Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— O ką pasakys Bernarda?

— Merginos bus jums. Aš palauksiu salytėje, pavartysiu žurnalus ir apatinius žiūrinėsiu iš tolo, nes man pradėjo patikti monogamija, jei ne „in mentis“, tai bent „de facto“.

— Ferminai, dėkoju už rūpestį, bet…

— Aštuoniolikmetis, atsisakęs tokio pasiūlymo, neišnaudoja savo talentų. Reikia tučtuojau ko nors griebtis. Imkit.

Pasirausęs kišenėse ištiesė man saujelę monetų. Pamaniau, kad čia tie finansiniai ištekliai, už kuriuos žada apsilankyti įžymiajame plokščiakalnių nimfų hareme.

— Ferminai, už jas mums nė labos nakties nepalinkės.

— Tikrai pamanėte, kad vesiu jus pas kekšes ir grąžinsiu tėvui apdovanotą gonorėja? Juk jis švenčiausias žmogus, kokį tik man teko pažinti. Apie merginas užsiminiau norėdamas pamatyti, kaip reaguosit, turėjau omeny vienintelę jūsų asmens dalį, kuri dar funkcionuoja. Monetos tam, kad eitumėte į telefono būdelę ir paskambintumėte savo mylimajai.

— Bėja primygtinai liepė jai neskambinti.

— Žadėjo paskambinti jums penktadienį. Šiandien jau pirmadienis. Jums spręsti. Vienas dalykas pasitikėti moterimis, o kitas — tikėti tuo, ką jos kalba.

Jo argumentų nuginkluotas išsliūkinau iš knygyno prie telefono būdelės ir surinkau Agilarų telefono numerį. Po penkto signalo kažkas kitame laido gale pakėlė ragelį ir tylėdamas klausėsi.

— Bėja, — sukuždėjau. — Čia tu?

Man atsakęs balsas trenkė tarsi kūjis. Manyje viskas apsivertė.

— Kalės vaike, garbės žodis, aš tau sprandą nusuksiu.

Plieninis, vos valdomo pykčio kupinas balsas. Šaltas ir ramus.

Tai mane labiausiai išgąsdino. Poną Agilarą galėjau įsivaizduoti prie telefono koridoriuje, iš kurio ne kartą esu skambinęs tėvui, kad užtruksiu, nes užsiplepėjau su Tomu. Klausiausi Bėjos tėvo šnopavimo, mintyse klausdamas savęs, ar pažino mano balsą.

— Matau, niekše, neturi drąsos net kalbėti. Bet kuris šūdžius gali padaryti tai, ką tu, bet vyras bent jau ras drąsos prisistatyti. Sudegčiau iš gėdos, žinodamas, kad septyniolikmetė mergina turi daugiau drąsos, nepanorusi atskleisti, kas toks esi, ir nepasakys. Gerai ją pažįstu. Ir už tai, ką padarei, atsakys ji, nes nedrįsti apginti Beatričės.

Kai padėjo ragelį, man drebėjo rankos. Nelabai suvokiau, kas vyksta, išsliūkinau iš telefono būdelės ir pasukau į knygyną. Nė nenutuokiau, kad mano skambutis tik dar labiau apsunkins padėtį, kurioje atsidūrusi Bėja. Mano vienintelis rūpestis buvo laikytis slaptumo ir neišsiduoti, išsižadant tų, kuriuos, maniau, myliu ir kuriais naudojausi. Taip pasielgiau, kai inspektorius Fumeras spardė Ferminą. Darsyk pasielgiau taip, kai palikau Bėją likimo valiai. Pasielgsiu taip, matyt, ne sykį, kai tik susiklostys panašios aplinkybės. Dešimt minučių stypsojau gatvėje, stengiausi susitvardyti prieš įeidamas į knygyną. Gal vertėjo paskambinti dar sykį ir pasakyti ponui Agilarui: taip, tai aš, esu apdujęs nuo jūsų dukters, štai ir visa pasaka. Jeigu paskui jam kils ūpas pasirodyti majoro uniforma ir išdaužyt man snukį, būsiu jo paslaugoms.

Pamatęs, kad mane kažkas stebi iš laiptinės kitoje gatvės pusėje, įėjau į vidų. Iš pradžių maniau, kad tai ponas Federikas, laikrodininkas, bet pakako tik žvilgtelėti, kad įsitikinčiau, jog šis daug aukštesnis ir stambesnio stoto. Dirstelėjau į jo pusę ir labai nustebau, kai man linktelėjo, tarsi sveikindamasis ir rodydamas, kad jam nerūpiu ir kad nekreipčiau dėmesio į jo buvimą. Žibinto šviesa nutvieskė veidą. Bruožai atrodė pažįstami. Žingtelėjo atgal, užsisegė lietpaltį iki pat kaklo, nusišypsojo man ir įsimaišęs tarp praeivių nužingsniavo Ramblaso alėjos kryptimi. Tuomet atpažinau jį, tai buvo policijos agentas, laikęs mane, kol Fumeras spardė Ferminą. Kai įėjau į knygyną, Ferminas pakėlė akis ir tiriamai nužvelgė.

— Kodėl toks ištįsęs veidas?

— Ferminai, man rodos, pakliuvau į bėdą.

Tą pačią naktį pradėjome veikti pagal sudėtingą, bet gerai apgalvotą, planą, kurį prieš kelias dienas aptarėme su Gustavu Barselu.

— Pirmiausia būtina įsitikinti, ar jūs neklystate ir ar mus tikrai seka policija. Dabar, lyg niekur nieko, pasivaikščiodami trauksime „Keturių kačių“ užeigos link ir žiūrėsime, ar tas tipas seks paskui. Tik tėvui — nė žodžio apie visa tai, nes gali atsirasti koks akmuo inkstuose.

— O ką siūlote jam pasakyti? Jau kuris laikas matau įtariai mane stebintį.

— Sakykit, kad einate ko nors nusipirkti.

— O kodėl turime eiti būtent į „Keturias kates“?

— Todėl, kad ten gamina gardžiausias kimštas kiaulienos dešras, kokių nerasi penkių kilometrų spinduliu, ir juk turime kur nors pasišnekėti. Nesiraukykite, Danieli, o darykite, kaip sakau.

Troškau kuo nors užsiimti, kad tik atitrukčiau nuo sunkių minčių, todėl klusniai sutikau ir po keleto minučių jau žingsniavau gatve, pažadėjęs tėvui grįžti vakarienės. Ferminas lūkuriavo manęs Puerta del Anchelio skersgatvyje. Vos priėjau, suraukęs antakius davė ženklą pasiskubinti.

— Už dvidešimties metrų turime „uodegą“. Nesidairykite.

— Tą pačią kaip anksčiau?

— Nemanau, nebent nuo drėgmės susitraukė. Šis panašus į kaimietį. Nešiojasi šešių dienų senumo sporto naujienas. Fumeras pagalbininkus, matyt, traukia iš Kotolengo kalėjimo.

„Keturių kačių“ užkandinėje nepažįstamas vyriškis atsisėdo prie stalelio netoli nuo mūsų, vaizduodamas kažin kelintą sykį skaitąs praėjusios savaitės sporto naujienas. Kas dvidešimt sekundžių skersakiavo į mus.

— Vargšelis, tik pažvelkite, visas išmuštas prakaito, — kraipydamas galvą kalbėjo Ferminas. — Danieli, jūs išsiblaškęs. Ar pasikalbėjote su mergaite?

— Atsiliepė tėvas.

— Ir judu iš širdies draugiškai pasikalbėjote?

— Veikiau tai priminė monologą.

— Supratau. Drįstu spėti, kad jūsų dar nelaiko bičiuliu.

— Aiškiai pasakė, kad nusuks man sprandą.

— Gal tik norėjo išlaikyti stilių.

Šmėstelėjo padavėjo siluetas. Ferminas, smagiai trindamas rankas, užsisakė valgių lyg visam pulkui.

— Danieli, o ko jūs pageidaujate?

Papurčiau galvą. Kai ant stalo atsirado du užkandžiais nukrauti padėklai, Ferminas kyštelėjo padavėjui nemenką sumelę, o grąžą paliko arbatpinigių.

— Šefe, ar matote prie gretimo stalelio tą žmogystą, apsirengusią kaip Jonelis kvaišelis, o galva vis kyščioja iš už laikraščio?

Padavėjas sąmoksliškai linktelėjo.

— Gal padarytumėte paslaugą ir pasakytumėte jam, kad inspektorius Fumeras skubiai liepė nuvykti į Bokerijos krautuvę, už dvidešimt durų nupirkti virtų turkiškų žirnių ir nedelsiant nugabenti juos į žandarmeriją (jei reikia, tegul važiuoja taksi) arba kentės jo kailis. Pakartoti?

— Nebūtina, pone. Virtų žirnių už dvidešimt durų arba kentės kailis.

Ferminas pamėtėjo jam dar vieną monetą.

— Telaimina tave Viešpats.

Padavėjas pagarbiai linktelėjo ir patraukė prie persekiotojo staliuko perduoti žinutės. Išklausius įsakymą, jo veidas staiga persimainė. Gal penkiolika sekundžių sėdėjo prie stalo, draskomas prieštaringų minčių, o paskui bėgte pasileido lauk. Ferminas nė nemirktelėjo. Kitomis aplinkybėmis būtų pasimėgavęs tokiu cirku, tačiau šį vakarą jam nepavyko iš mano minčių išstumti Bėjos.

— Danieli, susikaupkite, nes turime aptarti galybę dalykų. Jau rytoj jūs, kaip tarėmės, einate aplankyti Nurijos Monfort.

— Ką jai sakysiu?

— Temų nepristigs. Planas toks: padaryti tai, ką sakė ponas Barselas, ir kuo išmoningiau. Jūs leidžiate jai suprasti, jog žinote, kad apie Karaksą melavo ir kad jos vadinamasis sutuoktinis kalėjime nesėdi, kaip nupasakojo, kad išsiaiškinote, jog ji yra pilkasis kardinolas, atsiimdavęs korespondenciją iš senojo Fortunio-Karaks buto, pasinaudodamas neegzistuojančios advokatų kontoros abonentine dėžute… sakykite jai viską, kas būtina, ir kad jai imtų svilti padai. Melodramiškai ir su pamaldžia mina. Paskui staiga efektingai išeinate ir paliekate ją kuriam laikui tūžmasties sultyse.