Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Kas bus, kai sužinos tiesą? — klausinėjau.

— Mes pasirūpinsime, kad to nenutiktų, — atsakydavo Migelis.

Tikriausiai pirmiausia jis išsiaiškins, kad Aldajų šeima dingusi be pėdsakų. Nedaug atsiras vietų, kur galima ieškoti Penelopės. Sudarėme neilgą tokių vietų sąrašėlį ir pradėjome kelionę. Tibidabo gatvės rūmai buvo tik apleista vieta, apkaustyta grandinėmis, gaubiama piktžolių šydo. Rožėmis ir gvazdikais prekiaujantis gėlininkas priešais esančiame skersgatvyje sakė atmenąs vieną vienintelį asmenį, kurį matė klaidžiojantį aplinkui, bet tai buvo pagyvenęs, šlubčiojantis žmogus.

— Tiesą sakant, atrodė labai sugižęs. Pasiūliau pirkti gvazdiką, bet sulaukiau tik atsako eiti velniop, kam dabar, anot jo — karo metu, gali rūpėti gėlės.

Daugiau nematęs nė gyvos dvasios. Migelis nupirko keletą apvytusių rožių ir dėl visa pikta užrašė Diario de Barselona redakcijos telefoną, jei pastebėtų čia atklydus į Karaksą panašų vyriškį. Iš ten patraukėme į Švento Gabrieliaus kolegiją, kur jis susitiko su buvusiu mokslo draugu Fernandu Ramosu.

Graikų ir lotynų kalbos dėstytojas Fernandas vilkėjo abitu. Išvydęs taip varganai atrodantį Migelį, baisiausiai susisielojo. Pasakė, kad Chulijano nematęs, bet prisižadėjo pranešti mums, jei šis pasirodytų, ir jį sulaikyti. Su baime prisipažino, kad prieš mus jį aplankęs Fumeras. Dabar jis vadinosi inspektoriumi Fumeru ir perspėjo Fernandą, kad karo metu verčiau būti atsargesniam.

— Greit prasidės mirčių lavina, o uniformos — ar kunigo sutana, ar kareivio milinė — šūviams neatsparios…

Fernandas Ramosas prisipažino taip ir nesupratęs, kokioje tarnyboje ir kam dabar pavaldus Fumeras, bet neišdrįso klausti. Danieli, man sunku nupasakoti pirmas karo dienas Barselonoje. Net oras atrodė užnuodytas baime ir neapykanta. Kiekviename žvilgsnyje slypėjo įtarumas, o gatvėse tvyrojo tokia tyla, kad, rodės, girdi savo širdies plakimą. Kas dieną, kas valandą sklido nauji gandai ir apkalbos. Pamenu vieną naktį, kai Ramblaso alėja grįžome namo. Aplink nesimatė nė gyvos dvasios, tik anapus langinių besislapstantys veidai stebėjo šešėliuose skendinčią gatvę, Migelis žvalgėsi aplinkui ir pasakė jaučiantis į mūrą galandamus peilius.

Kitą dieną, be didelių vilčių rasti Chulijaną, apsilankėme Fortunio skrybėlių ateljė. Kaimynas iš laiptinės prasitarė, kad skrybėlininkas, įbaugintas paskutinių dienų neramumų, iš ateljė nekišo nosies. Kad ir kiek beldėmės, nenorėjo įsileisti. Tos dienos popietę visai šalia įvyko susišaudymas, ir San Antonijaus skersgatvyje dar telkšojo ką tik pralieto kraujo klanas, kuriame paliktas valkataujančių šunų valiai tysojo arklys. Peralkę nenaudėliai jau draskė gyvulio žarnas, o dėbsantys vaikai laidė į juos akmenis. Visa, ką išvydome — sušmėžavęs pro grotas baikštus skrybėlininko veidas. Pasakėme ieškantys jo sūnaus Chulijano. Skrybėlininkas atkirto, kad jo sūnus miręs, ir liepė nešdintis, nes pakviesiąs policiją. Taip ir nuėjome nieko nepešę.

Kiauras dienas sukome po kavines ir krautuves teiraudamiesi, ar kas nematęs Chulijano. Belsdavomės į pensionus ir viešbučius, traukinių stotis, bankus, kur galima užeiti keistis pinigų… tik niekas neprisiminė matęs į Chulijaną panašaus vyriškio. Baiminomės, kad jis gali būti pakliuvęs į Fumero rankas, ir Migelis pasirūpino, kad vienas kolega žurnalistas, turėjęs ryšių žandarmerijoje, pasidomėtų, ar Chulijano nėra kalėjime. Jokių tą patvirtinančių duomenų nebuvo. Praėjo dvi savaitės, o Chulijanas lyg skradžiai žemę prasmego.

Migelis beveik nemiegojo, vis tikėjosi sulaukti žinių iš savo bičiulio. Vieną pavakarę iš savo kasdienio pasivaikščiojimo grįžo su portveino buteliu. Tai redakcijos dovana, mat pavaduotojas nusprendė daugiau jo skilties nespausdinti.

— Nenori nemalonumų, ir aš suprantu juos.

— Ką dabar darysi?

— Veikiausiai nusigersiu.

Migelis išgėrė tik pusę stiklo, o aš, nė nepajutusi, tuščiu skrandžiu ištuštinau beveik visą butelį. Jau buvo gili naktis, kai mane apėmė nenusakomas snaudulys ir užmigau tiesiog ant sofos. Sapnavau, kad Migelis bučiuoja man kaktą ir apkloja antklode. Pabudau, nes galva plyšo iš skausmo — sunkių pagirių požymis. Norėjau pasakyti Migeliui, kad prakeikiu valandą, kai jam šovė mintis mane nugirdyti, bet suvokiau, kad bute nieko nėra. Priėjusi prie rašomojo stalo šalia mašinėlės radau raštelį. Kad nesijaudinčiau ir niekur neičiau. Jis išėjęs ieškoti Chulijano ir greitai parsives jį namo. Pabaigoje prierašas, kad mane myli. Raštelis iškrito man iš rankų. Tuomet pastebėjau, kad Migelis nuo rašomojo stalo nurinkęs visus savo daiktus, tarsi neketintų čia grįžti ar jais naudotis, tuomet supratau, kad daugiau jo nepamatysiu.

8

Tą popietę į Diario de Barselona redakciją paskambino anas gėlių pardavėjas ir paliko žinią, kad aplink dvarą tarsi vaiduoklis klajoja kažin koks subjektas. Jau po vidurnakčio Migelis atvyko į Tibidabo gatvę prie 32 numeriu pažymėto namo, tą niūrią kalvą, dykynę, prismaigstytą mėnulio šviesos iečių, prasiskverbusių pro medžių lapiją. Nors šešiolika metų jiedu nematė vienas kito, Migelis išsyk atpažino atsargią, beveik katinišką Chulijano eiseną. Jo siluetas sušmėžavo sodo prietemoje, šalia fontanų. Peršokęs tvorą Chulijanas šmirinėjo aplink namą lyg nerimstantis žvėris. Migelis galėjo šūktelėti jį, bet nutarė vengti galimų liudytojų. Jam atrodė, kad slapti žvilgsniai stebi pro gretimų namų langus. Apėjo mūrą iki buvusios teniso aikštės ir garažo. Dar matėsi ant akmenų likę pėdsakai, — Chulijanas atšokusiomis sienos plokštėmis užsikeberiojo kaip laiptais. Sukaupęs visas jėgas Migelis stryktelėjo, — krūtinę smarkiai nudiegė, akyse raibuliavo, — ir atsidūrė viršuje. Drebančiomis rankomis remdamasis į mūrą tyliai pašaukė Chulijaną. Priekyje sliūkinęs siluetas sustingo, tarsi statulos aplinkui. Migelis matė jį stebinčių akių spindesį. Nebuvo tikras, ar po šešiolikos metų Chulijanas jį, ligos iškamuotą, atpažins. Siluetas prisiartino, dešinėje rankoje laikė pailgą žvilgantį daiktą. Tai buvo stiklo šukė.

— Chulijanai… — sukuždėjo Migelis.

Figūra stabtelėjo. Migelis išgirdo, kaip šukė dzingtelėjo ant žemės. Chulijano veidą slėpė tamsa. Prakaulius bruožus dengė dviejų savaičių barzda.

— Migeli?

Netekęs vilties įveikti mūrą nei grįžti atgal, Migelis ištiesė ranką. Chulijanas prisiartino prie tvoros, sugriebė draugo ranką, o kita palietė jo veidą. Kurį laiką abudu žiūrėjo vienas į kitą, tyrinėdami gyvenimo padarytas žaizdas.

— Chulijanai, mums reikia eiti iš čia. Fumeras tavęs ieško. Su Aldaja paspendė tau spąstus.

— Žinau, — abejingai sumurmėjo Karaksas.

— Namai užrakinti. Jau daug metų čia niekas negyvena, — pridūrė Migelis. — Eikš, padėk man nulipti ir sprunkam iš čia.

Karaksas vėl peršoko sieną. Apglėbęs Migelį abiem rankomis, pajuto, koks po duksliais drabužiais sunykęs bičiulio kūnas — nei raumenų, nei svorio. Kai siena buvo įveikta, Chulijanas apkabino draugo pečius ir beveik nešdamas patraukė į Romano Makajos gatvės tamsą.

— Kas tau? — sukuždėjo Karaksas.

— Nieko tokio. Karščiuoju. Greitai pasitaisysiu.

Nuo Migelio jau sklido ligos kvapas, ir Chulijanas daugiau neklausinėjo. Jiedu nusileido Leono XIII gatve iki San Gervasijo alėjos, kur mirguliavo kavinės šviesos. Įsitaisė prie stalo kamputyje, atokiau nuo durų ir langų. Keletas lankytojų rūkydami sėdėjo prie baro ir klausėsi radijo. Padavėjas, vyriškis vaško spalvos oda, nepakeldamas akių nuo grindų, priėmė jų užsakymą. Šilto brendžio, kavos ir, jei kas likę, užkąsti.