Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Prašau.

Įlipau į automobilį, ir policininkas užvedė motorą.

— Enrike Palasijosas, — prisistatė tiesdamas man ranką.

Nepaspaudžiau.

— Jei išleisite mane Kolono gatvėje, bus kaip tik.

Automobilis pajudėjo iš vietos. Važiavome tamsiu plentu, ir gerą kelio galą nepratarėme nė žodžio.

— Noriu, kad žinotum: aš apgailestauju dėl ponios Monfort mirties.

Jo žodžiai atrodė lyg patyčios.

— Esu dėkingas, kad anądien išgelbėjote man gyvybę, tik noriu pasakyti, kad man į jūsų jausmus nusišvilpt, pone Enrike Palasijosai.

— Danieli, nesu tas, kuo mane laikai. Norėčiau tau padėti.

— Jei tikitės, kad pasakysiu, kur Ferminas, tai galit išsyk sustoti, aš išlipsiu.

— Man nusispjaut, kur tavo draugas. Dabar aš ne tarnyboje.

Nieko neatsakiau.

— Nepasitiki manimi — nekaltinu tavęs už tai. Bent išklausyk. Viskas nuėjo pernelyg toli. Šios moters mirtis beprasmiška. Prašau tavęs liautis narpliojus tą istoriją ir visam laikui pamiršti apie tą žmogų, apie Karaksą.

— Kalbate taip, tarsi viskas, kas įvyko, — tik per mane. Esu stebėtojas. Veiksmus koordinuojate jūs ir jūsų viršininkas.

— Danieli, man jau gana tų laidotuvių. Nenoriu dalyvauti tavosiose.

— Jūsų niekas ir nekviečia.

— Aš kalbu rimtai.

— Aš irgi. Padarykite paslaugą ir sustokite, čia išlipsiu.

— Po dviejų minučių privažiuosime Koloną.

— Man tas pats. Šiame automobilyje trenkia mirtimi, gal nuo jūsų? Leiskite man išlipti.

Palasijosas pristabdė ir kelkraštyje sustojo. Išlipau iš automobilio garsiai trinktelėdamas durimis ir vengdamas Palasijoso žvilgsnio. Laukiau, kol nuvažiuos, tačiau policininkas motoro neužvedė, atsisukau ir pamačiau, kaip nuleidžia langelio stiklą. Pasirodė, kad jo veidas nuoširdus, net kažkoks sutrikęs, tačiau nepasidaviau.

— Danieli, Nurija Monfort mirė ant mano rankų, — pasakė. — Manau, paskutinieji jos žodžiai buvo skirti tau.

— Ką ji pasakė? — paklausiau šalčio stingdomu balsu. — Minėjo mano vardą?

— Kuždėjo ir, manau, kreipėsi į tave. Pasakė, kad yra siaubingesnė nelaisvė nei žodžiai. Paskui, jau beveik praradusi sąmonę, prašė perduoti, kad paliktum ramybėje.

Žiūrėjau į jį nieko nesuprasdamas.

— Ką palikčiau ramybėje?

— Kažkokią Penelopę. Pamaniau, gal ji — tavo mergina.

Palasijosas nuleido akis ir skubiai nuvažiavo. Spoksojau į tolstančias šviesas ir automobilį, neriantį į mėlyną ir purpurinę miglą. Paėjėjęs atsidūriau Kolono gatvėje, kartodamas paskutinius Nurijos Monfort žodžius, bet jų reikšmės suvokti negalėjau. Prie Taikos vartų aikštės krantinėje rinkosi žuvėdros. Prisėdau ant laiptų, vedančių į tamsius vandenis, toje pat vietoje, kur prieš daugelį metų naktį pirmą kartą išvydau beveidį žmogų Leiną Kubertą.

— Yra siaubingesnė nelaisvė nei žodžiai, — sumurmėjau.

Tik tuomet supratau, kad paskutiniai Nurijos Monfort žodžiai buvo skirti ne man. Ne aš turėjau palikti ramybėje Penelopę. Jos žodžiai buvo skirti ne nepažįstamajam, o vyrui, kurį ji visą gyvenimą slapčia mylėjo: Chulijanui Karaksui.

44

San Felipės Neri aikštę pasiekiau jau naktį. Suolelis, kur pirmąsyk pamačiau sėdinčią Nuriją Monfort, stovėjo po žibinto šviesa, toks tuščias, įsimylėjėlių rašikliais ištatuiruotais vardais, įžeidimais ir pažadais. Pažvelgiau į Nurijos Monfort namų langus ir pastebėjau kažkokį virpantį atšvaitą. Tai buvo žvakė.

Įėjau į tamsią laiptinės olą ir apgraibomis suradęs laiptus kilau į viršų. Kai pasiekiau trečią aukštą, rankos virpėjo. Pro pravirų durų apačią švietė rausvos šviesos rėžis. Suėmiau rankeną ir stovėjau nejudėdamas, klausydamasis. Pasirodė, kad girdžiu trūkčiojantį kvėpavimą, sklindantį iš vidaus. Vieną akimirką pamaniau, kad, atvėręs duris, rasiu ją ten lūkuriuojančią, rūkančią prie balkonėlio: stovi atsirėmusi į sieną, sukryžiavusi kojas, tebėra ten pat, kur ją palikau. Labai atsargiai, bijodamas sutrikdyti, atvėriau duris ir įėjau vidun. Svetainėje bangavo balkono užuolaidos. Sustingusi figūra sėdėjo prie lango, veidą gaubė šešėlis, rankose plastėjo žvakė. Oda nusirito šviesos perlas, tviskantis lyg švieži sakai, ir nukrito. Isakas Monfortas atsigręžė, jo veidu ritosi ašaros.

— Nemačiau šiandien jūsų per laidotuves.

Tylėdamas papurtė galvą į atlapus šluostydamasis ašarotas akis.

— Nurijos tenai nebuvo, — sukuždėjo. — Mirusieji niekada nedalyvauja savo laidotuvėse.

Apsižvalgė aplink, tarsi ieškodamas įrodymo, kad jo duktė tebėra šioje svetainėje, tyliai sėdi prieblandoje ir klausosi mūsų pokalbio.

— Žinote, aš niekada nesu buvęs šiame bute, — pasakė. Kai Nurija panorėdavo su manimi susitikti, pati mane aplankydavo. „Tėve, bus patogiau, — sakydavo. — Kam jums kopti tais laiptais?“ O aš jai atsakydavau: „Ką gi, jei manęs nekvieti, tai aš pas tave nesiprašau“. Ji neieškojo žodžio kišenėje: „Tėve, ar reikia man jus kviesti, tik svetimus kviečiame. Jūs galite ateiti kada tik norite“. Per daugiau nei penkiolika metų nė sykio nebuvau pas ją atėjęs. Nesilioviau kartoti, kad išsirinko prastą rajoną. Maža šviesos. Senas namas. Ji nesiginčydavo. Kaip ir tada, kai sakydavau, kad pasirinko ne tokį gyvenimą. Ateitis be prošvaisčių. Vyras be padėties ir be pajamų. Keista, kaip mes smerkiame kitus, užmiršę varganą savo būtį, kol jų netenkame, kai juos iš mūsų atima mirtis. Atima, nes jie niekada mums nepriklausė…

Senyvo vyriškio balsas drebėjo, netekęs ironijos šydo, ir atrodė toks pat senas kaip ir jo žvilgsnis.

— Isakai, Nurija jus be galo mylėjo. Nė akimirką tuo neabejokite. Ir, man atrodo, suprato, kad jūs mylite ją taip pat stipriai, — surizikavau.

Senasis Isakas nepritardamas palingavo. Jis šypsojosi, tačiau ašaros sruvo tyliai ir nesulaikomai.

— Gal ir mylėjo, tik savaip, kaip ir aš savaip ją mylėjau. Tačiau mudu vienas kito nepažinome. Gal dėl to, kad niekada neleidau jai manęs pažinti ir niekada nesistengiau pažinti jos. Nugyvenome lyg du nepažįstamieji, kurie kasdien matosi ir sveikinasi tik iš mandagumo. Ir nutuokiu, kad mirė man neatleidusi.

— Isakai, patikėkite, ji…

— Danieli, jūs dar jaunas, turite ryžto, bet aš, nors girtas ir pats nežinau, ką kalbu, taip ir neišmokau gerai meluoti, bet neapgaudinėkite senio negandų išdarkyta širdimi.

Nudelbiau akis.

— Policija tvirtina, kad ją nužudęs žmogus yra jūsų draugas, — išdrįso pasakyti Isakas.

— Policija meluoja.

Isakas pritarė.

— Žinau.

— Patikėkite…

— Nereikia, Danieli. Žinau, kad sakote tiesą, — tarė Isakas, traukdamas iš švarko kišenės kažkokį voką.

— Tą popietę prieš nelaimingą atsitikimą Nurija apsilankė pas mane, kaip jau daug metų buvo pratusi. Pamenu, žadėjome eiti užkąsti į kavinę Gvardijos gatvėje, kur lankydavomės, kai ji buvo dar vaikas. Visuomet kalbėdavomės apie knygas, apie senas knygas. Kartais pasakodavo man apie savo darbą, mažmožius, kuriuos pasakoji pirmam pasitaikiusiam žmogui autobuse… Sykį pasakė, esą jaučiasi labai nuvylusi mane. Paklausiau, iš kur ištraukė tokią nesąmonę. „Iš jūsų akių, tėve, matau, iš jūsų akių“, — pasakė. Man nesyk toptelėjo, kad ji manimi nusivylusi dar labiau. Kartais mums atrodo, kad žmonės — kaip loterijos prizai: šalia mūsų jie tik tam, kad įgyvendintų mūsų paikas iliuzijas.

— Isakai, aš jus labai gerbiu, bet šiandien esate gerokai trūktelėjęs ir nesuvokiate, ką šnekate.