Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Kitą dieną, pasklidus žiniai, kad Chulijanas dingo, prasidėjo tikras pragaras. Ponas Rikardas Aldaja svaidėsi žaibais. Nusamdęs pusę policijos departamento nesėkmingai ėmėsi bėglio paieškų. Tuomet apkaltino skrybėlininką, kad šis atskleidęs jų planą, ir pagrasino visiškai sužlugdyti jo verslą. Nieko nesuprantantis skrybėlininkas kaltę suvertė Sofi, kad padėjo pasprukti savo nelaimėliui sūnui, ir dievagojosi išmesiąs ją į gatvę. Niekam nė į galvą neatėjo, kad kalčiausias — Migelis Molineras, sukūręs tą planą ir žinojęs visas smulkmenas. Niekas, išskyrus Chorchę Aldają, kuris po dviejų savaičių apsilankė pas jį. Dabar jau neatrodė išsigandęs. Tai buvo kitas Chorchė Aldaja, suaugęs ir praradęs nekaltybę. Kad ir kas būtų, Chorchė išsiaiškins, kas slypėjo už nepateisinamo pono Rikardo pykčio. Vizito tikslas buvo aiškus: jis pasakė žinąs, kad Migelis padėjo Chulijanui pasprukti. Pareiškė, kad nuo šiol jiedu — ne draugai, ir daugiau niekuomet nenorįs jo matyti, net pagrasino nužudyti, jei Migelis išpasakos dalykus, apie kuriuos abu kalbėjosi prieš dvi savaites.

Maždaug po savaitės Migelis gavo laišką, pasirašytą netikru vardu paties Chulijano, kuriame jis pranešė savo adresą Paryžiuje ir kad jam viskas gerai, kad spėjęs jo pasiilgti, ir teiravosi apie motiną ir Penelopę. Buvo ir Penelopei adresuotas laiškas, kad Migelis jį pasiųstų iš Barselonos, pirmą iš tų, kurių Penelopė niekuomet neperskaitė. Migelis keletui mėnesių apsišarvavo kantrybe. Chulijanui rašydavo kas savaitę, pranešdamas tik tai, ką laikė derama pasakoti, galima sakyti, visokius niekus. Chulijanas rašė apie Paryžių, kaip viskas sunkiai klojasi, ir koks viskuo nusivylęs jaučiasi. Migelis siųsdavo jam pinigų, knygų ir savo draugystę. Chulijanas atsakydavo, visuomet pridėdamas laišką Penelopei. Migelis juos persiųsdavo iš skirtingų vietų, žinodamas, kad viskas veltui. Savo laiškuose Chulijanas nedrįsdavo klausinėti apie Penelopę. O Migelis nieko negalėjo papasakoti. Iš Chasintos sužinojo, kad Penelopė iš namų Tibidabo gatvėje nėra iškėlusi kojos nuo tada, kai tėvas užrakino ją trečio aukšto kambaryje.

Vieną vakarą netoli namų kelią jam pastojo šešėlyje lūkuriavęs Chorchė Aldaja. „Atėjai manęs pribaigti?“ — paklausė Migelis. Chorchė pareiškė, kad turi jam ir jo bičiuliui Chulijanui pasiūlymą. Jis įdavė laišką ir įsakė išsiųsti, kad ir kur Chulijanas slapstytųsi. „Visų mūsų ir jūsų labui“, — pareiškė. Voke ant mažučio popieriaus lapelio Penelopės Aldajos rašysena buvo užrašyta:

Brangus Chulijanai,

rašau tau norėdama pranešti apie savo netrukus įvyksiančias sutuoktuves ir prašau mane pamiršti visam laikui Eik savo keliu. Pykčio tau nejaučiu, bet nebūsiu nuoširdi, jei neprisipažinsiu, kad niekuomet tavęs nemylėjau ir niekada nebūčiau galėjusi pamilti. Linkiu tau visa ko geriausio, kad ir kur būtum.

Penelopė

Migelis gal tūkstantį kartų perskaitė tą laiškelį. Rašysena negalėjo suklaidinti, tačiau nepatikėjo, kad Penelopė savo noru būtų parašiusi tokį laišką. „Kad ir kur būtum…“ Juk Penelopė puikiai žinojo, kur buvo Chulijanas, — Paryžiuje, ir laukė jos. Nors, svarstė Migelis, gal apsimetė nežinanti jo buvimo vietos tam, kad apsaugotų jį. Būtent tai neleido Migeliui suvokti, kas iš tiesų įkvėpė ją parašyti tokias eilutes. Kuo dar galėjo bauginti ją ponas Rikardas Aldaja, mėnesius laikydamas užrakintą kambaryje tarsi belaisvę? Geriau nei kas nors kitas Penelopė suprato, kad šis laiškas Chulijanui taps užnuodyta strėle, pataikiusia tiesiog į širdį: devyniolikmetis jaunuolis vienas nesvetingame, tolimame mieste, visų paliktas, su vos rusenančia viltimi kada nors pasimatyti su ja. Nuo ko ji norėjo apsaugoti Chulijaną, šitaip atstumdama? Ilgai svarstęs Migelis nutarė laiško neišsiųsti. Bent tol, kol nesupras priežasties. Nenorėjo be aiškios priežasties užduoti bičiuliui širdies.

Po kelių dienų sužinojo, kad ponas Rikardas Aldaja, įsiutęs dėl Chasintos Koronado, kuri dienų dienas kiūtojo prie durų, trokšdama bent akies krašteliu išvysti Penelopę, pasinaudojo ryšiais ir buvusią dukters auklę uždarė į Ortos beprotnamį. Migeliui panorus ją aplankyti, niekas nedavė sutikimo pasimatyti. Tris mėnesius Chasinta Koronado praleido visiškai izoliuota. Po trijų tamsoje ir tyloje nugyventų mėnesių, aiškino jam vienas iš gydytojų — jaunas, besišypsantis asmuo, — pacientės paklusnumas garantuotas. Širdgėlos kamuojamas Migelis lankėsi pensione, kur vėliau gyveno Chasinta. Kai pasakė savo vardą, prižiūrėtoja prisiminė, kad jam prieš tris savaites paliktas raštelis. Sumokėjęs reikiamą sumą, pasirodžiusią neadekvačiai didelę, gavo raštelį, kuriame auklė pranešė, kad atleista dar viena tarnaitė, vardu Laura, įtarus ją padėjusią Penelopei išsiųsti Chulijanui laišką. Migelis sumetė, kad vienintelė vieta, kur Penelopė galėjo būti pasiuntusi laišką, buvo jo tėvų namai San Antonijaus skersgatvyje. Tikėjosi, kad jie persiųs laišką į Paryžių.

Tada nusprendė aplankyti Sofi Karaks, atsiimti tą laišką ir išsiųsti į Paryžių. Fortunio namuose Migelio laukė nemaloni staigmena: Sofi čia jau nebegyveno. Prieš keletą dienų buvo palikusi savo vyrą, bent jau tokie gandai sklandė iš aplinkinių. Tuomet Migelis panoro pasikalbėti su skrybėlininku, užsibarikadavusiu ateljė ir draskomu pykčio bei pažeminimo. Migelis stengėsi paaiškinti jam, kad atėjo čia atgauti laiško, adresuoto jo sūnui.

— Aš neturiu sūnaus, — toks buvo atsakymas.

Migelis Molineras išėjo nė nenutuokdamas, kad jo ieškomas laiškas įstrigo pas namo durininkę, o tu, Danieli, po daugelio metų radai jį ir perskaitei Penelopės žodžius, šįsyk iš visos širdies rašytus Chulijanui. Deja, jie niekada jo nepasiekė.

Kai išėjo iš ateljė, prie jo prisiartino viena iš kaimynių ir pasiteiravo, ar ieško Sofi. Migelis linktelėjo.

— Esu Chulijano draugas.

Visenteta pranešė, kad Sofi, apsistojusi netoli Pašto rūmų vienoje iš gatvelių esančiame pensione, ketina išvykti į Ameriką. Migelis susirado tą varganą buveinę be šviesos ir oro. Užkopęs dulkėtais, išklerusiais laiptais į ketvirtą aukštą, Sofi Karaks rado drėgname, tamsiame kambarėlyje. Chulijano motina gūžėsi ant lovos, atokiau nuo lango, kur tarsi du karstai gulėjo dar neišpakuoti lagaminai, jos dvidešimt dvejų metų gyvenimo Barselonoje įrodymas.

Perskaičiusi Penelopės laišką, kurį Chorchė perdavė Migeliui, Sofi nubraukė pykčio ašaras.

— Ji tai žino, — sumurmėjo. — Vargšelė, ji žino…

— Ką žino? — nesuprato Migelis.

— Tai mano kaltė, — tarė Sofi. — Tik mano vienos.

Migelis nieko nesuprasdamas suėmė jos rankas. Sofi išdrįso pažvelgti jam į akis.

— Chulijanas ir Penelopė — brolis ir sesuo, — sukuždėjo.

3

Prieš daug metų, kol dar nevergavo Antoniui Fortuniui, Sofi Karaks buvo mergina, gyvenanti iš savo talento. Vos devyniolikos atvyko į Barseloną tikėdamasi rasti gerą darbą, bet viltys taip ir neišsipildė. Prieš mirtį tėvas rūpinosi įtaisyti ją pas Benarensus, vieną pasiturinčių Barselonos prekybininkų šeimą.

— Jei numirčiau, — pasakė, — kreipkis į juos, ir būsi priimta kaip tikra duktė.

Žadėtas šiltas priėmimas kaip tik ir buvo bėdų pradžia. Ponas Benarensas priėmėją nesvarstydamas, išskėstomis rankomis. Ponia Benarens, be jokio gailesčio jos nesėkmingai susiklosčiusioms aplinkybėms, įdavė šimtą pesetų ir parodė duris.

— Tau dar visas gyvenimas prieš akis, o man — tik šitas apgailėtinas gašlūnas vyras.