Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Kas tai pasakė? Seneka?

— Ne. Tai pono Braulio Rekolonso žodžiai. Avinjono gatvėje jis turi lašinių krautuvę, ir žodžių jam nestinga nei apie rūkytus gaminius, nei aforizmui sukurti. Prašau pasakoti toliau. Kalbėjai apie tą pašėlusią merginą…

— Apie Bėją. Bet tai tik mano asmeninis reikalas ir nieko bendra su istorija neturi.

Barselas tyliai nusijuokė. Vėl pradėjau pasakoti, bet duryse pasirodė gydytojas Soldevila, — atrodė pavargęs ir sunkiai šnopavo.

— Atleiskite, jau eisiu. Pacientas jaučiasi gerai, ir metafora šiuo atveju atitinka tikrovę — kupinas energijos. Tas vaikinas visus mus pergyvens. Tvirtina, kad raminamieji jam trinktelėjo galvon ir dabar jis labai žvalus. Nieku būdu nesutinka ilsėtis tvirtindamas, kad su ponu Danielių reikia nedelsiant išspręsti reikalą, kurio prigimties man atskleisti negalįs, nes Hipokrato priesaika netiki.

— Tuojau nueisime pas jį. Ir atleiskite vargšui Ferminui. Be jokios abejonės, jo žodžiai tėra traumos pasekmė.

— Galbūt, bet pripažinsiu, kad gėdos per daug neturi, nes nėra būdų numaldyti, kad liautųsi žnaibyti seselei užpakalį ir eiliuotai liaupsinti jos aptakias ir tvirtas šlaunis.

Palydėjome gydytoją su sesele iki durų, dėkodami už jų pasiaukojimą ir pastangas. Įėję į kambarį pamatėme, kad Bernarda vis dėlto nepakluso geranoriškiems Barselo įsakymams ir gulėjo šalia Fermino, kur brendis, išgąstis ir nuovargis galiausiai leido jai užmigti. Ferminas, visas sutvarstytas, su paraiščiu sužeistai rankai laikyti, apklijuotas pleistrais, švelniai laikė ją apkabinęs ir glostė plaukus. Jo veidas priminė vientisą mėlynę, kurią vos pamatęs pajusdavai skausmą, sveika buvo tik nosis, o ausys — kaip antenos, ir prislėgto peliuko akys. Dantys išmušti, bet perskeltos lūpos pergalingai šypsojosi. Mus sutiko pakelta ranka su pergalės ženklu.

— Ferminai, kaip jaučiatės? — paklausiau.

— Dvidešimčia metų atjaunėjęs, — pasakė tyliai, kad nepažadintų Bernardos.

— Tik nesekite pasakų, Ferminai, atrodot lyg siaubo filmų herojus. Nieko sau išgąstis. Ar galva nesvaigsta? Balsų negirdite?

— Dabar, kai paklausėte, retsykiais man atrodo, kad girdžiu kažkokius neritmingus ir nedarnius garsus, tarsi makaka mėgintų skambinti pianinu.

Barselas suraukė antakius. Tolumoje tebesigirdėjo Klaros skambinimas.

Danieli, nesirūpinkite. Buvau ir smarkiau pašventintas. Tasai Fumeras nė velnio nemoka muštis.

— Vadinasi, tokį veidą įgijote paties inspektoriaus Fumero dėka, — nustebo Barselas. — Matau, sukiojatės aukštosiose sferose.

Iki šios vietos dar neprisikasiau, — įsiterpiau.

Ferminas neramiai žvilgtelėjo į mane.

— Ferminai, nebijokite. Danielis mane tiesiog supažindino su tyrimu, kuriuo judu užsiimate. Reikia pripažinti, kad tai įdomus dalykas. O kada jūs, Ferminai, buvote išpažinties? Įspėju, kad dvejus metus studijavau seminarijoje.

Aš, pone Gustavai, jums skirčiau daugiau.

Viskas užsimiršta, pradedant gėdos jausmu. Jūs pirmąkart mano namuose ir štai gulite su nekalta mergina.

Pažvelkit į vargšelę, ji tikras angelas. Pone Gustavai, žinokite, kad mano ketinimai garbingi.

Jūsų ketinimai — jūsų ir Bernardos reikalas, o ji jau seniai pilnametė. Na, o dabar sakykite, į kokią velniavą pakliuvote?

Ką papasakojo Danielis?

Pasiekėme antrąjį aktą: femme fatale pasirodymas, — pasakė Barselas.

— Nurija Monfort? — patikslino Ferminas.

Barselas su pasitenkinimu patrynė rankas.

— Pasirodo, jų yra daugiau nei dvi. Man čia primena pagrobimą iš seralio.

— Maloniai prašau kalbėti tyliau, nes čia yra mano sužadėtinė.

— Būkite ramus, jūsų sužadėtinės gyslomis cirkuliuoja pusė butelio „Lepanto“ brendžio. Nei su patrankomis neprižadinsite. Nagi, liepkite Danieliui pasakoti toliau. Trys galvos geriau mąsto nei dvi, ypač jei ta trečioji yra mano.

Ferminas pamėgino kilstelėti su visais tvarsčiais ir paraiščiu.

— Danieli, aš neprieštarauju. Sprendžiate jūs.

Susitaikiau su neišvengiamybe priimti ant denio ir poną Gustavą ir tęsiau savo pasakojimą iki tos vietos, kai Fumeras su dviem sėbrais užklupo mus Monkados gatvėje vos prieš kelias valandas. Man baigus, Barselas pakilo ir susimąstęs ėmė pirmyn atgal matuoti kambarį. Mudu su Ferminu stebėjome jį. Bernarda saldžiai knarkė.

— Mažulė, — susižavėjęs kuždėjo Ferminas.

— Mano dėmesį patraukė keletas dalykų, — pagaliau ištarė knygininkas. — Aišku kaip dieną, kad inspektorius Fumeras čia įklimpęs iki ausų, bet kaip ir dėl ko — nelabai suvokiu. Viena vertus, turime moterį…

— Nuriją Monfort.

— Dar turime Chulijano Karakso grįžimo į Barseloną liniją ir po mėnesio jo nužudymą miesto gatvėse, kai niekas nieko apie jį nežinojo. Aišku kaip dieną, kad dama prisimelavo iki kaklo ir per anksti.

— Tai išsyk supratau, — tarė Ferminas. — Vadinasi, čia gana jaunatviškai karščiuojamasi, o bendros vizijos nėra.

— Tai švento Jono žodžiai.

— Taigi pasidžiaukime laimėjimais ir apžvelkime rezultatus. Iš to, ką man pasakojo Danielis, kai kas pasirodė keista, — jau nekalbu apie feljetono vertą siužetą, — dėl vienos svarbios, bet pakankamai paprastos detalės, — pastebėjo Barselas.

— Apšvieskite mus, pone Gustavai.

— Turiu galvoje štai ką: Karakso tėvas atsisakė atpažinti lavoną teigdamas, kad neturi sūnaus. Man pasirodė keista. Juk tai svetima prigimčiai. Nėra pasaulyje tėvo, kuris taip pasielgtų. Nesvarbu, kokie nesutarimai juodu skirtų. Mirčiai kai kas būdinga — ji visus sujaudina ir kelia gailestį. Prie karsto visi regime tik tai, kas gera, ar tai, ką norime regėti.

— Pone Gustavai, tikrai didinga sentencija, — sutiko Ferminas. — Ar neprieštarausite, jei įtrauksiu ją į savo kolekciją?

— Išimčių visuomet būna, — paprieštaravau. — Iš visko sprendžiant, ponas Fortunis buvo keistokas žmogus.

— Visa, ką apie jį žinome — tik paskalos iš trečių lūpų, — pasakė Barselas. — Kai visi lyg susitarę ima vaizduoti ką nors panašų į velnią, būna viena iš dviejų: arba jis šventasis, arba apie jį niekas nieko nežino.

— Panašu, kad jums skrybėlininko įvaizdis sukėlė tam tikras simpatijas, — pastebėjo Ferminas.

— Kad ir kaip gerbčiau tą profesiją, kai išgirstu, kad plačioji visuomenė remiasi durininkės nuomone, savaime apima nepasitikėjimas.

— Dėl tos trijų taisyklės — niekuo negalime būti tikri. Viskas, ką žinome, anot jūsų — iš trečių lūpų, o gal net iš ketvirtų. Nesvarbu, ar tai durininke, ar ne.

— Nepasitikėk tuo, kuris viskuo pasitiki, — pareiškė Barselas.

— Na ir naktelė jums pasitaikė, pone Gustavai, — susižavėjęs pasakė Ferminas. — Užderėjo geriausi perlai. Aiškiaregiška vizija.

— Viena čia man neginčijamai aišku — jums reikia mano pagalbos, strategijos ir gal net finansinės paramos, jei norite tą kryžiažodį išnarplioti anksčiau, nei inspektorius Fumeras rezervuos jums apartamentus San Sebaso kalėjime. Ferminai, kaip supratau, jūs palaikote mane?

— Na, aš vadovaujuosi Danielio nurodymais. Jei tik jis panorės, tapsiu net kūdikėliu Jėzumi.

— Danieli, ką pasakysi?

— Jau viską pasakėte. Koks jūsų planas?

— Štai koks: kai tik Ferminas atsistos ant kojų, tu, Danieli, lyg šiaip sau apsilankysi pas ponią Nuriją Monfort ir sužaisi atviromis kortomis. Leisk jai suprasti, kad žinai, jog meluoja ir kai ką slepia, matysime, ar tik kai ką, ar labai daug.

— Bet kodėl? — nesuvokiau.

— Pažiūrėsime, kaip elgsis. Suprantama, ji tau nieko neišduos. Arba darsyk pameluos. Svarbiausia, kalbant toreadorų kalba — įsmeigti banderilę ir stebėti, kur link pasiduos jautis, šiuo atveju telyčaitė. Ir tuomet, Ferminai, pasirodote jūs. Kol Danielis vykdys tą sunkią ir pavojingą užduotį, jūs atsargiai stebėsite įtariamąją, kol ši paklius ant kabliuko. Tada imsite ją sekti.