Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Danieli, ar kada nors darei tai?

— Sapnuose.

— O iš tikrųjų.

— Ne. O tu?

— Ne. Net ir su Klara Barselo?

Nusijuokiau. Veikiausiai iš savęs paties.

— Ką žinai apie Klarą Barselo?

— Nieko.

— Aš — juo labiau, — atsakiau.

— Netikiu.

Pasilenkiau virš jos ir įdėmiai pažvelgiau į akis.

— Niekada su niekuo nesu to daręs.

Bėja nusišypsojo. Mano ranka klaidžiojo tarp jos šlaunų, ir aš, palietęs jos lūpas, įsitikinau, kad kanibalizmas yra aukščiausias pažinimo įsikūnijimas.

— Danieli, — vos girdimai ištarė Bėja.

— Ką? — paklausiau.

Atsakymas taip ir neišsprūdo iš jos lūpų. Staiga šalto oro liežuvis kyštelėjo pro duris ir per tą ilgą sekundę, kol vėjas dar neužgesino žvakių, mūsų žvilgsniai susitiko ir pajutome, kaip iliuzija sklaidosi. Pakako akimirkos suvokti, kad už durų kažkas yra. Mačiau, kaip Bėjos veidu perbėgo baimė, po sekundės kitos mus apgaubė tamsa. Beldimas į duris pasigirdo jau paskui. Šiurkštus, lyg kumštis, kalantis į jas, būtų iš plieno, — nuo smūgio sudrebėjo vyriai.

Tamsoje jutau, kaip Bėja pašoko, ir apkabinau ją. Pasitraukėme kuo toliau pačiu laiku, nes antras smūgis taip trenkė, kad durys su nenusakoma jėga atsimušė į sieną. Bėja sukliko ir įsikniaubė į mane. Spėjau pamatyti melsvą rūką, besidriekiantį koridoriumi, ir ištįsusias žvakių dūmų gyvataites, susivijusias spiralėmis. Durų kontūruose, lyg šešėlių nasruose, man pasivaideno tamsoje šmėstelėjęs kampuotas siluetas.

Išpuoliau į koridorių bijodamas — o gal trokšdamas — vienas susitikti su nepažįstamuoju, kuris galbūt užklydo į apleistus rūmus žvarbią naktį ieškodamas prieglobsčio. Bet tenai nieko nebuvo, tik melsvi liežuviai, lendantys pro langus. Susirietusi kamputyje ir drebėdama Bėja kuždėjo mano vardą.

— Čia nieko nėra, — pasakiau. — Gal vėjas įsisiautėjęs trankėsi.

— Danieli, vėjas nebeldžia į duris. Dinkim iš čia.

Grįžau ir surinkau mudviejų drabužius.

— Imk, apsirenk. Eime pasižvalgyti.

— Geriau dinkim iš čia.

— Gerai. Tik noriu kai kuo įsitikinti.

Paskubomis patamsyje apsirengėme. Galėjome įžiūrėti nuo mūsų kvėpavimo ore sklindančius garus. Pasiėmiau nuo grindų vieną žvakę ir uždegiau. Po namą klaidžiojo šalto vėjo šuorai, tarsi kažkas būtų atvėręs langus ir duris.

— Matai? Juk tai vėjas.

Bėja nutylėjo ir papurtė galvą. Mes patraukėme salės link saugodami žvakę, kad neužgestų. Bėja ėjo prisiglaudusi, sulaikiusi kvėpavimą.

— Danieli, ko mes ieškome?

— Pakentėk dar minutėlę.

— Ne, eime dabar.

— Gerai.

Pasukome išėjimo link, ir tada pastebėjau. Koridoriaus gale esančios tašyto medžio durys, kurias prieš dvi valandas bergždžiai mėginau atidaryti, buvo praviros.

— Kas nutiko? — paklausė Bėja.

— Palauk manęs čia.

— Danieli, prašau tavęs…

Paėjėjau koridoriumi, saugodamas vėjyje plevenančią žvakę. Bėja atsiduso ir nepatenkinta sekė paskui. Prieš duris stabtelėjau. Mačiau į tamsą vedančius marmuro laiptus. Žengiau žingsnį. Bėja suakmenėjusi ties slenksčiu laikė žvakę.

— Danieli, maldauju, eime…

Lipau vis žemyn iki laiptų pabaigos. Žvakės šviesa slydo stačiakampio formos salės kontūrais, plikomis, kryžiais nukabinėtomis akmeninėmis sienomis. Toje patalpoje viešpataujantis šaltis gniaužė kvapą. Priekyje pastebėjau marmurinį antkapį, o virš jo vienas greta kito matėsi kažkokie balti skirtingo dydžio objektai. Žvakės šviesoje jie spindėjo ryškiau, ir supratau, kad tai lakuotas medis. Žengiau dar vieną žingsnį ir tik tuomet viską supratau. Tiedu objektai buvo balti karstai. Vienas buvo per tris sprindžius. Šiurpas nubėgo nugara. Tai buvo vaiko karstelis. Aš atsidūriau kapų rūsyje.

Nesuvokdamas, ką darau, prisiartinau prie marmurinio antkapio per ištiestą ranką, galėjau jį paliesti. Ant dviejų karstų buvo išraižyti vardai ir kryžius. Dulkės, lyg pelenų apsiaustas, užklojo raides. Ištiesiau ranką viršum vieno iš jų, didesniojo. Lėtai, lyg apimtas transo, nesiliaudamas galvoti, ką čia veikiu, nuvaliau dulkes, dengusias karsto viršų. Vos įstengiau skaityti rausvoje žvakės šviesoje.

†

PENELOPĖ ALDAJA

1902–1919

Stovėjau lyg sukaustytas. Kažkas šmėstelėjo tamsoje. Pajutau, kaip šaltas oras nuvilnijo oda, ir tik tuomet sulėtinau žingsnius.

— Lauk iš čia, — sukuždėjo balsas iš tamsos.

Išsyk jį atpažinau. Leinas Kubertas. Tai buvo velnio balsas.

Puoliau laiptais aukštyn. Vos pasiekęs koridorių sugriebiau Bėją ir visu greičiau nukūrėme prie išėjimo. Išsigandusi Bėja nesuvokė tokios netikėtos panikos priežasties. Ji nieko nematė. Žvakė kažkur dingo ir bėgome apgraibomis. Laukiau, kad bet kurią akimirką kas nors iššokęs iš tamsos pastos mums kelią, tačiau paradinės durys laukė mūsų koridoriaus gale, pro tarpą skverbėsi šviesos stačiakampis.

— Neatsidaro, — sukuždėjo Bėja.

Ėmiau raustis kišenėse rakto. Atsigręžęs per sekundės dalį suvokiau, kad iš koridoriaus gilumos du spindintys taškai lėtai artėja prie mūsų. Akys.

Mano pirštai užčiuopė raktą. Desperatiškai įgrūdau jį į spyną, atrakinau ir šiurkščiai išstūmiau Bėją lauk. Mano balse Bėja tikriausiai išgirdo baimę, nes pasileido tekina per sodą, ir nesustojom, kol abiem užteko kvapo ir šalto prakaito išpilti atsidūrėme ant Tibidabo gatvės šaligatvio.

— Danieli, kas ten, apačioje, nutiko? Sutikai ką nors?

— Ne.

— Tu išblyškęs kaip drobė.

— Išblyškęs. Eime iš čia.

— O raktas?

Buvau palikęs spynoje. Nejaučiau jokio noro grįžti jo pasiimti.

— Tikriausiai bėgdamas pamečiau. Paieškosime kitą kartą.

Nužingsniavome gatve žemyn. Priėjome sankryžą ir nesulėtinome žingsnio, kol neatsidūrėme per šimtus metrų nuo rūmų ir tamsoje vos galėjome įžvelgti jų siluetą. Tada pastebėjau, kad mano ranka aplipusi dulkėmis, ir padėkojau nakties šešėliui, nuo Bėjos slėpusiam skruostais riedančias baimės ašaras.

Balmeso gatve patraukėme žemyn Nunjes de Arsės aikštės link, kur pamatėme vienišą taksi. Nuo Balmeso iki Konsecho de Siento beveik nepratarėme nė žodžio. Bėja buvo įsikibusi man į ranką, ir keletą kartų pastebėjau, kad dirsčioja į mane stikliniu, nepermanomu žvilgsniu. Pasilenkiau pabučiuoti, tačiau jos lūpos neprasivėrė.

— Kada vėl tave pamatysiu?

— Ryt ar poryt paskambinsiu, — atsakė.

— Pažadi?

Ji linktelėjo.

— Gali skambinti namo arba į knygyną, numeris tas pats. Žinai jį?

Ji dar kartą linktelėjo. Vairuotojo paprašiau, kad sustotų Muntanero ir Diputasjon gatvių sankryžoje. Pasišoviau palydėti Bėją iki laiptinės, bet ji atsisakė ir nuėjo neleidusi nei pabučiuoti, nei paliesti. Nubėgo tekina, ir iš taksi mačiau ją įeinančią. Agilarų namų languose buvo šviesu, ir gerai įžiūrėjau savo draugą Tomą Agilarą, stebintį mane pro langą savo kambario, kuriame praleidome daugybę popiečių plepėdami ar žaisdami šachmatais. Pamojavau jam, vargais negalais išspaudęs šypseną, kurios jis tikriausiai nematė. Į sveikinimą neatsakė. Taip ir liko stovėti sustingęs, prilipęs prie stiklo ir šaltai žiūrintis į mane. Po kelių sekundžių pasitraukė, ir šviesos languose užgeso. Laukė mūsų, pamaniau.

35

Kai grįžau namo, ant stalo tebelaukė vakarienės dviem likučiai. Tėvas jau buvo savo kambaryje, ir pamaniau, gal kartais pasikvietė į svečius Merseditą. Nukiūtinau į savo kambarį, šviesos nedegiau. Vos prisėdęs ant lovos krašto suvokiau, kad nesu vienas, patamsyje išsitiesęs ir lyg negyvėlis sunertomis ant krūtinės rankomis kažkas gulėjo. Šaltukas sukirbėjo pilve, bet veikiai atpažinau knarkimą ir tos su niekuo nepalyginamos nosies profilį. Įžiebęs naktinę lempelę pamačiau Ferminą Romero de Toresą, su palaiminga šypsena knarkiantį ant mano lovos. Atsidusau, o miegalius atsimerkė. Atrodė, stebisi mane išvydęs. Galbūt tikėjosi kitos draugijos. Pasitrynęs akis apsižvalgė aplinkui, derindamas esamos vietos kompoziciją.