Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Ir išsaugok svajones, — pasakė Migelis. — Niekada nežinai, kada tau jų prireiks.

— Visada, — sukuždėjo Chulijanas, bet traukinio švilpesys užgožė jo balsą.

— Penelopė papasakojo man, kas nutiko tąnakt, kai ponia užtiko juos mano kambaryje. Kitą dieną ponia pasikvietė mane ir paklausė, ką žinau apie Chulijaną. Pasakiau, kad nieko, kad jis geras vaikinas, Chorchės draugas… Liepė užrakinti Penelopę kambaryje, kol ji leisianti išeiti. Ponas Rikardas buvo išvykęs į Madridą, grįžo tik penktadienį. Ponia iškart papasakojo, kas nutiko. Ir aš ten buvau. Ponas Rikardas pašoko nuo sofos ir atsivedėjęs trenkė poniai, ši net pargriuvo. Paskui, šaukdamas lyg pamišėlis, liepė pakartoti. Ponia buvo apstulbusi. Niekada nesame matę pono tokio įsiutusio. Niekada. Atrodė, kad visi nelabieji apsėdo jį. Išraudęs nuo pykčio nuėjo į Penelopės kambarį ir už plaukų išvilko iš lovos. Mėginau jį sulaikyti, bet nustūmė mane šalin. Tą patį vakarą pakvietė šeimos gydytoją, kad apžiūrėtų Penelopę. Baigęs apžiūrą, šis pasikalbėjo su ponu Rikardu. Penelopę užrakino jos kambaryje, o ponia liepė man susirinkti daiktus.

Man neleido pasimatyti su Penelope nei atsisveikinti. Ponas Rikardas pagrasino įduosiąs policijai, jei kam nors apie tai prasitarsiu. Tą pačią naktį mane išvijo lauk. Po aštuoniolikos metų nepertraukiamos tarnybos neturėjau kur dingti. Dvi dienas praleidusi Muntanerio gatvės pensione sulaukiau Migelio Molinero, jis ir papasakojo, kad Chulijanas išvyko į Paryžių. Norėjo sužinoti, kas nutiko Penelopei ir kodėl ši neatėjo į susitikimą stotyje. Po kelių savaičių grįžau prie dvaro, maldavau leisti pamatyti Penelopę, tačiau manęs neįleido net pro vartus. Kartais netoliese išbūdavau ištisas dienas, laukdama jų išeinant. Jos niekada nemačiau. Ji nekėlė kojos iš namų. Vėliau ponas Aldaja pakvietė policiją ir savo draugų dėka pasistengė, kad mane uždarytų Ortos beprotnamyje, teigdamas, kad niekas manęs nepažįsta ir kad esu pamišėlė, persekiojanti jo šeimą ir vaikus. Dvejus metus praleidau tenai uždaryta kaip gyvulys. Kai pagaliau išėjau, pirmiausia nuvykau į Tibidabo gatvę aplankyti Penelopės.

— Ir pasimatėte? — paklausė Ferminas.

— Namai atrodė negyvenami. Juos pardavinėjo. Sužinojau, kad Aldajų šeima išvyko į Argentiną. Rašiau tuo adresu, kurį gavau. Laiškai grįždavo neatplėšti…

— Ar bent žinote, kas nutiko Penelopei?

Chasinta susijaudinusi papurtė galvą.

— Daugiau jos nemačiau.

Senutė suaimanavo, ir ašaros upeliais pasruvo iš akių. Ferminas laikė ją apkabinęs ir glostė. Chasintos Koronado kūnas tapo mergaitės dydžio, ir šalia jos Ferminas atrodė lyg milžinas. Mano galvoje sukosi tūkstantis klausimų, tačiau bičiulis ženklais parodė man, kad pokalbis baigtas. Mačiau, kaip jis apžiūrinėja tą nešvarią, šaltą skylę, kur Chasinta Koronado leidžia savo paskutines dienas.

— Eime, Danieli, mums jau metas. Eikite.

Taip ir padariau. Nueidamas dar atsisukau ir pamačiau, kaip Ferminas atsiklaupė priešais senutę ir pabučiavo jos kaktą. Ji nušvito bedante šypsena.

— Chasinta, juk tiesa, kad jums patinka „Sugus“ ledinukai? — išgirdau.

Pakeliui prasilenkėme su tikru karstadirbiu ir dviem jo padėjėjais, panašiais į beždžiones. Jie nešė pušinį karstą, virvę ir galybę neaiškios paskirties paklodžių. Kompanija dvokė bjauria formalino ir pigaus odekolono smarve, įsigėrusią į jų perregimą odą. Ferminas parodė į celę, kur gulėjo velionis, ir palaimino trijulę, pamaldžiai nulenkusią galvas ir besižegnojančią.

— Keliaukite ramybėje, — sumurmėjo Ferminas, traukdamas išėjimo link, kur aliejinę lempelę laikanti vienuolė nulydėjo mus nepatikliu žvilgsniu.

Už prieglaudos sienų gūdus akmens tarpeklis ir Monkados gatvės šešėlis atrodė lyg vilties ir džiaugsmo slėnis. Ferminas su palengvėjimu atsikvėpė, ir supratau, kad ne aš vienas džiaugiuosi palikęs tą tamsybių mugę. Chasintos papasakota istorija mus slėgė labiau, nei norėjome prisipažinti.

— Klausykite, Danieli. O jei mudu užkąstume virtinėlių su kumpiu, užgerdami vaisvandeniais netoliese, Čampanjeto gatvėje, kad greičiau dingtų blogas skonis burnoje.

— Tiesą pasakius, neatsisakyčiau.

— Ar susitiksi šiandien su savo mergaite?

— Rytoj.

— Ak, branguti. Pagaliau susitarėte. Šaunu, kad mokotės…

Nespėjome nueiti nė dešimties žingsnių triukšmingosios užeigos link, kai iš šešėlio išniro trys prakaulios žmogystos ir pastojo mums kelią. Dar du galvažudžiai stovėjo mums už nugaros taip arti, kad jaučiau jų alsavimą ties pakaušiu. Trečiasis, žemaūgis, bet pats bjauriausias, artėjo prie mūsų. Vilkėjo tuo pačiu švarku, ir jo lipni šypsena iš smagumo netilpo veide.

— Oho, vyručiai, pažvelkite, ką čia sutikome? Juk tai senas mano bičiulis, žmogus su tūkstančiu veidų, — tarė inspektorius Fumeras.

Man pasirodė, kad išgirdau drebulį, supurčiusį Ferminą, kai išvydo šį tipą. Jo iškalba sumenko ligi dusulingo mykimo. Tuo metu kiti du galvažudžiai, supratau, priklausantys Kriminalinei brigadai, jau laikė mus už sprando ir dešinės rankos, pasirengę išsukti ją, jeigu mėginsime priešintis.

— Iš tavo nustebusio veido matau, kad tikėjaisi esąs pamirštas, kad pamečiau tavo pėdsakus, ar ne? Manyčiau, nesitiki, jog tokiam šūdui kaip tu pavyks išsikapstyti iš duobės ir dėtis garbingu piliečiu, tiesa? Esi pamišęs, bet dar ne tiek. Be viso to, dar sužinojau, kad kiši nosį į keletą dalykų, kurie visai nesusiję su tavimi. Blogas ženklas… Kokie ryšiai tave sieja su vienuolėmis? Gal kokią iš jų pamaloninai? Kiek jos dabar už tai moka?

— Ponas inspektoriau, gerbiu kitų užpakalius, ypač vienuoliškai gyvenančiųjų. Nebent jūs sugundytumėt, tada pamirkyčiau peniciline galą, žarnynas taptų sveikesnis.

Fumero veidą perkreipė piktdžiugiška šypsena.

— Tai man patinka. Prakeiktas šiknius! Taip ir maniau. Jei visi būtų tokie sukalbami kaip tu, mano darbas taptų tikra švente. Nagi, pasakyk, kaip dabar vadiniesi? Hariu Kuperiu? Pasipasakok, kokie vėjai tave atpūtė į Santa Liusijos prieglaudą, gal atsipirksi keliais antausiais. Nagi, pirmyn. Kokio velnio čia bastotės?

— Tai asmeniniai reikalai. Lankėme vieną giminaitę.

— Kurgi ne, gal savo kekšę motinėlę? Džiaukis, šiandien esu gerai nusiteikęs, nes kitaip vežčiau tave į įstaigą ir paglostyčiau su litavimo lempa. Nagi, būk geras vaikinas ir papasakok tiesą savo draugui inspektoriui Fumerui, kokio velnio atsibeldėte čia? Velniai rautų, reikia būti sukalbamesniam, sutaupysi laiko, o aš tavo vaikėzui, kuriam nepaliaudamas asistuoji, veidelio nesugadinsiu.

— Jei nors plaukas nukris jam nuo galvos, prisiekiu…

— Išsigandau, net drebu. Pridėjau į kelnes.

Ferminas pasiryžo, drąsa tiesiog veržėsi iš kiekvienos jo poros.

— Ar tik nebus jūreiviškos kelnaitės, kurias jums įtaisė gerbiamoji mamytė, garsioji tarnaitė? Būtų gaila, nes man pasakojo, kad kelnaitės jums nepaprastai tiko.

Inspektoriaus veidas staiga perbalo ir iš akių dingo visas džiugesys.

— Ką pasakei, niekše?

— Sakiau, kad neabejotinai paveldėjote aukštuomenės damos — ponios Ivonos Sotosebajos skonį ir žavesį…

Ferminas nebuvo iš stipriųjų, ir pakako kumštelėjimo, kad išsipleiktų kaip ilgas. Net nespėjo pakilti iš balos, kai Fumeras ėmė spardyti jį į pilvą, inkstus ir veidą. Po penkto smūgio jau neskaičiavau. Ferminas prarado amą, jau po kelių akimirkų nevaliojo nė piršto pajudinti, kad apsigintų. Policininkų pora, laikydama mane geležinėmis rankomis, juokėsi iš įvykio ar iš pagarbos — neaišku.