Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Vynas išminčių paverčia neišmanėliu, o neišmanėlį išminčium. Beveik neabejoju, kad mano duktė niekada manimi nepasitikėjo. Danieli, ji pasitikėjo jumis, nors jus matė vos kelis kartus.

— Jūs klystate, patikėkit.

— Paskutinį kartą, kai matėmės, ji perdavė man štai šį voką. Atrodė labai nerami, kažko susirūpinusi, tik nepanoro man to pasakoti. Prašė pasaugoti šį voką, ir, jeigu jai kas nutiktų, perduoti jums.

— Jeigu kas nutiktų?

— Tai buvo jos žodžiai. Mačiau, kokia susijaudinusi, tad pasiūliau kreiptis į policiją, kad ir kas būtų, galima rasti išeitį. Tada pasakė, kad policija — paskutinė instancija, kur ji kreiptųsi. Maldavau paaiškinti, ką turinti galvoje, bet išsisuko, kad metas eiti, ir privertė mane pažadėti, jog perduosiu jums šį voką, jei po kelių dienų pati neateis atsiimti. Prašė manęs neatplėšti.

Isakas ištiesė voką. Jis buvo atplėštas.

— Kaip visuomet, aš jai pamelavau.

Įdėmiai apžiūrėjau voką. Viduje buvo ranka rašytų lapelių pluoštas.

— Jūs skaitėte?

Vyriškis lėtai linktelėjo.

— Kas juose rašoma?

Jis pažvelgė į mane. Lūpos drebėjo. Man pasirodė, kad nuo to karto, kai paskutinįsyk mačiau, jis paseno visu šimtmečiu.

— Danieli, čia aprašyta istorija, kurią jūs taip norėjote sužinoti. Istorija moters, kurios aš niekuomet nepažinojau, nors ji turėjo mano pavardę ir buvo mano kūnas ir kraujas. Dabar tai priklauso jums.

Įsidėjau voką į švarko kišenę.

— Neįsižeiskite, bet paprašysiu palikti mane vieną su ja. Visai neseniai, kai skaičiau jos rašytus puslapius, man pasivaideno, kad ją atradau. Kad ir kaip norėčiau, kitokių prisiminimų apie ją neturiu, visi iš vaikystės. Žinote, nuo pat mažumės buvo labai uždara. Į viską žiūrėjo susimąsčiusi ir niekada nesijuokdavo. Labiau už viską jai patikdavo pasakos. Vis prašydavo, kad paskaityčiau, ir nemanau, kad būtų daugiau taip anksti skaityti pradėjusių vaikų. Sakydavo, kad nori būti rašytoja arba istorinių ar filosofinių traktatų redaktore. Jos motina vertė kaltę man, nes Nurija mane dievino ir, manydama, jog tėvas mėgsta vien knygas, norėjo parašyti knygą, kad jis mylėtų ir ją.

— Isakai, kažin ar gera mintis šiąnakt likti jums čia vienam. Gal eime pas mus? Pernakvotumėte pas mus, pabendrautumėte su tėvu.

Isakas nepasidavė.

— Danieli, aš turiu darbų. Eikit namo ir perskaitykit tą rašinį. Jis priklauso jums.

Vyriškis nusisuko, ir aš patraukiau prie išėjimo. Jau buvau beišeinąs, kai išgirdau įsako balsą.

— Danieli!

— Taip.

— Būkite labai atsargus.

Kai atsidūriau lauke, grindiniu šliaužiojo tamsa ir lipo man ant kulnų. Paspartinau žingsnį ir skubiai patraukiau Santa Anos aikštės link. Įėjęs pro duris radau tėvą ramiai sėdintį savo krėsle su knyga ant kelių. Tai buvo fotografijų albumas. Pamatęs mane kilstelėjo su palengvėjimo mina, tarsi staiga jam būtų atsivėręs dangus.

— Buvau ne juokais išsigandęs, — tarė. — Kaip praėjo laidotuvės?

Gūžtelėjau pečiais, ir tėvas linktelėjo, suprasdamas, kad tema baigta.

— Palikau tau vakarienę. Jei nori, pašildysiu ir…

— Ačiū, aš nealkanas. Šio bei to užkrimtau.

Pažvelgęs man į akis linktelėjo dar sykį. Tada nusisuko ir ėmė rinkti nuo stalo įrankius, išdėliotus vakarienei. Tuomet, pats nežinodamas kodėl, priėjau priėjo ir apkabinau. Tėvas, nustebintas netikėto gesto, irgi mane apkabino.

— Danieli, ar viskas gerai?

Suspaudžiau jį savo glėbyje.

— Aš myliu tave, — sumurmėjau.

Jau gaudė katedros varpai, kai pradėjau skaityti Nurijos Monfort rankraštį. Jos tvarkinga ir smulki rašysena priminė kruopščiai sutvarkytą rašomąjį stalą, tarsi žodžiuose troško atrasti ramybę ir saugumą, kurių gyvenimas nebuvo jai suteikęs.

NURIJA MONFORT: ŠMĖKLŲ PRISIMINIMAI

1933–1955

1

Nėra antros galimybės, vien sąžinės graužimas. Su Chulijanu Karaksu susipažinau 1933 metų rudenį. Tada dirbau Žozefo Kabestanio leidykloje. Ponas Kabestanis apie jį sužinojo 1927 metais vienos savo „leidybinių ieškojimų“ kelionės į Paryžių metu. Chulijanas gyvenimui užsidirbdavo popietėmis skambindamas pianinu viešuosiuose namuose, o naktimis rašydavo. Įstaigos šeimininkė, ponia Irenė Marso, buvo pažįstama su daugeliu Paryžiaus leidybininkų ir per juos ar grasindama išviešinti nepageidaujamus faktus Chulijanui Karaksui skirtingose leidyklose padėjo išleisti keletą romanų, deja, jie patyrė visišką komercinį fiasko. Kabestanis už grašius įsigijo visas autoriaus teises spausdinti Karaksą Ispanijoje ir Pietų Amerikoje, turint omeny ir paties autoriaus iš originalo kalbos — prancūzų — vertimą į ispanų kalbą. Tikėjosi pajėgsiąs kiekvienos knygos parduoti apie tris tūkstančius egzempliorių, tačiau pirmieji Ispanijoje išleisti kūriniai patyrė visišką nesėkmę: kiekvienos parduota vos apie šimtą egzempliorių. Nepaisant prastų rezultatų, kas dvejus metus iš Karakso gaudavome naują rankraštį, kurį Kabestanis be jokių ceremonijų priimdavo, teigdamas, kad su autoriumi sudarytas kontraktas ir kad ne visuomet pradžia būna sėkminga, o gerą literatūrą reikia skatinti.

Vieną kartą susidomėjau tuo ir paklausiau, kodėl jis ir toliau publikuoja Chulijano Karakso romanus, net prarasdamas investuotus pinigus. Kabestanis nieko neatsakęs nuėjo prie lentynų, paėmė vieną iš Karakso knygų ir pasiūlė perskaityti. Taip ir padariau. Per dvi savaites perskaičiau visas. Dabar magėjo sužinoti, kodėl romanų mes parduodame tiek nedaug.

— Nežinau, — atsakė Kabestanis. — Bet mes ir toliau stengsimės juos platinti.

Tai man atrodė kilnus ir pagarbus požiūris ir nesiderino su pragmatišku įvaizdžiu, kokį buvau susidariusi apie poną Kabestanį. Galbūt klydau. Chulijano Karakso asmenybė mane vis labiau intrigavo. Viskas, susiję su juo, buvo apgaubta kažkokios paslapties. Bent dusyk per mėnesį kažkas skambindavo ir teiraudavosi Chulijano Karakso adreso. Netrukus pastebėjau, kad tai buvo tas pats žmogus, prisistatydavęs vis kitu vardu. Pasakydavau tik tai, kas buvo rašoma apie autorių, kad Chulijanas Karaksas gyvena Paryžiuje. Laikui bėgant, tie skambučiai liovėsi. Dėl visa pikta buvau panaikinusi Karakso adresą iš leidyklos archyvo. Buvau vienintelė, susirašinėjusi su juo, ir adresą žinojau atmintinai.

Po kelių mėnesių visiškai atsitiktinai man į rankas pakliuvo buhalterijos lapai, kuriuos ponui Kabestaniui siuntė spaustuvė. Vos žvilgtelėjusi pastebėjau, kad visas išlaidas, susijusias su Chulijano Karakso knygomis, padengė leidyklai visai nepažįstamas žmogus, kažkoks Migelis Molineras. Maža to, knygų spausdinimas ir platinimas blankuose buvo įvertintas nepalyginti mažesne kaina, nei bylojo ponui Molinerui pateikti skaičiai. Skaičiai nemelavo: leidykla pinigus uždirbdavo spausdindama knygas, kurios keliavo tiesiog į sandėlį. Neišdrįsau smerkti finansinės pono Kabestanio apgavystės. Bijojau prarasti darbą. Tiesiog užsirašiau adresą, kuriuo siųsdavome Migeliui Molinerui adresuotas sąskaitas, — tai dvaras Puertaferisos gatvėje. Ilgus mėnesius saugojau tą adresą, kol išdrįsau ten apsilankyti. Kai tai ėmė pernelyg slėgti mano sąžinę, nuvykau pas jį pasiryžusi atskleisti, jog Kabestanis jį mulkina. Jis tik nusišypsojo, pareiškęs, kad visa jam žinoma.

— Kiekvienas tai darome dėl savų priežasčių.

Pasiteiravau, ar jis skambindavęs į leidyklą ir teiraudavęsis Karakso gyvenamosios vietos. Atsakė, kad ne, ir susirūpinęs pridūrė, kad niekam neturėčiau to sakyti. Niekada.