Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Tėvui duota priesaika nesiliovė rusenusi. Vos grįžęs į Barseloną greitai įsitikino, kad Chulijanas Karaksas, kaip ir jis pats, be pėdsakų dingęs iš miesto, kuris jau nebuvo toks, kokį paliko prieš dešimt metų. Kaip tik tada susitiko su senu jaunystės metų personažu — likimo nulemtas atsitiktinumas. Po gausybės kelionių valstybės pataisos darbų įstaigomis ir kalėjimais Fransiskas Chavjeras Fumeras nusisamdę į armiją ir išsitarnavo leitenanto laipsnį. Daugelis matė jį kaip būsimą generolą, tačiau nešvarus skandalas kurio detalės taip niekada ir nepaaiškėjo, nulėmė pašalinimą iš karinės tarnybos. Net ir tuomet jo reputacija pranoko rangą ir duomenis. Jį pakankamai liaupsino, tačiau dar labiau bijojo. Fransiskas Chavjeras Fumeras, tas nedrąsus, sutrikęs berniūkštis, grėbstęs Švento Gabrieliaus kolegijos kieme išdžiūvusius lapus, tapo tikru galvažudžiu. Sklido kalbos, kad Fumeras už pinigus likviduodavo žinomus asmenis, įvairių grupuočių užsakymu pašalindavo politines figūras, ir tai atlikdavo pats.

Jiedu su Aldaja akimirksniu atpažino vienas kitą „Novedades“ kavinėje ir suėjo draugėn. Aldaja buvo pasiligojęs, iškankintas keistos karštinės, dėl kurios kaltino Amerikos miškų vabzdžius.“ Tenai net ir moskitai — kalės vaikai“, — keiksnojo jis. Fumeras klausėsi jo su nuostaba, sumišusią su pasibjaurėjimu. Moskitams ir apskritai vabzdžiams jis jautė nenumaldomą potraukį. Žavėjosi jų disciplinuotumu, galia ir organizuotumu. Tarp jų nebuvo dykaduonių, priešgynų, sodomijos nei rasinių išsigimimų. Didžiausia jo aistra tapo voragyviai, jau vien dėl keisto sugebėjimo regzti pinkles — voratinklius, prie kurių su begaline kantrybe tykodavo savo aukų, per kvailumą ar narsą anksčiau ar vėliau ten pakliūsiančių. Jo manymu, žmonių visuomenė turėtų daug ko pasimokyti iš voragyvių. Aldaja buvo geriausias moralinio ir fizinio žlugimo pavyzdys. Ne pagal amžių susenęs, apsileidęs, suglebusiais raumenimis. Fumeras negalėjo pakęsti silpnų žmonių. Jie kėlė jam šleikštulį.

— Chavjerai, man visai blogai, — guodėsi Aldaja. — Gal neatsisakysi pagelbėti?

Susidomėjęs Fumeras nutarė apgyvendinti Chorchę savo namuose. Jis gyveno Ravalio rajone, Kadenos gatvėje, prieblandoje skendinčiame bute. Draugiją sudarė galybė vabzdžių nesuskaičiuojamose kolbose ir stiklo induose ir pustuzinis knygų. Fumeras šlykštėjosi knygomis taip smarkiai, kaip dievino vabzdžius, tik šios knygos buvo ne šiaip sau tomeliai, o Chulijano Karakso romanai, kuriuos išleido Kabestanio leidykla. Fumeras sumokėjo dviem kekšėms, motinai su dukterimi, gyvenusioms kitame laiptų aikštelės bute, kad stebėtų Aldają, kai pats išeina į tarnybą. Tas keistas duetas klientams panorėjus leidosi badomos ar deginamas cigaretėmis, ypač mėnesiui baigiantis. Fumerui nereikėjo Aldajos mirties. Tik ne dabar.

Fransiskas Chavjeras Fumeras buvo gavęs tarnybą Kriminalinėje brigadoje, kur darbavosi su kvalifikuotu personalu, sugebėdavo atlikti painiausias užduotis, kurioms reikėjo didžiausio diskretiškumo, kad gerbiami asmenys galėtų gyventi iliuzijų pasaulyje. Kai ką panašaus jam buvo kalbėjęs leitenantas Diuranas, prozopopėjos [* Perkeltinės reikšmės posakiai, kai gyvos būtybės bruožai suteikiami daiktams ar reiškiniams.] meistras, kurio dėka Fumeras pradėjo tarnybą departamente.

— Būti policininku — tai ne darbas, tai — misija, — postringavo Diuranas. — Ispanijai reikia daugiau vyrų su kiaušais, o ne apsižliumbusių nusmurgėlių.

Deja, gana greitai leitenantas Diuranas, išvykęs į reidą Barselonetoje, tapo nelaimingo atsitikimo auka.

Vienų gaudynių metu Diuranas, sprukdamas nuo anarchistų, per neapdairumą iškrito iš penkto aukšto pro mansardos langelį. Visi sutartinai teigė, kad Ispanija neteko didžio žmogaus, ateities vizijos kūrėjo ir aktyvios veiklos nebijančio mąstytojo. Fumeras su pasididžiavimu užėmė jo vietą, giliai širdyje suvokdamas, kad teisingai pasielgė jį nustūmęs, nes Diuranas šiam darbui jau buvo per senas. Fumerui visi seniai, kaip ir paralyžiuotieji, čigonai ar homoseksualai, kėlė pasibjaurėjimą, nesvarbu, ar jų raumenys buvo stiprūs, ar ne. Dievas irgi kartais klysdavo. Kiekvieno neabejingo vyro pareiga buvo taisyti šias nedideles klaidas, kad pasaulis atrodytų patrauklesnis.

1932 metų kovą, po keleto savaičių nuo susitikimo „Novedades“ kavinėje, Chorchė Aldaja pasijuto geriau ir atvėrė Fumerui širdį. Paprašė atleisti už nesusipratimus jaunystės metais ir su ašaromis akyse iki smulkmenų papasakojo visą istoriją nuo pradžios iki galo. Fumeras išklausė tylėdamas, labai susidomėjęs, kartais pritariamai linkčiodamas. Savęs klausė, ar Aldają nudėti dabar, ar palūkėti? Jis atrodė gana silpnas, ir peilio ašmenys jo dvisiame ir suglebusiame kūne sukeltų tik nedidelę šiltą agoniją. Nutarė egzekuciją atidėti. Istorija, ypač dalis apie Chulijaną Karaksą, jį intrigavo.

Iš Kabestanio leidyklos gautos informacijos sužinojo, kad Karaksas gyvena Paryžiuje, bet Paryžius — didelis miestas, ir, atrodė, niekas nežino tikslaus jo adreso. Niekas, išskyrus, moterį, pavarde Monfort, kuri kategoriškai atsisakė tai atskleisti. Fumeras, jai neįtariant, gal du ar tris kartus po darbo leidykloje mėgino sekti, tramvajuje sėdėjo nuo jos už pusės metro. Moterys niekuomet neatkreipdavo į jį dėmesio, o jei ir pažvelgdavo, tučtuojau nusukdavo žvilgsnį, vaizduodamos nė nepastebėjusios. Vieną vakarą, pasekęs ją iki laiptinės Pino gatvėje, Fumeras grįžo namo ir su įniršiu masturbavosi, įsivaizduodamas, kaip lėtai ir metodiškai, žiūrėdamas tiesiai į akis, suvaro peilį į tos moters kūną — kiekvienas dūris po du tris centimetrus. Gal tokiu būdu ji malonės pasakyti Karakso adresą ir su policininku elgsis pagarbiai, kaip dera.

Chulijanas Karaksas — vienintelis, kurį Fumeras buvo nusprendęs nužudyti, bet nepavyko. Gal todėl, kad tai — pirmas bandymas, o, laikui bėgant, išmoksti visko. Darsyk išgirdęs tą vardą išsiviepė nemirksėdamas, pamažu apsilaižydamas viršutinę lūpą: tokia šypsena, kuri jo kaimynėms kekšėms varė siaubą. Dar prisiminė Karaksą, bučiuojantį Penelopę senuosiuose rūmuose Tibidabo gatvėje. Jo Penelopę. Jo meilė buvo tyra ir teisinga, mąstė Fumeras, tokia, kokią rodo kino filmuose. Fumeras buvo tiesiog pamišęs dėl jų ir mažiausiai dukart per savaitę apsilankydavo kino teatre. Kaip tik kino salėje suprato, kad Penelopė buvo jo didžioji meilė. Visos kitos, neišskiriant net jo motinos, buvo tik kekšės. Klausydamasis paskutiniųjų Aldajos svarstymų nusprendė vis dėlto jo nežudyti. Tiesą sakant, net nudžiugo, kad likimas vėl juodu suvedė. Jį, kaip kine, kurį šitaip mėgo, aplankė vizija: Aldaja atneš jam dovanėlę ant padėklo. Anksčiau ar vėliau jie visi atsidurs Fumero voratinklyje.

6

1936 metų žiemą broliai Molinerai nutarė galutinai prigriebti Migelį ir išginti iš Puertafarisos gatvės dvaro, kuris dar ir šiandien riogso tuščias ir apleistas. Jie troško matyti jį gatvėje, net be menkutės jam priklausiusios dalies, be savo knygų ir tos atsiskyrimo laisvės, kuri juos žeidė ir kurstė pavydą. Jis nieko nenorėjo man sakyti ar kreiptis pagalbos. Atėjusi į susitikimą sužinojau, kad tapo veik neturtėlis, jo laukė brolių pasamdyti galvažudžiai, atliekantys turto inventorizaciją, buvo nusavinti ir nedaugelis jam priklausiusių daiktų. Migelis jau kelios naktys nakvojo Kanudos gatvės pensione, niūrioje, drėgnoje skylėje, iš kvapo ir spalvos primenančioje kapines. Pamačiusi kambarį, kuriame buvo apsistojęs, — veikiau karstą be langų, — ir geležinę kalėjimo lovelę, pasikviečiau Migelį gyventi pas save. Jis be paliovos kosėjo ir atrodė pasiligojęs. Teisinosi atsinaujinusiu kataru… Po dviejų savaičių jo savijauta pablogėjo.