Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Rytas knygyne praėjo ramiai, net apatiškai, todėl pasidaviau snauduliui atmerktomis akimis ir lyg flamenko šokėjas sugebėjau neprarasti pusiausvyros, kaip apibūdino tėvas. Vidurdienį, kaip buvom nutarę su Ferminu, pasakiau tėvui, kad reikia kai ką atlikti, o Ferminas atsiprašė turįs nuvykti į ambulatoriją, nes laikas išimti siūlus. Jaučiau, kad savo pramanais baigiam perpildyti tėvo kantrybės taurę. Nepaliaujamas melavimas ėmė nuodyti man sielą, dar rytą pasakiau apie tai Ferminui, kai tėvas išėjo paskambinti.

— Danieli, tėvo ir sūnaus ryšys formuojasi iš tūkstančio mažų nekaltų apgavysčių. Kalėdų Senelis, peliukas, atnešantis naują dantuką, ir taip toliau. Ši — tiesiog dar viena nekalta apgaulė. Nesijauskite kaltas.

Atėjo laikas — pamelavau dar sykį ir patraukiau Nurijos Monfort namų link. Tebejaučiau jos prisilietimą ir kvapą, slypinčius mano sąmonės užkaboriuose. San Felipės Neri aikštė nutūpta galybės balandžių, ramiai snaudžiančių ant grindinio. Nuriją Monfort tikėjausi rasti su knyga rankose, tačiau aikštėje nebuvo nė vieno žmogaus. Stebimas tuzino balandžių, patraukiau per aikštę, žvalgiausi aplink, nesąmoningai ieškodamas Fermino, pasislėpusio dievai žino kur, — nė už ką nesutiko atskleisti savo gudrybės. Įėjau į laiptinę. Ant vienos iš pašto dėžučių tebesipuikavo Migelio Molinero pavardė. Paklausiau savęs, ar tai bus pirmas priekaištas Nurijai Monfort ir jos pasakotai istorijai. Kopdamas prietemoje slypinčiais laiptais beveik troškau nerasti jos namie. Niekas taip neužjaučia apgaviko, kaip tie, kurie atsiduria jo kailyje. Priėjęs prie durų stabtelėjau, norėdamas sukaupti drąsą ir suregzti kokią nors apsilankymo priežastį. Kitoje aikštelės pusėje griaudėjo kaimynės radijas, šįsyk transliavo religinių žinių konkursą, laida vadinosi „Padangių šventasis“ ir kiekvieno antradienio vidurdienį įelektrindavo visos Ispanijos klausytojus.

O dabar, Bartolome, už penkis durus atsakyk mums: kokiu pavidalu apsireiškia blogis sandoros skrynios išminčiams arkangelo alegorijoje ir mulkis iš Jozuės knygos: a) ožiuko? b) prekiautojo ąsočiais? c) artisto su beždžionėle?

Suošė žiūrovų, sėdinčių Nacionalinio radijo studijoje, plojimų audra, o aš pagaliau apsisprendžiau ir spustelėjau Nurijos Monfort durų skambutį. Klausiausi jo aido ir su palengvėjimu atsidusau. Jau ketinau grįžti, kai pasigirdo žingsniai, ir akutėje suspindo šviesos ašara. Nusišypsojau. Išgirdau rakinamą užraktą ir giliai atsidusau.

38

— Danieli, — sukuždėjo, o šypseną slėpė šešėlis.

Žydras cigaretės dūmas lyg šydu gaubė veidą. Drėgnos lūpos blizgėjo tamsiu raudoniu, palikusios kruvinas dėmes ant filtro, kurį laikė tarp smiliaus ir bevardžio pirštų. Yra žmonių, kuriuos prisimeni ir apie kuriuos svajoji. Man Nurija Monfort asocijavosi su miražu — nesvarstai apie jo tikroviškumą, tiesiog seki paskui, kol dingsta arba sunaikina tave. Nuėjau paskui ją iki prietemoje skendinčios svetainės su rašomuoju stalu, knygomis ir nusmailintų pieštukų kolekcija tarsi kokiais simetrijos reiškiniais.

— Maniau, daugiau tavęs nepamatysiu.

— Atleiskite, jei nuvyliau.

Ji atsisėdo prie rašomojo stalo, sukryžiavo kojas ir atsilošė. Nusukau žvilgsnį nuo jos kaklo ir sutelkiau dėmesį į drėgmės dėmę ant sienos. Priėjau prie lango ir dirstelėjau gatvėn. Fermino — nė ženklo. Girdėjau už nugaros Nurijos kvėpavimą, jaučiau jos žvilgsnį. Tebežiūrėdamas pro langą ėmiau kalbėti.

— Prieš keletą dienų mano geras draugas patikino, kad už Fortunio-Karaks šeimos butą atsakingas administratorius siųsdavo korespondenciją į vienos neegzistuojančios advokatų kontoros abonentinę dėžutę. Tas pats draugas išsiaiškino, kad žmogaus, metų metais imdavusio korespondenciją iš tos abonentinės dėžutės, vardas Nurija Monfort…

— Nutilkite…

Atsisukau ir pamačiau ją, susigūžusią šešėlyje.

— Teisi manęs nepažinodamas, — pasakė.

— Tuomet padėkite pažinti.

— Kam viską papasakojai? Kas dar žino tai, ką pasakei?

— Daugiau žmonių, nei atrodo. Policija jau lipa man ant kulnų.

— Fumeras?

Linktelėjau. Man pasirodė, kad jai virpa rankos.

— Danieli, tu net nesuvoki, ką padarei.

— Tai pasakykit, — atšoviau įžūliai, visai to nenorėdamas.

— Manai, dėl to, kad atradai knygą, turi teisę kištis į kitų žmonių, kurių nepažįsti, gyvenimą, į dalykus, kurių nesupranti ir jie su tavimi nesusiję?

— Dabar jau susiję, noriu aš to ar ne.

— Nesupranti, ką šneki.

— Buvau Aldajų rūmuose. Žinau, kad Chorchė Aldaja slapstosi tenai. Žinau, kad jis ir yra Karakso žudikas.

Ilgokai žiūrėjo į mane, tarsi galvodama, kaip prabilti.

— Ar tai žinoma Fumerui?

— Nežinau.

— Jau geriau žinotum. Fumeras tave atsekė ligi čia?

Jos akyse kunkuliuojantis pyktis degino mane. Atėjau kaip kaltintojas ir teisėjas, o kas akimirką jaučiausi vis labiau kaltas.

— Nemanau. O jums tai žinoma? Ar žinojote, kad Aldaja nužudė Chulijaną ir kad slapstosi tame name… Kodėl nepasakėte man?

Ji karčiai nusišypsojo.

— Tu nieko nesupratai, ar ne?

— Supratau, kad melavote man, norėdama apginti žmogų, nužudžiusį tą, kurį laikėte savo draugu, kad ilgus metus dangstote nusikaltimą, žmogų, kurio vienintelis troškimas — nepalikti apie Chulijano Karakso egzistenciją nė pėdsako, žmogų, deginantį knygas. Suprantu, kad melavote man dėl savo vyro, kuris visai ne kalėjime, ir, matyt, ne čia. Štai ką suprantu.

Nurija Monfort lėtai papurtė galvą.

— Išeik, Danieli. Išeik ir daugiau į šiuos namus negrįžk. Jau gana privirei košės.

Palikau ją svetainėje ir patraukiau prie durų. Stabtelėjau vidury kelio ir grįžau. Nurija Monfort sėdėjo ant grindų, atsirėmusi į sieną. Jos paslapties aura jau buvo išsisklaidžiusi.

Perėjau San Felipės Neri aikštę, žvilgsniu tirdamas grindinį. Pečius slėgė tos moters lūpomis ištartas skausmas, dabar jaučiausi tapęs to skausmo bendrininku ir priežastimi, tačiau nesuvokiau nei kaip, nei kodėl. „Danieli, tu net nesuvoki, ką padarei“. Troškau bėgti kuo toliau nuo visko. Praeidamas bažnyčią, ties kolona vos pastebėjau liesą didžianosį vienuolį, rankose laikantį maldaknygę ir rožinį, — jis santūriai mane palaimino.

39

Į knygyną grįžau pavėlavęs beveik tris ketvirčius valandos. Pamatęs mane tėvas suraukė antakius ir priekaištingai žvilgtelėjo į laikrodį.

— Užtrukai. Juk žinai, kad man reikia į susitikimą su klientu San Sugate? Apgavai mane.

— O Ferminas? Dar negrįžo?

Tėvas neatsakė, taip elgdavosi prastai nusiteikęs.

— Tiesa, tau yra laiškas. Padėjau prie kasos.

— Tėti, atleisk, bet…

Mostu parodė, kad nešvaistyčiau laiko atsiprašydamas, užsimetė švarką, užsidėjo skrybėlę ir nė neatsisveikinęs išėjo pro duris. Gerai jį pažindamas, nutuokiau, kad pyktis išgaruos anksčiau, nei pasieks stotelę. Labiausiai mane stebino Fermino dingimas. Mačiau jį persirengusį vienuoliu San Felipės Neri aikštėje, tykantį, kad Nurija Monfort puls į paniką ir nuves jį tiesiog prie didžiosios apgaulės atskleidimo. Mano viltys dėl tokių veiksmų buvo ties žlugimo riba, ir įsivaizdavau, kad, jei Nurija Monfort tikrai kur nors eis, Ferminą tai atves nebent į vaistinę ar duoninę. Drąsus planas. Priėjau prie kasos prisiminęs tėvo minėtą laišką. Stačiakampis baltas vokas tarsi antkapis, tik vietoj kryžiaus buvo adresas, dėl jo nuotaika galutinai subjuro.