Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Kiek dienų žadi būti Paryžiuje? — pasiteiravo.

Su „Gallimard“ leidykla suderinsiu viską per dvi tris dienas, pamaniau. Pirmasis susitikimas paskirtas po pietų. Atsakiau jam, kad, prieš grįždama į Barseloną, norėčiau bent kelias dienas apžiūrėti Paryžių.

— Paryžiui pažinti dviejų dienų neužteks, — tarė Chulijanas. — Tai neįmanoma.

— Chulijanai, daugiau laiko neturiu. Ponas Kabestanis — supratingas vadovas, bet viskam yra saikas.

— Kabestanis — piratas, bet net ir jis žino, kad Paryžiaus nepažinsi nei per dvi dienas, nei per du mėnesius ir net per dvejus metus.

— Negaliu gyventi Paryžiuje dvejus metus.

Chulijanas tylėdamas žiūrėjo į mane, paskui nusišypsojo.

— O kodėl ne? Tavęs kas nors laukia?

Derybos su „Gallimard“ leidykla ir garbės vizitai bei susitikimai su leidėjais, su kuriais Kabestanį siejo įvairūs ryšiai, truko visas tris dienas, kaip ir buvau numačiusi. Chulijanas buvo nusamdęs man gidą ir sargybinį, vaikinuką, vardu Žervo, lydėjusį mane nuo vienų durų prie kitų, rekomendavusį kavinutes priešpiečiams, patarusį, kurių gatvių geriau vengti, ką verta pamatyti.

Jis valandų valandas lūkuriuodavo manęs prie leidėjų kontorų, visada besišypsantis, neimantis arbatpinigių. Žervo šiek tiek vogravo ispaniškai, painiodamas itališkus ir portugališkus žodžius.

— Ponas Karaksas man pakanka sumokėjęs už manieji paslaugos…

Kaip supratau, Žervo buvo vienos moters iš Irenės Marso įstaigos pavainikis. Chulijanas buvo išmokęs jį skaityti, rašyti ir skambinti pianinu. Sekmadieniais vesdavosi į teatrą ar koncertą. Žervo dievino Chulijaną ir dėl jo atrodė pasirengęs padaryti bet ką, jei reikėtų, lydėti mane net į pasaulio kraštą. Trečią mūsų bendravimo dieną jis pasiteiravo, ar aš esanti pono Karakso sužadėtinė. Atsakiau jam, kad ne, esu tik draugė, su reikalais atvykusi į Paryžių. Pasirodė, kad atsakymu nusivylė.

Chulijanas beveik kiekvieną naktį praleisdavo prie rašomosios mašinėlės su Kurcu, tupinčiu ant kelių, skaitinėdavo spausdintus puslapius ar tiesiog žiūrėdavo į katedros bokštus. Vieną naktį aš irgi negalėjau užmigti, lietaus lašai nepaliaujamai barbeno į stogą, ir atėjau pas jį į svetainę. Be žodžių susižvalgėme ir Chulijanas pasiūlė man cigaretę. Neištarę nė žodžio, žiūrėjome į lietų. Kai barbenimas aprimo, aš paklausiau, kas yra P.

— Penelopė, — atsakė jis.

Paprašiau apie ją papasakoti ir apie trylika Paryžiaus tremtyje praleistų metų. Ir tada, prieblandos prieglobstyje, Chulijanas pusbalsiu pradėjo pasakojimą apie Penelopę, vienintelę jo mylėtą moterį.

Vieną 1921 metų žiemos naktį Irenė Marso gatvėje rado Chulijaną Karaksą, kuris negalėjo prisiminti savo vardo ir vėmė krauju. Turėjo tik keletą variokų ir suglamžytus prirašytus lapus. Paskaičiusi juos Irenė pamanė, kad tai koks nors garsus rašytojas, tik mirtinai nusigėręs, ir gal koks kilniaširdis leidėjas bus jai labai dėkingas, kai vargšelis atgaus sąmonę. Bent jau tokia buvo jos versija, tačiau Chulijanas žinojo, kad ji išgelbėjo jam gyvybę iš gailestingumo. Irenės viešnamio kambarėlyje jis praleido šešis mėnesius, kol pasveiko. Gydytojai perspėjo Irenę, kad, jei tipelis darsyk mėgins nusinuodyti, jie už tai neatsako. Jis sugadino savo skrandį bei kepenis ir iki gyvenimo galo negalėjo maitintis niekuo, išskyrus pieną, šviežią sūrį ir ką tik iškeptą duoną. Kai Chulijanas atgavo sąmonę, Irenė pasiteiravo, kas jis toks.

— Niekas, — atsakė Chulijanas.

— Visokie niekai pas mane negyvena. Ką moki dirbti?

Chulijanas atsakė, kad moka skambinti pianinu.

— Nagi, parodyk.

Jis atsisėdo salone prie pianino penkiolikos susidomėjusių nepilnamečių mergelių akivaizdoje ir ėmė skambinti Šopeno noktiurną. Visos jam plojo, išskyrus Irenę, kuri atkirto, kad tai mirusiųjų muzika, o jos užsiėmė gyvųjų verslu. Tuomet Chulijanas paskambino ragtime ir keletą ištraukų iš Ofenbacho.

— Dabar kitas reikalas.

Naujasis darbas garantavo jam šiokį tokį uždarbį, stogą virš galvos ir teisę į du karštus patiekalus per dieną.

Paryžiuje jis išgyveno tik per Irenės Marso kilnumą, ji buvo ir vienintelis žmogus, įkalbėjęs jį rašyti. Ją žavėjo romantiški kūriniai, kankinių bei šventųjų biografijos, palikusios neišdildomą įspūdį. Jos nuomone, Chulijano bėda, kad jo širdis buvo apnuodyta, dėl to galėjo rašyti vien siaubingus dalykus ir tamsias istorijas. Nepaisant tokių pastabų, būtent Irenė surado leidėją pirmajam Chulijano romanui, būtent ji parūpino šią mansardą, kur jis slėpėsi nuo pasaulio, ji rengė jį, ištempdavo iš namų pakvėpuoti grynu oru ir pasimėgauti saule, pirko jam knygas ir kviesdavosi sekmadieniais į šventas mišias, o paskui pasivaikščioti po Tiuilri. Irenė Marso palaikė jo gyvybę nieko už tai nereikalaudama, išskyrus draugystę ir pasižadėjimą, kad nesiliaus rašęs. Laikui bėgant, ji net leisdavo pasikviesti į mansardą merginų, nors jie tik miegodavo apsikabinę. Irenė juokaudavo, kad jos beveik tokios pat vienišos kaip ir jis ir trokštančios tik vieno: švelnumo.

— Mano kaimynas, ponas Darso laiko mane laimingiausiu žmogumi pasaulyje.

Pasiteiravau, kodėl negrįžo į Barseloną ir nesusirado Penelopės. Jis nugrimzdo į tylą, ir kai prieblandoje pamėginau įžvelgti veidą, pamačiau, kad akys pasruvusios ašaromis. Gerai nesuvokdama, kodėl taip elgiuosi, atsiklaupiau šalia ir apkabinau. Ir šitaip apsikabinę sėdėjome ant kėdės, kol prašvito. Dabar jau nepamenu, kuris kurį pabučiavome pirmas, ir tai nesvarbu. Žinau, kad susiradau jo lūpas ir nesuvokdama, jog verkiu, pasidaviau jo glamonėms. Tą rytą ir visus kitus rytus, tas dvi savaites, kurias praleidau su Chulijanu, mudu mylėjomės tylėdami, ant grindų. Vėliau, — ar sėdėdavome kavinaitėse, ar vaikštinėdavome, — pažvelgusi jam į akis suprasdavau, kad jis tebemyli Penelopę. Pamenu, kad per tą laiką išmokau neapkęsti tos šešiolikmetės mergiotės (nes man Penelopė visam laikui išliko šešiolikmetė), nors niekuomet jos nepažinojau, bet kartais regėdavau sapnuose. Sugalvojusi tūkstančius priežasčių siųsdavau telegramas Kabestaniui, kad pratęsčiau savo buvimą. Manęs nejaudino mintis, jog galiu prarasti darbą ar pilką egzistenciją Barselonoje. Daug kartų klausiau savęs, negi į Paryžių atvykau su tokio betikslio gyvenimo našta, kad negalvodama puoliau į glėbį Chulijanui, lyg Irenės Marso merginos, maldaujančios iš prašalaičių švelnumo. Tik viena žinau, kad tos dvi su Chulijanu praleistos savaitės buvo vienintelis laikas, kai jaučiausi esanti savimi, kai su absurdišku aiškumu suvokiau nepaaiškinamą dalyką, kad niekuomet nemylėsiu jokio vyriškio taip, kaip Chulijano, nors paskui gyvenau stengdamasi, kad tai įvyktų.

Vieną dieną Chulijanas nusikamavęs užmigo mano glėbyje. Praėjusios dienos popietę, mums vaikštinėjant ir žvalgantis po vitrinas, jis stabtelėjo parodyti man automatinį plunksnakotį, kuris ten puikavosi jau metų metus ir, pasak pardavėjo, kadaise priklausė Viktorui Hugo. Chulijanas nė nemanė galįs kada nors jį įsigyti, tačiau kasdien eidavo į jį pasižiūrėti. Tyliai apsirengiau ir patraukiau į tą krautuvėlę. Plunksnakotis kainavo apvalią sumelę, grynais tiek nė neturėjau, bet pardavėjas maloniai sutiko priimti pesetomis čekį iš bet kurio Ispanijos banko, turinčio kontorą Paryžiuje. Prieš mirtį motina išgavo iš manęs priesaiką, kad taupysiu nuotakos suknelei, Viktoro Hugo plunksnakotis mano santaupas paleido vėjais, bet, nors pati supratau, kad tai gryniausia paikystė, dar niekada nebuvau išleidusi pinigų su tokiu malonumu. Išėjusi iš krautuvėlės su nuostabiąja dėžele pastebėjau, kad mane seka kažkokia moteris. Tai buvo labai elegantiška dama, pasidabruotais plaukais ir tokio mėlynumo akimis, kokių nesu regėjusi. Prisiartinusi prisistatė. Tai buvo Irenė Marso, Chulijano globėja. Apie mane sužinojo iš palydovo Žervo. Norėjo susipažinti ir sužinoti, ar esu toji moteris, kurios Chulijanas laukęs visus šiuos metus. Atsakymo nereikėjo. Irenė nieko netarusi linktelėjo ir pabučiavo mane į skruostą. Žiūrėjau, kaip leidžiasi gatve žemyn, ir supratau, kad Chulijanas niekuomet nebus mano, kad jau iš pradžių buvau praradusi jį. Grįžau į mansardą rankinėje slėpdama dėželę su plunksnakočiu. Chulijanas jau buvo atsibudęs. Tylėdamas nurengė mane ir paskutinį kartą netarę nė žodžio pasimylėjome. Kai paklausė, kodėl verkiu, atsakiau, kad tai džiaugsmo ašaros. Jau vėliau, kai Chulijanas išėjo nupirkti produktų, susidėjau daiktus, o dėželę su plunksnakočiu palikau prie rašomosios mašinėlės. Skubiai griebiau romano rankraštį, įsimečiau į lagaminą ir, kol Chulijanas dar nebuvo grįžęs, išėjau. Laiptų aikštelėje susitikau poną Darso, senąjį iliuzionistą, aiškinantį merginoms rankų linijas mainais už bučinį. Jis suėmė mano kairiąją ranką ir liūdnai pažvelgęs tarė: