Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Tuomet sumanė iš naujo atrasti save, — prisiminti praeitį. Jau seniai žinojo apie skrybėlininko sūnų. Neužmiršo ir Sofi, nors gal tie prisiminimai buvo savotiški. Ponas Rikardas Aldaja nieko neužmiršdavo. Atėjo laikas, kai nusprendė susipažinti su vaikinuku. Tai buvo pirmas kartas per penkiolika metų, kai susidūrė su tuo, kuris jo nepabūgo, nebijojo neįtikti, net šaipėsi iš jo. Jame atpažino savo žavesį ir vyriškumą, ir tylias ambicijas, kurių nepastebi pašaliniai, tačiau ji neduoda ramybės, degina iš vidaus. Viešpats vėl grąžino jam jaunystę. Sofi, iš kurios dabar teliko tik kadaise pažintos moters šešėlis, neturėjo jėgų trukdyti jų ryšiui, skrybėlininko, to buko patino, pavydaus ir niekingo, sutikimas buvo beveik nupirktas. Jis nutarė išplėšti Chulijaną iš to nepriteklių ir vidutinybių pasaulio ir atverti jam finansų rojaus duris. Jis mokysis Švento Gabrieliaus kolegijoje, naudosis visomis jo klasei priklausančiomis gėrybėmis ir patrauks tuo keliu, kurį jam išrinkęs tikrasis tėvas. Ponas Rikardas troško jo paties verto paveldėtojo. Chorchė, išlepintas nevykėlis, visada gyvens jo šešėlyje. Penelopė, gražioji duktė Penelopė — moteris, ir jau savaime yra turtas, o ne iždininkas. Chulijanas turėjo poetišką, bet kartu ir žudiko sielą, jame įžvelgė visas reikiamas savybes. Reikėjo tik laiko. Ponas Rikardas planavo po dešimties metų iš vaikinuko sukurti savo paties atvaizdą. Bet jis net nenutuokė, kad per visą su Aldajų šeima praleistą laiką (net kai buvo laikomas vienu iš jų) Chulijanas troško tik Penelopės. Jam net nekilo mintis, kad Chulijanas slapčiomis jo nekenčia ir kad visas tas farsas buvo vaidinamas dėl galimybės būti šalia Penelopės. Turėti ją, laimėti visiškai. Tuo jie tikrai buvo panašūs.

Kai žmona pranešė užtikusi Chulijaną su Penelope nuogus abejoti neleidžiančiomis aplinkybėmis, pasaulis sugriuvo ir viskas sudegė. Pasibaisėjimas ir išdavystė, nenusakomas įtūžis pasijutus apgautam to, kurį laikė švenčiausiu dalyku, savo paties sumanyto žaidimo auka, pažemintam ir apmulkintam to, kurį išmoko dievinti kaip save patį. Jį pagavo nenumaldomas įsiūtis, kurio niekas negalėjo suvokti. Kai gydytojas patvirtino, kad Penelopė tikrai praradusi nekaltybę ir, galimas daiktas, nėščia, pono Rikardo Aldajos sielą apėmė akla neapykanta. Savo rankoje regėjo Chulijano ranką, tą, kuri įsmeigė durklą į jo širdį. Dar to nežinojo, bet diena, kai įsakė užrakinti Penelopę trečio aukšto kambaryje, buvo jo merdėjimo pradžia. Pasiryžimas išvykti buvo tik priešmirtinis save naikinusiojo gargaliavimas.

Sudaręs paliaubas su skrybėlininku, kurio anksčiau taip nekentė, nusprendė sunaikinti Chulijaną, išsiųsti į armiją, kur įsakys jo mirtį paviešinti kaip nelaimingą atsitikimą. Lankyti Penelopės neleido niekam: nei gydytojams, nei tarnams, nei šeimynykščiams, išskyrus jį ir žmoną. Per visus tuos mėnesius mergaitė buvo įkalinta kambaryje, atsiduodančiame mirtimi ir liga. Tuo metu bendrai už jo nugaros slapta susitarė liautis jį palaikyti ir ėmė veikti savavališkai, kėsindamiesi į valdžią ir sėkmę. Slaptuose Madrido koridorių susirinkimuose ir Ženevos bankuose Aldajų imperija tyliai iro. Chulijanas, kaip jis ir įtarė, paspruko. Giliai širdyje jis vis dėlto didžiavosi vaikinuku, nesvarbu, kad troško jo mirties. Pats, juo dėtas, elgtųsi taip pat. Vis tiek kas nors už tai atsakys.

1919 metų rugsėjo 27 dieną Penelopė Aldaja pagimdė negyvą vyriškos lyties kūdikį. Jeigu ją būtų prižiūrėjęs gydytojas, jis būtų pranešęs apie kūdikio gyvybei gresiantį pavojų ir kad skubiai reikia atlikti cezario pjūvį. Jei šalia būtų buvęs gydytojas, gal būtų sustabdęs kraujavimą, nuo to ir mirė Penelopė, vaitodama, daužydama ir nagais draskydama užrakintas duris, už kurių tyliai verkė tėvas, iš baimės drebėjo motina. Jei šalia būtų buvęs gydytojas, jis būtų apkaltinęs Rikardą Aldają žmogžudyste, nes trūko žodžių apsakyti to tamsaus, krauju aptaškyto kambario vaizdą. Tačiau jo tenai nebuvo. Ir kai pagaliau duris atidarė, Penelopę rado mirusią, tysančią savo pačios kraujo klane, apsikabinusią nuostabų purpurinės spalvos kūdikį. Visi neteko žado. Kūnus be jokių apeigų ar liudytojų palaidojo rūsio kriptoje. Patalai ir kiti daiktai buvo sudeginti, o kambarys užmūrytas.

Kai kaltės ir gėdos apakintas Chorchė Aldaja papasakojo Migeliui Molinerui, kas įvyko, šis nutarė Chulijanui išsiųsti Penelopės pasirašytą laišką, kuriame rašė jo nemylinti ir pranešė apie savo fiktyvią santuoką. Jau verčiau Chulijanas patikės ta melagyste ir gyvens apgavystės šešėlyje, negu sužinos kraupią tiesą. Po dvejų metų, kai mirė ponia Aldaja, atsirado tokių, kurie dėl jos mirties kaltino prakeiksmu pažymėtus namus, tačiau Chorchė suprato, kad ją sudegino kaltės ugnis, Penelopės riksmai ir beviltiškas beldimasis į duris, nenutilęs jos širdyje. Tuo metu šeimos imperiją jau persekiojo nesėkmės, ir Aldajų šlovė nuo pykčio ir atpildo stichijos griuvo kaip smėlio pilis neišvengiamos istorijos akivaizdoje. Sekretoriai ir iždininkai surengė pabėgimą į Argentiną, kad pradėtų naują, tik daug kuklesnį verslą. Svarbiausia buvo nutolti. Pabėgti nuo šmėklų, klajojančių Aldajų dvaro koridoriais, nors klajodavusios jais visais laikais.

Vienos 1921 metų dienos rytą visiškai slaptai, prisidengę svetimais vardais, jie išvyko tiesioginiu keltu, gabenančiu juos per Atlantą į La Platos uostą. Chorchė su tėvu apsistojo vienoje kajutėje. Senasis Aldaja mirties ir ligos iškankintas vos laikėsi ant kojų. Gydytojai, kuriems jis buvo uždraudęs slaugyti Penelopę, pernelyg jo bijojo, kad atskleistų tiesą, bet jis jautė, kad į laivą atsėlinusi mirtis, ir kūnas, kurį Dievas jau buvo beatimąs tą rytą, kai nusprendė susirasti sūnų Chulijaną, geso. Per visą ilgą kelionę, nenuleisdamas akių nuo beribio vandenyno, tirtėdamas po antklodėmis nujautė, kad žemės neišvys. Kartais, sėdėdamas laivo gale, stebėjo ryklių būrius, sekusius iš paskos nuo pat Tenerifės uosto. Girdėjo kalbant, kad jie — įprasta transatlantinių laivų palyda. Tie plaukiojantys žvėrys mito maita, kurią palikdavo laivai. Bet ponas Rikardas nepatikėjo. Jį kankino nerimas, kad grobuonys persekioja jį. „Tu jau lauki manęs“, — galvojo, regėdamas juose tikrąjį Dievo pirštą. Tuomet privertė prisiekti Chorchę, kurio tiek metų nekentė ir į kurį dabar neišvengiamai turėjo kreiptis, kad išpildys paskutinę jo valią.

— Prisiek, kad rasi Chulijaną Karaksą ir nužudysi.

Vieną rytą, kai iki Buenos Airių buvo likusios dvi dienos, Chorchė nubudęs pamatė, kad tėvo gultas tuščias. Išėjo ieškoti jo ant denio, tačiau, be miglos, ten nieko nebuvo. Dar šiltą tėvo chalatą rado numestą laivo gale. Laivas skrodė purpurinius purslus, o kruvinas vandenynas alsavo ramybe. Tada pastebėjo, kad ryklių būrys jau neseka iš paskos, o kažkur tolumoje pelekai juda ratu tarsi šokyje. Per likusias kelionės dienas nė vienas keleivis nepastebėjo ryklių pulko. Kai Chorchė išlipo Buenos Airėse ir muitinės pareigūnas paklausė, ar jis keliaujas vienas, tik linktelėjo. Jis jau seniai keliauja vienas.

5

Praėjus dešimčiai metų nuo to laiko, kai išlipo Buenos Airėse, Chorchė Aldaja, arba žmonijos atmata, kuria jis per tą laiką virto, grįžo į Barseloną. Nesėkmės, persekiojusios Aldajų šeimą Aigentinoje, tapo tikru prakeiksmu. Tenai Chorchė liko vienas kaip pirštas su merdėjančiu Rikardo Aldajos paveldu, tapusiu jam, neįvaldžiusiam tėvo išdidumo ginklų, nelengva užduotimi. Į Buenos Aires atvyko tuščia širdimi ir sąžinės graužaties išdraskyta siela. Vėliau lyg epitafiją ar atsiprašymą kartos, kad Amerika tėra miražas, niekšų ir maitvanagių kraštas, o jis buvo auklėjamas senutės Europos, iš inercijos judančio lavono, privilegijų ir manieringumo dvasia. Pakako kelerių metų, kad užmirštų viską — net reputaciją ir auksinį laikrodį, tėvo padovanotą Pirmosios komunijos proga. Už tuos pinigus pavyko įsigyti bilietą atgal. Žmogus, grįžęs į Ispaniją, veikiau priminė kartybės ir nesėkmių naštos slegiamą valkatą, apimtą vienintelės minties — neapykantos tam, kurį laikė žlugimo priežastimi: Chulijanui Karaksui.