Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Chulijanai, dabar jau eik. Eik, kol neatėjo tėvas.

— Bet…

— Eik.

Jis pakluso.

— Kad ir kas nutiktų, sekmadienį laukiu tavęs traukinyje.

Penelopė sukaupusi visas jėgas šyptelėjo.

— Aš ateisiu. O dabar eik. Labai prašau…

Taip ir paliko ją nuogą, o pats tyliai šmurkštelėjo tarnų laiptais į ratinę, o iš ten — į tokią šaltą naktį, kokios neprisiminė.

Kitos dienos buvo dar blogesnės. Per visą naktį Chulijanas nesumerkė akių laukdamas, kol jo ieškoti ateis pono Rikardo galvažudžiai. Kankino nemiga. Kitą dieną Švento Gabrieliaus kolegijoje iš Chorchės Aldajos elgesio nepastebėjo kokių nors permainų. Išgąsčio sugniuždytas prisipažino Migeliui Molinerui apie vakarykštį nutikimą. Migelis su įprastu šaltakraujiškumu papriekaištavo:

— Chulijanai, tu proto netekai, bet čia nieko nauja. Keisčiausia, kad Aldajų namuose viskas tylu ramu. Nors tai, kai pagalvoji, nestebina. Jei, kaip sakai, judu užtiko ponia Aldaja, gal nė pati nežino, kaip dabar pasielgti. Tris kartus gyvenime esu bendravęs su ja ir padariau dvi išvadas: pirma, ponios Aldajos išprusimas nesiekia daugiau nei dvylikametės; antra, kenčia nuo chroniško narcisizmo, tai trukdo jai suvokti bet ką, jei tik ji nenori to matyti, ar tikėti, ypač, kas susiję su ja pačia.

— Migeli, apibendrink.

— Gali būti, kad ji vis dar mąsto, ką, kaip ir kada pasakyti ir kam. Pirmiausia ji turi pagalvoti apie pasekmes savo pačios atžvilgiu: skandalo galimybė, jos vyro pyktis… Visa kita, manau, verčia ją lūkuriuoti.

— Tai tu manai, ji nieko nepasakys?

— Gal kelias dienas svarstys. Tik nemanau, kad gebės nuslėpti tokį dalyką nuo vyro. O pabėgimo planas? Tebegalioja?

— Labiau nei anksčiau.

— Džiugu girdėti. Dabar man tikrai atrodo, kad kelio atgal nebėra.

Kiekviena savaitės diena slinko tarsi lėta agonija. Kas rytą Chulijanas ateidavo į Švento Gabrieliaus kolegiją, nežinomybė mynė jam ant kulnų. Valandos slinko, o jis net žvilgsniu nedrįso persimesti su Migeliu Molineru, kuris nerimavo ne mažiau už jį. Chorchė Aldaja nieko nesakė. Atrodė malonus, kaip visuomet. Chasinta nebeateidavo pasitikti Chorchės. Pono Rikardo vairuotojas laukdavo jo kiekvieną popietę. Chulijanas jautė, kad tai darosi nepakeliama, troško, kad greičiau kas nors įvyktų ir tas kankinamas laukimas baigtųsi. Ketvirtadienio pavakare pamokoms pasibaigus, Chulijaną apėmė viltis, kad sėkmė jo neaplenkė. Ponia Aldaja nieko nesakė, — gal iš gėdos, gal iš kvailumo ar bet kurios iš priežasčių, išvardytų Migelio. Nesvarbu. Vienas dalykas dabar jaudino: kad paslaptį išlaikytų iki sekmadienio. Tąnakt — pirmąsyk po daugelio — jis pagaliau užmigo.

Penktadienį prie klasės durų jo lūkuriavo tėvas Romanonas.

— Chulijanai, noriu su tavimi pasikalbėti.

— Klausau, pone.

— Visada žinojau, kad tokia diena ateis, ir man džiugu, kad tokią naujieną pranešu būtent aš.

— Kokią naujieną, tėve?

Chulijanas Karaksas jau nebuvo Švento Gabrieliaus kolegijos auklėtinis. Jam draudžiama būti jo teritorijoje: auditorijose, net kieme. Jo mokslo priemonės — knygos ir visa kita lieka kaip mokyklos nuosavybė.

— Reikia tučtuojau palikti kolegiją, — apibendrino tėvas Romanonas.

— Gal galiu sužinoti, dėl kokios priežasties?

— Galvoje sukasi bent dvylika, bet neabejoju, kad pats žinai tikrąją. Geros dienos, Karaksai. Sėkmės gyvenime. O tau jos tikrai prireiks.

Už kokių trisdešimties metrų, fontanų kiemelyje juos stebėjo būrelis mokinių. Vieni atsisveikindami mojavo rankomis ir šaipėsi. Kiti žvelgė su nuostaba ir užuojauta. Tik vienas liūdnai šypsojosi: tai jo draugas Migelis Molineras, vos linktelėjęs ir sumurmėjęs žodžius, kurie, Chulijanui atrodė, sklandė ore: „Iki sekmadienio“.

Grįždamas namo San Antonijaus skersgatvyje ties skrybėlių ateljė pamatė pono Rikardo Aldajos „Mersedes Benz“. Sustojo ir iš už kampo sekė, kas ten vyksta. Netrukus iš krautuvės išėjo ponas Rikardas ir įsėdo į automobilį. Chulijanas užsiglaudė už portiko, kai šis pajudėjo universiteto aikštės link. Tik tada užlipo laiptais namo. Jo laukė ašaromis apsipylusi Sofi.

— Chulijanai, ką tu padarei? — sumurmėjo be jokio pykčio.

— Atleisk, mama…

Sofi stipriai apkabino sūnų. Atrodė sublogusi ir pasenusi, tarsi kažkas būtų pavogęs jos gyvenimą ir jaunystę. „Aš esu žiauriausias už visus“, — pagalvojo Chulijanas.

— Gerai manęs paklausyk. Tėvas ir ponas Rikardas Aldaja padarė viską, kad po kelių dienų tave paimtų į kariuomenę. Aldaja turi ryšių… Chulijanai, tau reikia sprukti. Kuo toliau, kad nė vienas negalėtų rasti…

Chulijanui pasirodė, kad motinos akyse šmėstelėjo nevilties šešėlis.

— Mama, tu ką nors slepi. Ar aš ko nors nežinau?

Sofi drebančiomis lūpomis žiūrėjo į jį.

— Reikia sprukti. Abu turime visam laikui dingti iš čia.

Jis apkabino ją ir sukuždėjo į ausį:

— Mama, dėl manęs — būk rami. Nesirūpink dėl manęs.

Šeštadienį Chulijanas neišėjo iš savo kambario, praleido dieną tarp knygų ir piešimo sąsiuvinių. Skrybėlininkas išėjo dar su aušra ir negrįžo iki vidurnakčio. „Jis net nedrįsta visko pasakyti man į akis“, — manė Chulijanas. Tąnakt su ašaromis akyse atsisveikino su tamsiame ir šaltame kambarėlyje prabėgusiais metais, apgaubtais svajonių, kurioms jau nelemta išsipildyti. Sekmadieniui išaušus, nešinas tik nedideliu krepšiu su drabužiais ir knygomis, švelniai pabučiavo į kaktą Sofi, kuri apsisiautusi antklode miegojo valgomajame, ir iškeliavo. Gatves puošusi rūko žydruma ir variniai priešaušrio atspindžiai šokinėjo senojo miesto terasomis. Žingsniavo lėtai, atsisveikindamas su kiekviena laiptine, su kiekvienu skersgatviu, klausdamas savęs, ar kada nors, laiko durims atsivėrus, galės prisiminti vien gera, ar bus užmiršęs vienatvę, tiek sykių jį persekiojusią šiose gatvėse?

Prancūzijos stotis dar buvo tuštutėlė, peronai sukryžiuoti lyg švytintys kardai, žėrintys saulėtekio šviesoje pro rūką. Chulijanas prisėdo ant suolelio ir išsiėmė knygą. Valandas apgaubė žodžių magija, pasikeitė vardas ir būtis, jis tapo kitu žmogumi. Leidosi personažų viliojamas į šešėlį, tikėdamas, kad jam jau nebėra jokios šventyklos nei prieglobsčio, tik šis. Jau žinojo, kad Penelopė nepasirodys. Žinojo, kad į traukinį lips vienas, tik su jos prisiminimu. Kai po vidurdienio stotyje pasirodė Migelis Molineras ir įteikė bilietą bei šiek tiek santaupų, abudu draugai tylėdami apsikabino. Chulijanas niekada nematė Migelio Molinero verkiančio. Laikas negailestingai seko.

— Dar galime truputį palaukti, — murmėjo Migelis nenuleisdamas akių nuo įėjimo.

Penkios minutės po pirmos stoties prižiūrėtojas paskelbė paskutinį signalą išvykstantiems į Paryžių. Traukinys jau pamažu judėjo, kai Chulijanas atsisuko atsisveikinti su draugu. Migelis, susigrūdęs rankas į kišenes, žiūrėjo į jį nuo perono.

— Rašyk, — pasakė.

— Iškart, kai tik atvyksiu, — pažadėjo Chulijanas.

— Ne, ne man. Rašyk knygas. Ne laiškus. Rašyk jas dėl manęs. Dėl Penelopės.

Chulijanas linktelėjo, staiga suvokęs, kaip ilgėsis savo draugo.