Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Manau, jautiesi laisvas ir dėl pasekmių.

— Nori pasakyti, kad esu kaltas dėl šios moters mirties?

— Ta moteris, kaip ją pavadinai, turi vardą ir pavardę, ir tu ją pažinojai.

— Nebūtina to priminti, — atkirtau su ašaromis akyse.

Tėvas nuliūdęs stebėjo mane.

— Dieve švenčiausiasis, nenoriu nė pagalvoti, kaip sugniuš vargšas Isakas, — sumurmėjo tarsi pats sau.

— Aš nesu kaltas dėl jos mirties, — ištariau vos girdimai, vildamasis, kad nuolat kartodamas gal imsiu tuo tikėti.

Tėvas, rodydamas nepritarimą, patraukė į galinį kambarėlį.

— Danieli, pagalvok ir suprasi, už ką esi atsakingas ir už ką ne. Kartais aš ir pats nesuprantu, kas tu esi…

Čiupau savo švarką ir puoliau gatvėn į lietų, kur niekas manęs nepažįsta ir neaitrins širdies.

Atsidaviau lediniams lietaus šuorams ir be tikslo nukiūtinau pirmyn. Žingsniavau nudelbęs akis į žemę, slegiamas vaizdo negyvos Nurijos Monfort, gulinčios po marmuriniu antkapiu, subadytu kūnu. Kas žingsnis miesto vaizdas mano akyse nyko. Priėjęs Fontanelos gatvės perėją net nepakėliau akių į šviesoforą. Netikėtas šalto vėjo gūsis privertė atsisukti, išvydau metalinę sieną ir visu greičiu į mane artėjančią šviesą. Paskutinę akimirką kažkoks pėsčiasis, ėjęs paskui, bloškė mane į šalį ir apsaugojo nuo lekiančio autobuso. Žiūrėjau į vos už kelių centimetrų nuo manęs važiuojančią mašiną, dešimtoji sekundės dalis — ir būčiau negyvas. Kai atsitokėjau, mane išgelbėjęs praeivis jau tolo pėsčiųjų taku, — ta pati figūra pilku lietpalčiu. Stovėjau lyg įbestas, man gniaužė kvapą. Lietaus miraže galėjau įžvelgti, kaip mano gelbėtojas, sustojęs kitoje gatvės pusėje, stebi mane. Tai buvo trečiasis policininkas, Palasijosas. Tarp mūsų suūžė transporto srautas, ir kai vėl pažvelgiau tenai, Palasijoso jau nebuvo.

Patraukiau prie Bėjos namų, daugiau laukti nebegalėjau. Troškau prisiminti ką nors gera, kas dar liko many, ką ji man suteikė. Pasileidau laiptais aukštyn ir vos gaudydamas orą atsidūriau ties Agilarų buto durimis. Suėmiau metalinę rankeną, triskart pabeldžiau. Kol laukiau apsišarvavęs drąsa, man toptelėjo, kad keistai atrodau: peršlapęs iki siūlo galo. Nubraukiau nuo kaktos plaukus ir nusprendžiau — tebūnie, kas bus. Jei atidarys ponas Agilaras, pasirengęs nusukti man sprandą, juo geriau. Pabeldžiau darsyk, ir netrukus pasigirdo prie durų artėjantys žingsniai. Akutės dangtelis pakilo. Mane tyrinėjo tamsi akis.

— Kas čia?

Atpažinau Sesilijos, vienos iš Agilarų tarnaičių, balsą.

— Sesilija, tai aš, Danielis Semperė.

Akutė aptemo, ir netrukus pasigirdo rakinamų spynų traškesys. Durys iš lėto atsivėrė, ir mane pasitiko kyku bei uniforma pasipuošusi Sesilija, rankoje laikydama žvakidę su žvakele. Iš jos persigandusio veido supratau, kad atrodau baisiai.

— Laba diena, Sesilija. Ar Bėja namie?

Ji žiūrėjo į mane nesusivokdama. Pagal seną šių namų įprotį, mano vizitai, kurie pastaruoju metu labai suretėjo, asocijavosi vien su Tomu, mano senu bičiuliu ir moksladraugiu.

— Ne, panelės Bėjos nėra…

— Išėjusi?

Sesilija neatsitokėdama linktelėjo.

— Ar nesakė, kada grįš?

Mergina gūžtelėjo pečiais.

— Gal prieš dvi valandas su tėvais išvyko pas gydytoją.

— Pas gydytoją? Ji negaluoja?

— Nežinau, ponaiti.

— O pas kokį gydytoją išvyko?

— Nežinau, ponaiti.

Nusprendžiau daugiau vargšelės nekankinti. Bėjos tėvų nebuvimas atvėrė man kitus ieškojimų kelius.

— O Tomas namie?

— Taip, ponaiti. Užeikite. Aš jam pranešiu.

Įėjau į prieškambarį ir lūkuriavau. Kitais kartais būčiau patraukęs tiesiog į bičiulio kambarį, tačiau po tiek laiko, kai jau nesilankiau šiuose namuose, vėl jaučiausi svetimas. Šviesos rato apgaubta Sesilija dingo žemyn vedančiuose laiptuose, o aš likau stypsoti tamsoje. Man atrodė, kad girdžiu Tomo balsą ir paskui vis garsėjančius žingsnius. Skubiai sukūriau atsiprašymą, kai kreipsiuosi į draugą dėl tokio netikėto apsilankymo. Bet prieškambaryje pasirodžiusi figūra buvo ne jo, o tarnaitės. Sesilija pažvelgė į mane sutrikusi ir nevykusiai mėgino išspausti šypseną.

— Ponaitis Tomas sako, kad dabar labai užsiėmęs ir negali jūsų priimti.

— Ar pasakei, kas aš toks? Danielis Semperė.

— Taip, ponaiti. Liepė jums perduoti, kad nešdintumėtės.

Man atėmė žadą, o gerklę kažkas suspaudė.

— Ponaiti, man labai gaila.

Nežinojau, ką jai atsakyti. Tarnaitė atvėrė man duris, to visai nereikėjo, juk šiuos namus kadaise pažinojau kaip savo.

— Ponaiti, gal jums duoti skėtį?

— Ne, Sesilija, dėkui.

— Apgailestauju, ponaiti Danieli, — atsisveikino tarnaitė.

Šyptelėjau.

— Nesirūpink, Sesilija.

Durys užsivėrė ir mane apgaubė prieblanda. Dar kelias akimirkas dvejojau, galiausiai nudyrinau. Lietus pliaupė taip pat įkyriai ir žvarbiai. Patraukiau gatve žemyn. Pasukęs už kampo stabtelėjau ir akimirką atsisukau. Pakėliau akis į Agilarų apartamentų langus. Mano bičiulio Tomo siluetas stūksojo lange. Jis stebėjo mane nejudėdamas. Rankos mostu pasveikinau jį. Tebestovėjo. Paskui staiga dingo. Lūkuriavau kokias penkias minutes vildamasis, kad dar grįš, tačiau veltui. Lietus išspaudė ašaras, ir jo lydimas nukiūtinau tolyn.

42

Pakeliui į namus praėjau Kapitolijaus kino teatrą, kur du susirūpinę darbininkai bergždžiai mėgino per lietų klijuoti afišas. Iš tolo pamačiau stojiškai savo darbą atliekantį policininką. Eidamas pro pono Federiko Flavijos parduotuvėlę sutikau laikrodininką, išėjusį laukan ir spoksantį į lietų. Ant jo veido dar matėsi apsilankymo nuovadoje žymės. Dėvėjo nepriekaištingai pasiūtą pilkos vilnos kostiumą, rankoje laikė cigarą, kurio taip ir nepasivargino užsidegti. Pamojavau, ir jis man nusišypsojo.

— Danieli, kodėl nemėgsti skėčių?

— Pone Federikai, ar yra kas puikesnio už lietų?

— Plaučių uždegimas. Eikš, užeik, atlikau tavo užsakymą.

Žiūrėjau į jį nieko nesuprasdamas. Ponas Federikas dirsčiojo į mane, o šypsena virpėjo lūpų kampučiuose. Linktelėjau ir nusekiau paskui jį į stebuklų mugę. Kai tik įėjome vidun, įdavė man nedidelį popierinį maišelį.

— Dabar eik, nes tas fantomas nenuleidžia akių nuo knygyno.

Žvilgtelėjau vidun. Krepšelyje buvo nedidelė, popieriumi aplenkta knyga. Maldaknygė. Ferminas ją laikė rankose, kai paskutinį kartą jį mačiau. Ponas Federikas, stumdamas mane atgal į gatvę, pritariamai linktelėjo. Kai atsidūrėme gatvėje, jo balsas vėl tapo valiūkiškas ir skardus.

— Ir atmink, negalima spausti rankenos, kai prisuksi, kitaip ji vėl atšoks, supratai?

— Būsiu atsargus, pone Federikai, ačiū.

Išėjau, o pilve atsiradęs maudulys sulig kiekvienu žingsniu artėjant prie patruliuojančio ties knygynu agento vis smarkėjo. Praeidamas pro šalį pasveikinau jį mostelėdamas ranka, laikančia krepšelį. Agentas neatkreipė į tai dėmesio. Šmurkštelėjau į knygyną. Tėvas tebestovėjo už prekystalio, tarsi nuo pat mano išėjimo nebūtų nė krustelėjęs. Apgailestaudamas pažvelgė į mane.

— Danieli, dėl to mūsų pokalbio…

— Nesirūpink. Buvai teisus.

— Tu visas drebi…

Linktelėjau ir mačiau, kaip jis išeina ieškoti termoso. Pasinaudojau galimybe smukti į mažutę išvietę galiniame knygyno kambaryje ir apžiūrėti tą maldaknygę. Fermino raštelis švystelėjo, plazdėdamas lyg drugelis. Sugriebiau jį tiesiog ore. Žinutė smulkutėmis raidelėmis buvo užrašyta viename beveik permatomo rūkomojo popieriaus lapelyje, perskaityti galėjau tik laikydamas jį priešais šviesą.