Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Ir tuomet…

— Ir tuomet aš imu ją sekti, manau, man puikiai pavyks, esu įvaldęs šiuolaikinius slapstymosi būdus.

— Ferminai, nieko nebus.

— Mažatikis žmogau, ir ką gi tau pasakė merginos tėvas, kad taip sugniužai? Ar dėl grasinimo? Neimkit į širdį. Na ką tas pasiutėlis pasakė?

Atsakiau nemąstydamas.

— Tiesą.

— Tiesą pagal šventąjį kankinį Danielių?

— Šaipykitės kiek tik patinka. Mane esate gerai ištreniravęs.

— Danieli, aš nesišaipau. Blogai jaučiuosi matydamas jus apimtą atgailos dvasios. Belieka ašutinę apsivilkti. Jūs nepadarėte nieko bloga. Gyvenime yra pakankamai budelių, nereikia savęs deginti atpirkimo liepsnose.

— Kalbate iš savo patirties?

Ferminas gūžtelėjo pečiais.

— Jūs man nepasakojote, kaip susikirto judviejų su Fumeru keliai, — pasakiau.

— Norite išgirsti istoriją su pamokančia pabaiga?

— Jei tik norite man ją papasakoti.

Ferminas užsisakė stiklą vyno ir vienu mauku išlenkė.

— Amen, — tarė pats sau. — Tai, ką galiu jums papasakoti apie Fumerą, tėra „vox populi“. Pirmąsyk apie būsimąjį inspektorių išgirdau, kai jis buvo FAI samdomas žudikas. Jį lydėjo atitinkama reputacija, nes jam buvo svetimi skrupulai ir baimė. Jam pakako vardo, ir patiesdavo žmogų vidury baltos dienos šūviu tiesiog į galvą. Neramumų laikais tokie talentai vertinami. Jam buvo nesuprantama ištikimybė ir įsitikinimai. Įkvėpdavo idėja, kol ta idėja leido lipti per kitų galvas tarnyboje. Pasaulyje milijonai tokių žmogiūkščių, tik nedaugelis apdovanotas Fumero talentais. Nuo anarchistų perbėgo pas komunistus, o iš ten iki fašistų — vienas žingsnis. Šnipinėjo ir pardavinėjo informaciją tai vienos gaujos naudai, tai kitos, pinigus imdavo iš visų. Jau seniai buvau jį įsidėmėjęs. Tuomet dirbau Autonominėje Katalonijos ir Valensijos vyriausybėje. Neretai mane painiodavo su bjauriuoju Kompanio broliu, o tai man kėlė pasididžiavimą.

— Kuo ten užsiėmėte?

— Viskuo po truputį. Dabartiniuose serialuose tai, ką tuomet dariau, vadinama šnipinėjimu. Mano darbas buvo sekti tokius asmenis, kaip Fumeras. Šitie — patys pavojingiausi. Jie lyg gyvatės — bespalvės ir be nuovokos. Karo metu dygsta kaip grybai po lietaus. Taikos metą sulenda į pogrindį. Tačiau toliau veikia. Ir tokių tūkstančiai. Svarbiausia, kad ilgainiui susekiau nešvarius jo žaidimus. Gal vėlokai. Barselona per keletą dienų buvo užimta, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tapau ieškomu nusikaltėliu, o mano vyresnybei teko slapstytis lyg žiurkėms urvuose. Suprantama, Fumeras tada buvo operacijos „Valymas“ galva. Švarinti pradėta šūviais tiesiog gatvėse arba Montijuko pilyje. Mane sučiupo uoste, kai mėginau vienam iš savo vadų gauti bilietą į Prancūziją plaukiančiame krovininiame laive. Atsidūriau Montijuko pilyje ir keletą dienų sėdėjau uždarytas vienutėje visiškoje tamsoje, be vandens ir ventiliacijos. Kai vėl išvydau šviesą, tai buvo litavimo lempos liepsna. Fumeras ir tipas, kalbantis vokiškai, pakabino mane už kojų žemyn galva. Vokietis litavimo lempa nuvilko drabužius — tiesiog ant kūno juos sudegino. Man pasirodė, kad turi praktikos. Kai likau it supliuškęs kamuolys, o visi ant kūno buvę plaukai nusvilinti, Fumeras pagrasino, jei neatskleisiu, kur slepiasi mano vadai, prasidės tikros linksmybės. Danieli, nesu drąsus žmogus. Niekada toks nebuvau, bet, kiek jos radau savy, panaudojau iškeikti jo motiną ir pasiųsti jį velniop. Fumeras davė ženklą, vokietis man į sėdmenis suleido kažin kokią injekciją ir kelias minutes palaukė. Paskui, Fumerui ramiai rūkant, ėmė kepinti mane litavimo lempa. Randus matėte…

Linktelėjau. Ferminas kalbėjo aiškiai, be emocijų.

— Tie randai — nedidelis dalykas. Daug didesni lieka sieloje. Valandą kentėjau svilinimą, o gal tai buvo tik minutė. Nežinau. Tik baigėsi tuo, kad pasakiau visų savo vyresniųjų vardus, pavardes, net marškinių dydžius, ir tokių, kurie neturėjo nieko bendra. Mane išmetė Pueblo Seko gatviūkštėje, nuogutėlį, su nudeginta oda. Viena geraširdė moteriškė priglaudė savo namuose ir du mėnesius slaugė. Komunistai šūviais atidarę duris buvo nužudę jos vyrą ir du vaikus. Ji nežinojo kodėl. Kai tik galėjau atsikelti ir išeiti į gatvę, išgirdau, kad visi mano vyresnieji buvo suimti ir nuteisti po kelių valandų, kai juos išdaviau.

— Ferminai, jeigu jums per sunku kalbėti…

— Ne ne. Jau verčiau išklausykite, kad žinotumėte, su kuo susidėjote. Grįžęs sužinojau, kad mano namą pasiėmė valdžia, taip pat ir visą mano turtą. Ne savo valia tapau vargeta. Pamėginau įsidarbinti. Nepavyko. Viena, ką dar galėjau sau leisti — pigus, santimus kainuojantis vyno butelis. Lėti nuodai, lyg rūgštis, ardanti žarnyną, bet tikėjau, kad anksčiau ar vėliau jis padarys savo. Tikinau save, kad vieną dieną grįšiu pas savo mulatę į Kubą. Mane suėmė mėginant pakliūti į krovininį laivą, turėjusį plaukti Havanos kryptimi. Jau ir nepamenu kiek laiko praleidau kalėjime. Metams bėgant prarandi viską, net sąmonę. Išėjęs apsigyvenau gatvėje, kur prieš amžinybę jūs mane ir suradote. Buvo daug tokių kaip aš, požemio ar amnestijos draugų. Laimingesnieji turėjo pas ką nors ar kur nors grįžti. Likusieji susivienijome į nuskurdusiųjų bendriją. Jei kurią naktį gauni jos pažymėjimą, niekada iš tos bendrijos neišeisi. Daugelis gyvenome tik naktimis, kad pasaulis mūsų nematytų. Daug pažinojau tokių kaip aš. Retai juos besutikdavau. Gyvenimas gatvėje ilgai netrunka. Žmonės su pasibjaurėjimu žiūri į tave, net tie, kurie duoda išmaldą, tačiau tai niekis, palyginti su pasibjaurėjimu, kurį jauti pats. Tarsi gyveni — įkalintas vaikščiojantis lavonas, kuris jaučia alkį, dvokia ir niekaip nenusibaigia. Kartais Fumero žmonės sulaikydavo mane, pateikdavo absurdiškus kaltinimus — vagystės ar vienuolių kolegijos mergaičių tvirkinimas. Dar vienas mėnuo kalėjime, smūgiai, ir vėl gatvė. Niekuomet nesupratau, kam šios komedijos. Atrodė, policijai reikėjo sudaryti sąrašą įtariamųjų, kuriems, reikalui esant, ištiesdavo pagalbos ranką. Vieno susitikimo su Fumeru metu, — tuomet jau buvo gerbiamas didžiavyris, — pasiklausiau, kodėl nenudėjo manęs kaip kitų. Nusijuokęs atšovė, kad yra dalykų, baisesnių už mirtį. Jis niekuomet nežudo ožio, atsakė. Palieka jį gyvą supūti.

— Ferminai, jūs nesate ožys. Kiekvienas, jumis dėtas, būtų pasielgęs taip pat. Jūs esate geriausias mano draugas.

— Danieli, aš nevertas jūsų draugystės. Jūs su tėvu išgelbėjote man gyvybę, ir mano gyvenimas priklauso jums. Dėl jūsų padarysiu viską. Tądien, kai paėmėte mane iš gatvės, Ferminas Romero de Toresas atgimė iš naujo.

— Juk tai nėra tikrasis jūsų vardas, tiesa?

Ferminas papurtė galvą.

— Jį perskaičiau viename skelbime aikštėje. Anas jau palaidolas. Danieli, žmogus, gyvenęs tame kūne, mirė. Kartkartėmis jis grįžta naktiniuose košmaruose. Bet jūs išmokėte mane tapti kitokį ir suteikėte galimybę gyventi dar kartą — dėl savo Bernardos.

— Ferminai…

— Danieli, nieko nesakykite. Tik atleiskite man, jei galite. Tylėdamas jį apkabinau ir leidau išsiverkti. Žmonės iš padilbų žvilgčiojo į mudu, ir aš perverdavau juos liepsningu žvilgsniu. Netrukus paliko mus ramybėje. Vėliau, kai lydėjau jį į pensioną, jau buvo aprimęs.

— Tai, ką šiandie papasakojau… maldauju, tegul Bernarda…

— Nei Bernardai, nei niekam kitam. Nė žodelio, Ferminai. Atsisveikinome stipriai paspaudę vienas kitam ranką.

37

Naktį prabūdravau išsitiesęs lovoje. Degė šviesa, aš spoksojau į nuostabųjį „Montblanc“ plunksnakotį, su kuriuo jau metų metus nebuvau rašęs, jis priminė geriausią kada nors vienarankiui padovanotų pirštinių porą. Keletą kartų jaučiau pagundą nueiti prie Agilarų namų, — nerandu tinkamesnių žodžių, kaip „įteikti save“, — bet po ilgų apmąstymų pamaniau, kad, trikdant tokį vėlyvą metą Bėjos tėvus, padėties, į kurią ji pakliuvusi, nepagerinsiu. Paryčiais nuovargis ir neramios mintys vėl pažadino mano garsųjį egoizmą ir nusprendžiau, kad bus protingiausia leisti upei tekėti savo vaga, — jos vandenys pamažu nuplaus skausmą.