Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Tu nesikišk, — pašnabždėjo vienas iš jų. — Nesinori rankos sulaužyti.

Pamėginau išsilaisvinti ir besimuistydamas pamačiau su manimi kalbėjusio agento veidą. Išsyk atpažinau. Tai buvo vyras, skaitęs laikraštį Sarijos aikštės bare, ir tas pats, kuris juokėsi iš Fermino pokštų autobuse.

— Žinai, ko labiausiai nekenčiu? Kai žmonės knisasi mėšle ir praeityje, — aiškino Fumeras, spardydamas Ferminą. — Praeities dalykus reikia palikti praeičiai, supranti? Bus geriau ir tau, ir tavo nupiepėliui bičiuliui. Žiūrėk, vaikine, ir mokykis, nes tas pats laukia ir tavęs.

Žiūrėjau, kaip inspektorius blausioje žibinto šviesoje niokoja Fermino kūną. Per visą tą laiką negalėjau nė prasižioti. Prisimenu tik duslų, baisų, be gailesčio krintančių ant mano draugo smūgių garsą. Dar dabar tebeskauda. Slėpiausi patogioje policininkų nelaisvėje drebėdamas ir springdamas baimės ašaromis.

Kai Fumerui nusibodo niokoti leisgyvį kūną, prasisegė švarką, atitraukė kelnių užtrauktuką ir tiesiog ant Fermino nusišlapino. Mano bičiulis nė nekrustelėjo, tysojo baloje lyg senų drabužių maišas. Stebėjau kaip užkeiktas tą garuojančią ant Fermino trykštančią srovę ir negalėjau praverti burnos. Užsisegęs kelnes, inspektorius priėjo prie manęs ir pamačiau iš pykčio perkreiptą prakaituotą veidą. Vienas iš jo agentų ištiesė nosinaitę, šis nusišluostė veidą ir kaklą. Fumeras priėjo dar arčiau, jo veidas buvo tik už penkių centimetrų ir įdėmiai pažvelgė į mane.

— Tu, snargliau, nebuvai vertas tokio pašventinimo. Tai tavo draugo bėda: jis visada stato už pralaimėtoją. Kitą sykį galutinai pribaigsiu, ir neabejoju, kad viskas dėl tavo kaltės.

Maniau, pasipils smūgiai, — atėjo ir mano eilė. Kažkodėl norėjau, kad tai įvyktų. Troškau, kad smūgiai išgydytų mane nuo gėdos, jog nepajėgiau nė piršto pajudinti ir padėti Ferminui, nes elgiausi kaip visuomet — stengiausi išsaugoti savo kailį.

Bet smūgio nepajutau. Tik neapykantos kupinų akių nuosprendis. Fumeras paplekšnojo man per skruostą.

— Nusiramink, vaikeli. Su bailiais nesiterlioju.

Abu policininkai nusikvatojo iš tokio sąmojo ir su palengvėjimu, kad spektaklis baigtas. Jų troškimas greičiau iš čia sprukti buvo akivaizdus. Kvatodamiesi dingo šešėlyje. Kai puoliau padėti Ferminui, jis vargais negalais stengėsi pakilti ir susirasti baloje pamestus dantis. Jo burna, nosis, ausys ir vokai kraujavo. Pamatęs mane gyvą ir sveiką, mėgino nusišypsoti, o aš norėjau prasmegti skradžiai. Atsiklaupiau šalia ir pakėliau. Pirma mintis, atėjusi man į galvą, buvo ta, kad jis lengvesnis nei Bėja.

— Ferminai, dėl Dievo, jus reikia tučtuojau gabenti į ligoninę.

Ferminas energingai papurtė galvą.

— Verčiau nugabenkite pas ją.

— Pas ką, Ferminai?

— Pas Bernardą. Jeigu išleisiu kvapą, tegul tai įvyks jos glėbyje.

32

Tąnakt grįžau į apartamentus Karališkojoje aikštėje, nors buvau prisiekęs niekada tenai negrįžti. Keletas prašalaičių, stebėjusių sceną nuo Čampanjeto prieangio, pasisiūlė nugabenti Ferminą ligi taksi sustojimo Princesės gatvėje, o kelneris tuo metu rinko numerį pranešti apie mūsų pasirodymą. Važiavome taksi, man rodės, visą begalybę. Prieš išlipant, Ferminas buvo praradęs sąmonę. Laikiau jį ant rankų ir spausdamas prie krūtinės mėginau bent kiek sušildyti. Jaučiau, kaip šiltas jo kraujas sunkiasi į mano drabužius. Nesilioviau kuždėjęs jam į ausį, kad tuoj atvažiuosime, kad nieko bloga nenutiks. Mano balsas drebėjo. Vairuotojas slapčia žvilgčiojo į mane veidrodėlyje.

— Ei, jūs, nenoriu jokių nemalonumų, girdite? Jeigu jis numirs, turėsite išlipti.

— Tik spauskit ir tylėkit.

Kai atvykome į Fernando gatvę, Gustavas Barselas ir Bernarda jau laukė tarpduryje kartu su gydytoju Soldevila. Išvydusi mus kruvinus ir purvinus, Bernarda ėmė klykti apimta panikos. Gydytojas skubiai patikrino Fermino pulsą ir patikino, kad pacientas gyvas. Visi keturi užnešėme Ferminą laiptais aukštyn tiesiai į Bernardos kambarį, kur gydytojo atsigabenta seselė pradėjo vilkti jo kruvinus drabužius. Gydytojas Soldevila įsakmiai liepė visiems išeiti iš kambario. Jis užtrenkė duris tiesiog mums prieš nosį taręs: „Gyvens“.

Koridoriuje nenumaldomai sriūbavo Bernarda, dejuodama, kad pirmąsyk gyvenime sutiko gerą vyriškį ir Dievas negailestingai jį atima. Ponas Gustavas Barselas, paėmęs ją ant rankų, nunešė į virtuvę, kur ėmė raminti brendžiu, kol vargšelė vos besilaikė ant kojų. Kai tik tarnaitė ėmė kalbėti padrikai, knygininkas įsipylė taurelę sau ir vienu mauku išlenkė.

— Atleiskite, nežinojau, kur galiu eiti… — prabilau.

— Nusiramink. Gerai pasielgei. Soldevila — geriausias Barselonos traumatologas, — pasakė lyg pats sau.

— Dėkoju, — sukuždėjau.

Barselas atsiduso ir kliūstelėjo man gerą porciją brendžio. Atsisakiau jo pasiūlymo, kuris perėjo į Bernardos rankas ir akimirksniu dingo.

— Dabar eik išsimaudyti po dušu ir persirenk švariais drabužiais, — liepė Barselas. — Jei toks grįši namo, tėvą ištiks širdies priepuolis.

— Nereikia… man viskas gerai, — pasakiau.

— Tai liaukis drebėjęs. Nagi, eik, gali naudotis mano vonia, ten yra šilto vandens. Kelią žinai. O aš eisiu paskambinti tavo tėvui ir pasakysiu… Nesvarbu, dar nežinau, ką pasakyti. Ką nors sugalvosiu.

Sutikau.

— Danieli, tai vis dar tavo namai, — tarė Barselas man tolstant koridoriumi. — Ir tavęs jie ilgisi.

Dar prisiminiau, kur rasti Gustavo Barselo vonią, tik ne šviesos jungiklį. Pamaniau — galiu išsimaudyti ir prietemoje. Nusimečiau krauju ir purvu suteptus drabužius ir atsiguliau į imperatorišką Barselo vonią. Pro langelio, išeinančio į vidinį kiemą, groteles lyg perlai krito prieblandos šviesa, išryškinanti daiktų siluetus, keramines plyteles ir sienas. Vanduo bėgo kliokdamas, palyginti su kuklia srovele Santa Anos gatvės bute, ir jaučiausi lyg prašmatniame viešbutyje, nors niekada nebuvau įkėlęs tenai kojos. Keletą minučių apgaubtas garų nejudėdamas mėgavausi palaima.

Ant Fermino krintantys smūgiai dar tebeaidėjo ausyse. Negalėjau atsikratyti Fumero žodžių ir veido policininko, kuris mane laikė, galbūt tam, kad apsaugotų. Staiga vanduo ėmė šalti, sumojau, kad baigiasi karšto vandens atsargos. Skubiai užsukau čiaupą. Tarsi šilkiniai siūlai nuo mano odos kilo garai. Pro dušo užuolaidą įžvelgiau sustingusią figūrą. Jos tuščias žvilgsnis spindėjo tamsoje lyg katės.

— Danieli, gali nesibaiminti. Vis tiek tavęs nematau, kaip ir anksčiau.

— Sveika, Klara.

Ji ištiesė man švarų rankšluostį. Paėmiau jį. Apsisiaučiau drovėdamasis kaip gimnazistė ir net pro garus ir prieblandą galėjau įžvelgti, kad Klara šypsosi nuspėjusi mano elgesį.

— Negirdėjau tavęs įeinančios.

— Nesibeldžiau. Kodėl maudaisi tamsoje?

— Iš kur žinai, kad šviesa neįjungta?

— Lemputė nedūzgia, — pasakė. — Taip ir nesugrįžai atsisveikinti.

Žinoma, grįžau, pamaniau, tik tu buvai pernelyg užsiėmusi. Nieko nepasakiau, jos apmaudas ir kartėlis — tokie tolimi ir net juokingi.

— Žinau. Atleisk.

Išlipau iš vonios ir atsistojau ant pliušinio kilimėlio. Garų pašvaistė švytėjo sidabro lašais. Pro stoglangį besiskverbianti šviesa gaubė Klaros veidą blyškiu šydu. Nebuvo pasikeitusi, tokią ją ir prisiminiau. Ketveri išsiskyrimo metai nedaug man padėjo.

— Tavo balsas pasikeitęs, — tarė. — Danieli, ir tu pasikeitei?

— Tebesu toks pat kvaiša kaip ir anksčiau, jei tave tai domina.