Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Tikiuosi, neišgąsdinau jūsų. Bernarda sako, kad miegantis primenu ispaniškąjį Borisą Karlovą.

— Ferminai, kodėl jūs mano lovoje?

Jis prisimerkė.

— Sapnavau Kerolę Lombard. Lankėmės Tanžere, turkiškoje pirtyje, ir aš ją visą ištryniau aliejumi, kuris parduodamas kūdikėlių užpakaliukams. Ar kada nors esate iš tikrųjų trynęs moterį aliejumi nuo viršaus iki apačios.

— Ferminai, dabar pusė pirmos nakties, ir aš alpstu iš nuovargio.

— Atleiskite, Danieli. Jūsų gerbiamas tėvas pasikvietė pavakarieniauti, o paskui mane apėmė toks tingulys, nes jautiena man visuomet sukelia narkotinį efektą. Jūsų tėvas pasiūlė čia valandžiukę išsitiesti, teigdamas, kad jūs neprieštarausite…

— Aš ir neprieštarauju, Ferminai. Tiesiog nustebau. Gulėkite lovoje, grįžkite pas Kerolę Lombard, kuri jūsų laukia. Gerai apsikamšykite, nes naktis velniškai šalta, dar peršalsite. Aš eisiu į valgomąjį.

Ferminas vangiai linktelėjo. Nuo sumušimų veidas buvo ištinęs, o galva su apšepusių šerių barzda ir resvais plaukais priminė sutrešusį nuo medžio nukritusį vaisių. Pasiėmiau iš komodos apklotą, kitą pametėjau Ferminui. Užgesinęs šviesą užsidariau valgomajame, kur manęs laukė tėvo numylėtasis krėslas. Apsisiautęs antklode įsitaisiau kaip tik galėjau, neabejodamas, kad nesudėsiu bluosto. Mintis užvaldė du balti karstai prietemoje. Užsimerkiau ir sutelkiau visas pastangas, kad ištrinčiau viziją iš atminties. Įsivaizdavau ant patiesalų vonios kambarėlyje žvakių apšviestą apsinuoginusią Bėją. Pasinėrus į palaimingus prisiminimus pasivaideno, kad girdžiu tolimą jūros ošimą, nesupratau, ar jau sapnuoju. Gal plaukiau į Tanžerą? Greitai suvokiau, kad tai tik Fermino šnopavimas, ir po akimirkos pasaulis dingo. Dar niekada nemiegojau taip kietai kaip tąnakt.

Prašvitus pylė kaip iš kibiro, gatvėmis kliokė vandens upeliai, o langus čaižė lietaus šuorai. Pusę aštuonių sučirškė telefonas. Drebančia širdimi puoliau nuo krėslo atsiliepti. Ferminas su šlepetėmis ir chalatu persimetė su tėvu, laikančiu kavinuką, supratingais žvilgsniais, tai jau ėmė virsti įpročiu.

— Bėja? — sukuždėjau į ragelį, atsukęs jiems nugarą.

Man pasirodė, kad kitapus išgirdau atodūsį.

— Bėja, ar čia tu?

Atsakymo nesulaukiau, ir ryšys po kelių akimirkų dingo. Dar kokią minutę stovėjau ir žiūrėjau į telefoną, — gal paskambins dar kartą.

— Danieli, paskambins dar sykį. O dabar ateik pusryčiauti.

Paskambins vėliau, nutariau. Ją turėjo kas nors susekti. Ne juokas nepaisyti pono Agilaro komendanto valandos. Nebuvo pagrindo pulti į paniką. Su šia ir panašiomis mintimis nuslinkau prie stalo, apsimetęs, kad trokštu kartu su Ferminu ir tėvu pusryčiauti. Gal lietus kaltas, kad valgis atrodė be jokio skonio.

Lijo visą rytą, ir, vos atidarius knygyną, visame kvartale ligi pat vidurdienio dingo elektra.

— Tik šito mums ir trūko, — atsiduso tėvas.

Apie trečią valandą nuo lubų ėmė varvėti. Ferminas pasiūlė pasiskolinti iš Merseditos kubilų ar bent kokių vandeniui rinkti tinkamų indų. Tėvas kategoriškai uždraudė tai daryti. Vanduo nesiliovė tekėjęs. Nežinojau, kaip atsikratyti būgštavimų, tad papasakojau Ferminui praėjusios nakties nutikimus, bet tai, ką mačiau kriptoje, vis dėlto nuslėpiau. Ferminas klausėsi susižavėjęs, tačiau, nepaisydamas titaniškų kaulijimo pastangų, nesutikau jam atskleisti Bėjos biusto stangrumo, matmenų ir formos. Diena skendėjo lietuje.

Po vakarienės, norėdamas pamankštinti kojas, palikau tėvą skaityti ir išėjęs pasivaikščioti patraukiau prie Bėjos namų. Ties pastato kampu sustojau ir spoksojau į jos langus, pats savęs klausdamas, ką gi čia dabar veikiu. Keletas į galvą atėjusių žodžių buvo: šnipinėti, smalsauti, būti išjuoktas. Net tuomet, pristigęs savigarbos, lyg tinkamo apsiausto atšalusiu oru, užsislėpiau už kolonos ir, vėjui košiant, ištūnojau veik pusvalandį. Mačiau praeinančius poną Agilarą su žmona. O Bėja dingo kaip į vandenį.

Namo grįžau beveik vidurnaktį, tirtėjau nuo šalčio ir nerimo. Rytoj paskambins, kartojau tūkstantį sykių, trokšdamas prisišaukti miegą. Bėja nepaskambino nei kitą dieną. Nei trečią. Nei visą savaitę, ilgiausią ir paskutinę mano gyvenime.

Po septynių dienų būčiau miręs.

36

Tik tas, kam gyventi lieka savaitė, gali taip švaistyti laiką, kaip tomis dienomis elgiausi aš. Tik smaksojau prie telefono ir kapsčiausi sieloje, įkalintas savo paties trumparegiškumo, neleidusio pripažinti, kad likimas nulemtas ne mano naudai. Pirmadienį, pačiame dienos viduryje patraukiau į Universiteto aikštę, į Filologijos fakultetą, trokšdamas susirasti Bėją. Žinojau, kad jai nepatiks, jog atėjau ir mudu viešai pastebės drauge, bet veikiau buvau pasirengęs iškęsti jos nepasitenkinimą, nei būti kankinamas nežinios.

Sekretoriate pasiklausiau, kur rasti profesoriaus Velaskeso auditoriją, ir ėmiau laukti paskaitos galo. Lūkuriavau bent dvidešimt minučių, kol atsidarė durys ir pasirodė arogantiška profesoriaus Velaskeso povyza, kaip visuomet apsupta gerbėjų būrelio. Praėjo penkios minutės, tik Bėjos nebuvo nė kvapo. Nutariau užeiti į auditoriją ir pasižvalgyti tenai. Plepėjo trejetas parapinės mokyklos išvaizdos merginų, dalijosi užrašais ir paslaptimis. Lyderę primenanti mergina, pastebėjusi mane, nutraukė monologą ir pervėrė inkvizitoriaus žvilgsniu.

— Atleiskite, ieškau Beatričės Agilar. Ar ji — iš jūsų grupės?

Merginos apsikeitė įtariais žvilgsniais ir įsispoksojo į mane.

— Gal tu jos sužadėtinis? — pasiteiravo viena iš jų. — Leitenantas?

Nusišypsojau nieko nereiškiančia šypsena, kurią jos palaikė teigiamu atsakymu. Tik trečioji mergina nedrąsiai, vengdama žvilgsnio, irgi man nusišypsojo. Kitos dvi stovėjo arogantiškos.

— Tave įsivaizdavau visai kitokį, — tarė toji, kuri priminė būrelio vadę.

— O kur uniforma? — pasiteiravo antroji, nepatikliai mane apžiūrinėdama.

— Grįžau atostogų. Ar ji jau išėjo?

— Šiandien Beatričė neatėjo į paskaitas, — informavo priešiškai nusiteikusi vadė.

— Ak, ne?

— Ne, — nedvejodama patikino antroji. — Jei esi jos sužadėtinis, turėtum žinoti.

— Esu sužadėtinis, o ne policininkas.

— Eime iš čia, jis tikras mulkis, — toks buvo vadės nuosprendis.

Su pasibjaurėjimo šypsena demonstratyviai praėjo visai šalia, metusios paniekos kupiną žvilgsnį. Trečioji kelias akimirkas delsė išeiti ir, įsitikinusi, kad anos dvi jos nemato, sušnabždėjo.

— Beatričės nebuvo ir penktadienį.

— Gal žinai kodėl?

— Juk tu nesi jos sužadėtinis, tiesa?

— Ne. Tik draugas.

— Man rodos, ji nesveikuoja.

— Nesveikuoja?

— Taip prasitarė mergina, kuri skambino jai į namus. Dabar turiu eiti.

Nespėjus padėkoti už pagalbą, mergina pasivijo drauges, grėsmingai laukiančias jos kitame uždaros galerijos gale.

— Danieli, kas nors turėjo nutikti. Senelės sesuo pasimirė, kiaulytė, gal peršalo vaikštinėdama vėsiu oru… Dievas žino, kas dar. Ir visai atvirkščiai, nei jums atrodo, pasaulis nesisuka apie jūsų tarpukojį. Žmonijos išlikimą lemia kiti faktoriai.

— Manote, nežinau to? Ferminai, atrodo, manęs visai nepažįstate.

— Branguti, jei Dievas būtų apdovanojęs mane platesniais klubais, galėčiau net ir gimdyti: štai kaip jus pažįstu. Paklausykite manęs. Laikas atsipeikėti ir imtis veiksmo. Laukimas aptraukia sielą rūdimis.

— Toks juokingas atrodau?

— Ne, nejuokingas. Keliantis rūpestį. Suprantu, jūsų amžiaus vyrui tai atrodo pasaulio pabaiga, tačiau viskam yra ribos. Šįvakar mudu su jumis patrauksime į Platerijos gatvės įstaigą, sukėlusią tikrą audrą. Man pasakojo, kad ten atsirado merginų iš šiaurės, ką tik atvykusių iš Siudad Realio. Jos bet ką pastatys ant kojų. Aš kviečiu.