinti reikėjo tik kelių sekundžių. Kai ties kavine sustojo policijos automobilis, o padavėjas dingo iš salės, Migelis aiškiai suprato lemties ženklą. Karaksas sugavo jo žvilgsnį ir abudu sykiu atsisuko. Trys pamėkliškos mundurais vilkinčios žmogystos už lango. Trys veidai, pučiantys garą į stiklą. Fumero tarp jų nebuvo. Maitvanagiai jį aplenkė.

— Chulijanai, gal eikim iš čia…

— Nėra kur eiti, — ramiai pasakė Karaksas, tuo sukeldamas draugo įtarimą.