Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Vous avez poison au coeur, mademoiselle. [* Jūsų širdis apnuodyta, panele. (Pranc.)] Kai norėjau atsilyginti jam, tik švelniai atsitraukė ir pats pabučiavo man ranką.

Į Austerlico stotį atvykau kaip tik laiku, kad spėčiau į dvyliktos valandos traukinį, važiuojantį į Barseloną. Bilietų pardavėja pasiteiravo, ar man viskas gerai. Atsakiau teigiamai ir užsidariau kupė. Traukinys jau buvo pajudėjęs, kai pažvelgusi pro langą perone išvydau Chulijano siluetą, toje pačioje vietoje, kurioje pamačiau jį pirmą kartą. Užsimerkiau ir neatsimerkiau tol, kol traukinys toli paliko ir stotį, ir tą užkeiktą miestą, į kurį niekuomet nenorėjau grįžti. Kitos dienos pavakare parvykau į Barseloną. Tądien man suėjo dvidešimt ketveri, ir aš suvokiau, kad geriausia, ką turėjau gyvenime, liko praeityje.

2

Grįžusi į Barseloną kurį laiką nesimačiau su Migeliu Molineru. Troškau išmesti iš galvos Chulijaną ir suvokiau, kad, Migeliui apie jį pasiteiravus, nežinosiu, ką atsakyti. Kai mudu vėl susitikome, nieko nereikėjo aiškinti. Migelis viską suprato iš mano žvilgsnio. Man pasirodė, kad jis labiau sublogęs, nei prieš man išvykstant į Paryžių, veidas liguistai išblyškęs, palaikiau tai per dideliu darbo krūviu, kuriuo save marino. Prisipažino slegiamas ekonominių sunkumų. Beveik visus paveldėtus pinigus išleidęs filantropiniams tikslams, ir jo brolių advokatai dabar mėgina atsikovoti dvarą. Jie remiasi tuo, kad senasis Molineras paliko Migeliui dvarą su sąlyga, jog gyventi jame galės tik tuo atveju, jei prižiūrės jį ir sugebės išlaikyti nuosavybę. Kitaip Puertaferisos gatvės dvaras pereis į brolių rankas.

— Net ir prieš mirtį mano tėvas nujautė, kad pinigus iki paskutinio santimo išleisiu tam, ko jis negalėjo pakęsti.

Jo pajamų už straipsnius ir vertimus toli gražu nepakako dvarui išlaikyti.

— Sunkiausia ne tai, kad pinigų prasimanai nei iš šio, nei iš to, — apgailestavo jis, — o tai, kad užsidirbi iš to, dėl ko verta aukoti gyvenimą.

Nujaučiau, kad ėmė paslapčia gerti. Kartais jam drebėdavo rankos. Kiekvieną sekmadienį aplankydavau jį ir ištempdavau pasivaikščioti, kad bent kiek atsitrauktų nuo enciklopedijomis nukrauto darbo stalo. Žinojau, kad jam skaudu mane matyti. Dėjausi neprisimenanti, kad prašė mano rankos ir kad jį atstūmiau, net kartais matydavau iš padilbų mane stebintį su geismu, o žvilgsnyje atsispindėjo neviltis. Vienintelė priežastis, pateisinanti tokį mano žiaurumą, buvo grynai egoistinis tikslas: tik Migelis žinojo tiesą apie Chulijaną ir Penelopę Aldają.

Per tuos mėnesius, praleistus be Chulijano, Penelopė virto mano miražu, trikdžiusiu sapnus ir nuodijusiu mintis. Dar prisimenu nusivylusį Irenės Marso veidą išgirdus, kad ne aš esu toji moteris, kurios laukė Chulijanas. Neegzistuojanti išdavikė Penelopė Aldaja man buvo pernelyg stipri priešė. Nematoma, — įsivaizdavau ją tobulą, — šviesa, kurios šešėlyje išnykdavau aš — nedora, vulgari, tikra. Niekada nebuvau pagalvojusi, kad galėsiu šitaip neapkęsti tos, kurios net nepažįstu. Man rodos, tikėjau, kad jei susitikčiau su ja akis į akį, įsitikinčiau, jog ir ji — gyvas žmogus, tada burtai išsisklaidytų, ir Chulijanas vėl taptų laisvas. Ir aš būčiau su juo. Tikėjau, kad reikia tik kantriai laukti. Anksčiau ar vėliau Migelis turės atskleisti man tiesą. Ir tikėjausi, kad tada tapsiu laisva.

Vieną dieną mums vaikštinėjant uždara katedros galerija, Migelis susidomėjęs stebėjo mane. Žiūrėdama į jį pamačiau vienišą vyriškį, palaidojusį visas viltis. Žinojau, ką darau, kai pasikviečiau į namus ir leidausi suviliojama. Žinojau, kad jį apgaudinėju ir kad jis tai supranta, bet nieko daugiau pasaulyje neturėjau. Ir mudu iš nevilties tapome meilužiais. Jo akyse mačiau tai, ko negalėjau įžvelgti Chulijano akyse. Jaučiau, kad dabar atsiduodama keršijau ir jam, ir Penelopei už viską, ko netekau. Migelis, apimtas liguisto geismo ir vienatvės, suprato, kad mūsų meilė — tik apgaulė, bet vis tiek nenorėjo manęs prarasti. Kasdien vis labiau grimzdo į girtuoklystę, kartais negalėdavo net mylėtis. Tuomet su kartėliu šaipydavausi, kad, nieko nepaisant, mudu per rekordinį laiką tapome pavyzdinga pora. Skaudindavome vienas kitą iš nevilties ir baimės. Vieną naktį, praėjus beveik metams po mano grįžimo iš Paryžiaus, paprašiau jo, kad papasakotų man visą tiesą apie Penelopę. Migelis buvo girtas ir jį užvaldė pyktis, kokio niekada anksčiau nebuvau mačiusi. Įtūžio pagautas skėlė man antausį ir apkaltino, kad niekada jo nemylėjau, kad esu ne geresnė už kekšę. Suplėšė į skutelius mano drabužius, o kai norėjo mane paimti jėga, pati pasidaviau, gulėjau ir tyliai verkiau. Migelis suklupo ant grindų šalia manęs ir maldavo atleisti. O, kaip aš troškau mylėti ne Chulijaną, o jį, pasirinkti gyvenimą šalia. Bet negalėjau. Mudu apsikabinome tamsoje, ir aš prašiau jo atleisti už visą jam suteiktą skausmą. Tuomet atsakė, kad, jei tikrai to noriu, jis atskleis visą tiesą apie Penelopę Aldają. Pasirodė, kad ir čia klydau.

Tą 1919 metų sekmadienį Migelis Molineras atvyko į Prancūzijos stotį atiduoti bilietų į Paryžių ir atsisveikinti su savo draugu Chulijanu. Jau žinojo, kad Penelopė neateis. Žinojo, kad prieš dvi dienas, kai ponas Rikardas grįžo iš Madrido, jo žmona prisipažino užtikusi Chulijaną su Penelope auklės Chasintos kambaryje. Chorchė Aldaja Migeliui atskleidė, kas įvyko dieną prieš tai, prisaikdinęs, kad niekada niekam to neišduos. Chorchė pasakojo, kad viską sužinojęs ponas Rikardas, įsiūčio pagautas ir šaukdamas kaip pamišėlis, pasileido į Penelopės kambarį, o ji, išgirdusi tėvo riksmus, užsirakino ir verkė tirtėdama iš baimės. Ponas Rikardas kojų spyriais išvertė duris ir rado Penelopę parklupusią, virpančią iš baimės ir pro ašaras prašančią atleisti. Ponas Rikardas skėlė jai antausį, ir ji parkrito ant grindų. Net Chorchei liežuvis neapsivertė pakartoti žodžių, kuriais svaidėsi įtūžęs ponas Rikardas. Visi šeimynykščiai ir tarnai laukė apačioje, drebėdami iš baimės ir nežinodami, ko griebtis. Chorchė užsidarė savo kambaryje ir patamsyje sėdėjo, tačiau net ir čia jį pasiekė pono Rikardo riksmai. Chasintą dar tą pačią dieną išvarė lauk. Ponas Rikardas nesiteikė net pažiūrėt į ją. Tarnams įsakė išginti ją iš namų ir prigrasino, kad jų laukia toks pat likimas, jei kuris nors palaikys su ja ryšius ar bent kalbėsis.

Kai ponas Rikardas nusileido į biblioteką, buvo jau vidurnaktis. Penelopę buvo užrakinęs buvusiame Chasintos kambaryje ir griežtai prisakė niekam pas ją neiti, nei tarnams, nei šeimynykščiams. Chorchė savo kambaryje girdėjo, ką tėvai kalbasi apačioje esančiame salone. Vėlai naktį atvyko gydytojas. Ponia Aldaja palydėjo jį į kambarį, kur buvo užrakinta Penelopė, ir palaukė už durų, kol gydytojas baigs apžiūrą. Išėjęs jis tik linktelėjo ir paėmęs atlygį išėjo. Chorchė girdėjo, kaip ponas Rikardas įspėjo, kad jei gydytojas drįs paviešinti, ką matęs, jis pats pasirūpins sugadinti jo reputaciją ir tada šis praras teisę kada nors imtis medicininės praktikos. Net ir Chorchė žinojo, kad tėvas burnos veltui neaušina.

Chorchė prisipažino labai susirūpinęs dėl Penelopės ir Chulijano. Jam nėra tekę matyti tėvo tokio įširdusio. Net turint galvoje įsimylėjėlių akibrokštą, jis negalėjo suvokti tokio pykčio priežasčių. Čia slypėjo kai kas daugiau, manė jis. Ponas Rikardas jau buvo davęs nurodymus išbraukti Chulijaną iš Švento Gabrieliaus kolegijos, susisiekęs su vaikino tėvu skrybėlininku ir sutaręs nedelsiant siųsti jį į kariuomenę. Išgirdęs visa tai Migelis nusprendė, kad negalės to pasakyti Chulijanui. Jeigu sužinos, kad ponas Rikardas laiko po užraktu Penelopę, kuri savo įsčiose nešioja jų kūdikį, Chulijanas niekada neišvažiuos į Paryžių. Žinojo, kad pasilikti Barselonoje jo draugui reiškė visko pabaigą. Todėl nusprendė jį apgauti ir leisti išvykti į Paryžių nieko nežinantį ir su viltimi, kad anksčiau ar vėliau Penelopė bus kartu su juo. Tądien stotyje atsisveikindamas su Chulijanu jis vylėsi, kad dar ne viskas prarasta.