Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Tu, sušiktas pienburni, nebandyk mano kantrybės, nes ištaškysime tėvui smegenis. Girdi?

Drebėdamas linktelėjau. Fumeras ginklu dar labiau spaudė man skruostikaulį. Jaučiau, kad dreskia odą, bet nedrįsau nė mirktelėti.

— Paskutinį kartą klausiu. Kur jis?

Savo atvaizdą regėjau juodose inspektoriaus akyse, kurios susiaurėdavo kaskart nykščiu palietus gaiduką.

— Jo čia nėra. Nuo pusiaudienio nemačiau. Tikrai.

Fumeras apie pusę minutės stovėjo nejudėdamas, tik pistoletu vis baksnojo man skruostą ir laižėsi sukepusias lūpas.

— Lerma, — tarė vienam iš jų. — Patikrink.

Vienas iš agentų šoko šniukštinėti butą. Tėvas bergždžiai grūmėsi su trečiuoju.

— Jeigu melavai ir jį rasim, pažadu kaip reikiant aplamdyti šonkaulius tavo tėvui, — sukuždėjo Fumeras.

— Tėvas čia niekuo dėtas. Palikite jį ramybėje.

— O tu net nenutuoki, į kokį žaidimą įsipainiojai. Viskas baigsis, kai nutversiu tavo bičiulį. Nebus nei teismų, nei ligoninių, nei priekaištų. Šįsyk pats pasirūpinsiu jo egzistencija. Ir, patikėk manimi, žadu tuo pasimėgauti. Neturiu kur skubėti. Gali jam taip ir pasakyti, kai pamatysi. Nes iškasiu jį nors iš po žemių. O tu pažymėtas antruoju numeriu.

Agentas Lerma pasirodė svetainėje ir susižvalgęs su Fumeru leido suprasti, kad nieko nepešė. Fumeras atleido gaiduką ir atitraukė pistoletą nuo skruosto.

— Gaila, — pasakė.

— Kuo jis kaltinamas? Kodėl ieškote?

Fumeras nusisuko ir priėjęs prie anų dviejų davė ženklą paleisti tėvą.

— Dar pasigailėsite dėl savo elgesio, — metė lyg spjūvį tėvas.

Fumero akys stabtelėjo ties juo. Tėvas instinktyviai žengė žingsnį atgal. Baiminausi, kad inspektoriaus vizitas neužtruktų, tačiau Fumeras netikėtai nusijuokė ir nieko nelaukęs išsinešdino. Lerma nusekė iš paskos. Trečiasis policininkas, mano neatsiejamas palydovas, tarpdury akimirką stabtelėjo. Tylėdamas žiūrėjo į mane, tarsi norėdamas ką sakyti.

— Palasijosai! — aidžioje laiptinėje subliuvo Fumeras.

Palasijosas nudelbė akis ir dingo už durų. Išėjau į laiptų aikštelę. Pro pravertas kaimynų duris brėžėsi šviesos ruoželiai, prietema slėpė išsigandusius jų veidus. Trejetas tamsių policininkų figūrų lingavo laiptais žemyn ir piktas jų kulnų kaukšėjimas tolo lyg užnuodytas gausmas, apgaubdamas baime ir tamsa.

Buvo jau beveik vidurnaktis, kai pasigirdo beldimas į duris, šįsyk nedrąsus, beveik baikštus. Tėvas, vandenilio peroksidu valęs man žaizdą, likusią nuo Fumero pistoleto vamzdžio, sustingo. Susižvalgėme. Vėl pasigirdo nedrąsus bilsnojimas.

Vieną akimirką toptelėjo, kad grįžo Ferminas, paslapčia iš tamsaus laiptinės kampo stebėjęs įvykį.

— Kas čia? — paklausė tėvas.

— Ponas Sempere, čia ponas Anakletas.

Tėvas su palengvėjimu atsiduso. Atidarėme duris, kur išblyškęs kaip kreida stovėjo katedros dėstytojas.

— Pone Anakletai, kas nutiko? Ar gerai jaučiatės? — susirūpinęs paklausė tėvas, kviesdamas užeiti.

Dėstytojas laikė sulankstytą laikraštį. Ištiesė jį mums siaubo perkreiptu veidu. Popierius buvo dar šiltas, kvepiantis dažais.

— Rytinis laikraštis, — sukuždėjo ponas Anakletas, — šeštas puslapis.

Pirmiausia pastebėjau dvi fotografijas pirmame puslapyje. Vienoje — kokia penkiolika ar dvidešimt metų jaunesnis Ferminas, apkūnesnis ir vešliais plaukais. Kitoje nuotraukoje pamačiau moterį, užmerktomis akimis ir marmuro baltumo oda. Kelias sekundes neatpažinau, nes buvau pratęs matyti ją prieblandoje.

SKURDŽIUS VIDURY BALTOS DIENOS NUŽUDO MOTERĮ

Barselonos agentūros straipsnis

Policija ieško valkatos, kuris šią popietę subadė trisdešimt septynerių metų Barselonos gyventoją Nuriją Monfort Masdedo.

Nusikaltimas įvyko San Gervasijo prieigose šviesiu paros metu. Auka buvo be jokios konkrečios priežasties užpulta valkatos, kuris, remiantis Policijos vadovybės duomenimis, sekė ją dėl kol kas neišaiškintų priežasčių.

Panašu, kad penkiasdešimt penkerių metų žudikas Antonijus Chosė Gutjeres Alkajetė, kilęs iš Vija Inmundo, Kaseresų provincijos, teisėsaugai seniai pažįstamas savo ilga sutrikusios psichikos istorija. Prieš šešerius metus pabėgo iš Modelo kalėjimo ir sugebėjo slapstytis nuo teisėsaugos prisidengdamas vis kitais išgalvotais vardais. Nusikaltimo metu vilkėjo sutana. Jis ginkluotas, todėl policija laiko jį ypač pavojingu. Dar nenustatyta, ar auka ir žudikas buvo pažįstami ir kokia galėjo būti nusikaltimo priežastis, nors, policijos vadovybės šaltinių teigimu, panašu, kad hipotezė pasitvirtins. Auka nužudyta šešiais dūriais į pilvo sritį, kaklą ir krūtinę. Užpuolimą, įvykdytą netoli vienos iš kolegijų, matė nemažai mokinių, kurie sukėlė ant kojų mokslo įstaigos dėstytojus, šie iškvietė policiją ir greitąją pagalbą. Remiantis policijos pranešimu, žaizdos buvo mirtinos. Aukos kūnas 18.15 perduotas Barselonos klinikinei ligoninei.

41

Per visą dieną nesulaukėme iš Fermino jokio ženklo. Tėvas įkalbėjo atidaryti knygyną kaip įprasta, tarsi nieko nebūtų įvykę ir viskas tekėtų sava vaga. Ties laiptų aikštele policija pastatė savo agentą, o antras patruliavo Santa Anos aikštėje, lyg paskutinis šventasis, užsiglaudęs už bažnyčios kolonos. Matėme, kaip, tirtėdami nuo šalčio, jie mirksta po lietumi stypsodami nuo pat aušros. Garas, kurį iškvėpdavo, darėsi vis labiau perregimas, rankos sugrūstos į kišenes. Ne vienas kaimynas, praeidamas pro šalį, su užuojauta nužvelgdavo vitriną, bet užeiti niekas taip ir neišdrįso.

— Matyt, gandai jau spėjo pasklisti, — pasakiau.

Tėvas linktelėjo ir nieko neatsakė. Visą rytą nepratarė nė žodžio, neskyrė man net jokio gesto. Ant prekystalio tebegulėjo atverstas puslapis su žinia apie Nurijos Monfort nužudymą. Kas dvidešimt minučių jis stabtelėdavo ties prekystaliu ir su neperprantama veido išraiška perskaitydavo straipsnį. Per visą dieną tvardė kunkuliuojantį pyktį.

— Kad ir kiek kartų skaitysi, tai netaps tiesa, — ištariau pagaliau.

Tėvas pakėlė akis ir rūsčiai pažvelgė į mane.

— Ar pažinojai tą moterį, Nuriją Monfort?

— Du kartus su ja kalbėjausi, — atsakiau.

Nurijos Monfort veidas aptemdė man sąmonę. Net pykino, koks buvau nenuoširdus. Vis dar prisiminiau jos kvapą ir lūpų prisilietimą, tą preciziškai tvarkingą rašomąjį stalą ir jos supratingą ir liūdną žvilgsnį. „Du kartus.“

— O kodėl tau reikėjo su ja kalbėtis? Kas judu siejo?

— Ji sena Chulijano Karakso pažįstama. Apsilankiau pasiteirauti, ką prisimena apie Karaksą. Štai ir viskas. Ji — knygų sergėtojo įsako duktė. Jis ir pasakė, kur galiu ją rasti.

— O Ferminas pažinojo?

— Ne.

— Kaip gali nė kiek neabejoti?

— Kaip tu gali juo abejoti ir tikėti ta šunauja? Ferminas apie tą moterį žinojo tik tiek, kiek aš jam esu pasakojęs.

— Ir todėl ją sekė?

— Taip.

— Nes tu prašei.

Nutylėjau. Tėvas giliai atsiduso.

— Tėti, tu nesupranti.

— Žinoma, nesuprantu. Nesuprantu nei tavęs, nei Fermino, nei…

— Tėti, mes tiek daug žinome apie Ferminą, o kas parašyta čia — nesuvokiama.

— O ką mes žinome apie Ferminą? Pasirodo, mes net nežinojome jo tikrojo vardo.

— Tu neteisus jo atžvilgiu.

— Ne, Danieli. Tu esi neteisus, kaip ir dėl daugelio dalykų. Kas suteikia tau teisę knaisiotis po kitų žmonių gyvenimą?

— Esu laisvas ir pats pasirenku, su kuo kalbėtis.