Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Migelis Molineras buvo paslaptinga asmenybė. Vienas gyveno beveik griūvančiame dvare, kuris buvo tėvo palikimo dalis. Tėvas praturtėjo iš ginklų gamybos ir, kalbama, kurstydamas karus. Atsiribojęs nuo paveldėtų turtų, Migelis gyveno beveik asketiškai, pasiaukojęs kruvinų, jo manymu, pinigų dalijimui muziejams, bažnyčioms, mokykloms, bibliotekoms, ligoninėms restauruoti ir remontuoti bei stengdamasis, kad jo jaunystės draugo kūryba būtų publikuota jo gimtajame mieste.

— Pinigų turiu per daug, o tokių draugų kaip Chulijanas man stinga, — pasakė, ir tai viską paaiškino.

Jis beveik nebendravo su broliais ir kitais giminaičiais, kuriuos laikė svetimais. Buvo nevedęs ir retai palikdavo dvarą, kurio užėmė vien aukštutinę dalį. Ten buvo įsirengęs savo kabinetą, kur atsidėjo darbui — rašė straipsnius, įžangas įvairiems Barselonos ir Madrido dienraščiams bei žurnalams, versdavo techninius tekstus iš vokiečių ir prancūzų kalbų, atlikdavo enciklopedijų ir mokyklinių vadovėlių korektūros darbus… Migelis Molineras buvo apsėstas kankinamos darbo manijos, ir, nors pavydėdavo kitiems laisvalaikio, pats vengė jo lyg maro. Visai nesipuikuodamas savo etika, darbingumo akstiną juokais vadino viena iš savo bailumo formų.

— Apsikrovęs darbu, neturi laiko žiūrėti gyvenimui į akis.

Nė patys nepastebėjome, kaip tapome gerais bičiuliais. Mudu siejo daug bendrų dalykų, net per daug. Migelis man pasakodavo apie savo dievinamo daktaro Froido knygas, apie muziką, o ypač dažnai kalbėdavo apie savo seną draugą Chulijaną. Mudu susitikdavome beveik kas savaitę. Migelis pasakodavo istorijas apie tuos laikus, kai Chulijanas mokėsi Švento Gabrieliaus kolegijoje. Buvo išsaugojęs senų fotografijų kolekciją ir pluoštą paaugliškos Chulijano kūrybos. Be galo žavėjosi Chulijanu, ir iš jo žodžių ir prisiminimų išmokau, net jo nemačiusi, jį įsivaizduoti. Praėjus metams nuo mūsų pažinties, Migelis prisipažino mane įsimylėjęs. Nenorėjau nei jo apgaudinėti, nei įžeisti. Jis viską suprato. Pasakiau, kad jis labai man brangus kaip draugas, net geriausias draugas, tačiau įsimylėjusi nebuvau. Migelis atsakė tai žinąs.

— Tu įsimylėjai Chulijaną, tik pati dar nesupranti.

1933 metų rugpjūtį gavau iš Chulijano laišką. Jis pranešė beveik baigęs naujo romano Bažnyčių vagis rankraštį. Rugsėjo mėnesį Kabestanis turėjo keletą atnaujintinų kontraktų su „Gallimard“ leidykla. Jį jau kelias savaites kankino podagros priepuolis, tad, kaip atlygį už mano atsidavimą, nusprendė į Paryžių siųsti mane, kad nugabenčiau atnaujintus kontraktus ir, apsilankiusi pas Chulijaną Karaksą, parvežčiau jo naujausią kūrinį. Parašiau Chulijanui ir pranešiau, kad rugsėjo viduryje atvykstu, ir prašiau rekomenduoti man kuklų viešbutį už prieinamą kainą. Chulijanas parašė, kad galiu apsistoti jo namuose, kukliame butelyje Sen Žermeno kvartale. O viešbučiui skirtus pinigus pataupyti kitiems dalykams. Išvykimo dieną apsilankiau pas Migelį ir pasiteiravau, gal nori ką nors perduoti Chulijanui. Akimirką dvejojęs, atsakė ne.

Pirmąsyk Chulijaną išvydau Austerlico stotyje. Netikėtai Paryžių užklupo ruduo ir stotis skendėjo migloje. Aš lūkuriavau perone, o kiti keleiviai traukė išėjimo link. Greitai likau viena ir pastebėjau juodu apsiaustu vilkintį vyriškį, kuris mindžikavo prie įėjimo apsuptas cigaretės dūmų ir stebėjo mane. Kelionės metu man nedavė ramybės mintis, kaip atpažinsiu Chulijaną? Fotografijos iš Migelio kolekcijos buvo maždaug trylikos keturiolikos metų senumo. Apsidairiau po peroną. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tik jis ir aš. Pastebėjau, kad vyriškis žiūri į mane su tam tikru susidomėjimu, gal tikėjosi kito žmogaus, kaip ir aš pati. Buvau truputį sutrikusi. Pagal mano skaičiavimus, Chulijanui turėjo būti trisdešimt dveji, šis vyriškis man pasirodė gerokai vyresnis. Plaukai visai pražilę, o veidą vagojo liūdesio ir nuovargio raukšlės. Pernelyg išblyškęs ir liesas, o gal taip atrodė dėl miglos ir dėl kelionės nuovargio. Įsivaizdavau paauglio Chulijano paveikslą. Prisiartinau prie nepažįstamojo dvejodama ir pažvelgiau jam į akis.

— Chulijanai?

Nepažįstamasis linktelėjo ir nusišypsojo. Už Chulijano Karakso šypseną gražesnės nebuvau mačiusi. Tai vienintelis dalykas, kas iš jo buvo likę.

Chulijanas nuomojosi mansardą Sen Žermeno rajone. Butas dalijosi į dvi dalis: svetainė su mažute virtuvėle, pereinančia į balkoną, iš kur atsivėrė vaizdas į Notr Damo bokštus, kylančius pro stogus ir miglą, o kita dalis — miegamasis be langų su viengungio lova. Vonia, įrengta apatinio aukšto koridoriuje, teko dalytis su kaimynais. Buveinė atrodė mažesnė nei pono Kabestanio kabinetas. Chulijanas iš peties paplušėjo tvarkydamas ją, stengdamasis priimti mane kuo svetingiau. Dėjausi esanti labai patenkinta šiuo būstu, dar trenkiančiu dezinfekavimo skysčiais ir vašku, kuriuos Chulijanas naudojo netaupydamas. Patalynės komplektas buvo naujutėlis. Man pasirodė, kad jame pavaizduotos pilys ir drakonai. Vaikiški patalai. Chulijanas, tarsi atsiprašydamas, prasitarė, kad įsigijo juos už neįtikimai gerą kainą, ir dar puikios kokybės. Vienspalviai kainavo dvigubai brangiau, pridėjo jis, ir atrodė daug nuobodžiau.

Svetainėje stovėjo rašomasis stalas iš senos medienos, sėdėdamas už jo galėjai mėgautis katedros bokštų vaizdu. Ant jo ilsėjosi rašomoji mašinėlė „Underwood“, kurią, padedant Kabestaniui, įsigijo viename antikvariate, ir dvi šūsnys popieriaus: vienoje — švarūs lapai, kitoje — prirašyti abiejose pusėse. Savo buveine Chulijanas dalijosi su didžiuliu katinu, vardu Kurcas. Glaustydamasis šeimininkui apie kojas, pavydžiai mane apžiūrinėjo, retkarčiais apsilaižydamas letenas. Kambaryje tebuvo dvi kėdės, du pakabai drabužiams, dar šis bei tas. Visą kitą erdvę užėmė knygos. Nuo apačios lig pat lubų pasieniais puikavosi stirtos knygų. Man šitaip žvalgantis aplinkui, Chulijanas nedrąsiai ištarė:

— Netoliese, už dviejų gatvelių yra viešbutis. Švarus, nebrangus ir respektabilus. Aš jau rezervavau kambarį…

Man buvo kilusios abejonės, tačiau bijojau jį įžeisti.

— Man čia visai patinka, tik nežinau, ar mano buvimas nekliudys tau ar Kurcui.

Kurcas susižvalgė su Chulijanu. Jis papurtė galvą, ir katinas tą gestą pakartojo.

Nebuvau atkreipusi dėmesio į tai, kokie jiedu panašūs. Chulijanas pasišovė užleisti man savo miegamąjį. Aiškino, kad ir taip mažai miega, tad puikiausiai jausis įsitaisęs svetainėje, išskleidęs sudedamąją lovelę, kurią paskolinęs kaimynas ponas Darso. Už vieną bučinį senasis iliuzionistas panelėms aiškindavo rankų linijas. Pirmą naktį kelionės išvarginta miegojau kaip užmušta. Nubudusi dar paryčiais pamačiau, kad Chulijano nėra. Kurcas snaudė šalia šeimininko rašomosios mašinėlės. Knarkė lyg koks senis. Priėjusi arčiau pamačiau naujo romano rankraštį, to paties, kurį turėjau parvežti į leidyklą.

Bažnyčių vagis

Pirmajame puslapyje, kaip ir kituose Chulijano romanuose, buvo ranka rašyta dedikacija

Skiriu P

Magėjo pradėti skaityti. Jau buvau besiekianti antro puslapio, kai pastebėjau, kad į mane dėbčioja Kurcas. Lygiai taip, kaip mačiau darant Chulijaną, papurčiau galvą. Katinas irgi papurtė, ir man neliko nieko kita, kaip padėti lapus į vietą. Netrukus pasirodė Chulijanas su šviežia duona, kavos termosu ir šviežio sūrio indeliu. Pusryčiavome balkone. Chulijanas kalbėjo nesustodamas, tačiau mano žvilgsnio vengė. Dienos šviesoje jis man priminė pasenusį vaiką. Buvo švariai nusiskutęs ir vilkėjo, kaip supratau, vieninteliu savo kostiumu, kreminės spalvos, gerokai padėvėtu, bet elegantišku. Klausiausi jo pasakojimų apie Notr Damo stebuklus, apie menamą vaiduoklių laivę, plaukiojančią Sena ir naktimis renkančią sielas nusivylusių įsimylėjėlių, kurie nusižudo puldami į ledinius upės vandenis. Jis kalbėjo apie tūkstantį užkeikimų, kuriuos čia pat sugalvodavo, kad tik neimčiau ko nors klausinėti. Klausiausi tylėdama, ieškodama jame žmogaus, parašiusio knygas, kurias, tiek kartų perskaitytas, veik mokėjau atmintinai, vaikino, kurį daugybę kartų buvo vaizdavęs Migelis Molineras.