Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Negi manote, kad ji tikrai kur nors eis? — užginčijau.

— Patikėkite manimi. Anksčiau ar vėliau ji padarys tai. Ir šiuo atveju, manyčiau, tai nutiks veikiau anksčiau nei vėliau. Tokia moteriškos psichologijos esmė.

— O ką tuo metu veiksite jūs, daktare Froidai? — pasiteiravau.

— Tai mano reikalas, kai ateis laikas — sužinosi. Ir dar man už tai padėkosi.

Klausiamai žvilgtelėjau į Ferminą, bet vargšelis, apsikabinęs Bernardą, užmigo pačiame liepsningos Barselo kalbos viduryje. Fermino galva nusviro ir pro palaimingą šypseną ant krūtinės nudryko seilė. Bernarda šnopavo giliai ir dusliai.

— Duok Dieve, kad bent čia jam pasisektų, — sumurmėjo Barselas.

— Ferminas — nerealus tipas, — paaiškinau.

— Neabejoju, nes į jį pažvelgęs netikėčiau, kad ją užkariavo. Ką gi, eime.

Užgesinome šviesą ir patyliukais išsėlinome iš kambario, palikę įsimylėjėlius. Man pasirodė, kad už lango koridoriaus galėjau šmėstelėjo pirmieji aušros atšvaitai.

— Tarkime, aš nesutinku, — tariau kimiu balsu. — Užmirškite tai.

Barselas nusišypsojo.

— Danieli, pavėlavai. Jau prieš daug metų, kai turėjai galimybę, reikėjo tą knygą parduoti man.

Namo ėjau drėgnomis gatvėmis, nutviekstomis purpurinės aušros, slegiamas kvailų skolintų drabužių ir nesibaigiančios nakties nesėkmių. Tėvą radau miegantį fotelyje valgomajame, kojas buvo užsiklojęs, o rankose ilsėjosi atversta mėgstamiausia jo knyga — Voltero „Kandidas“, kurią porąkart per metus perskaitydavo, o kelis sykius girdėjau, kaip iš širdies kvatojosi. Tyliai stebėjau jį. Jau visiškai pražilęs, ir veido oda praradusi pirmykštį stangrumą. Žvelgiau į vyrą, kuris kadaise man atrodė stiprus, beveik nepalaužiamas, o dabar mačiau jį trapų ir palūžusį. Abu buvome palaužti. Pasilenkęs apkamšiau užklotu, kurį jau nežinia kiek metų vis ketinu atiduoti labdarai, ir pabučiavau į kaktą, tarsi norėdamas apsaugoti nuo tų nematomų ryšių, skiriančių mudu, nuo šio ankšto butuko ir nuo mano prisiminimų, tarsi tikėčiau, kad taip galiu apgauti laiką ir sugrąžinti praeitį, kad atsidurtume kitame laike ir kitame gyvenime.

34

Beveik visą rytą praleidau sapnuodamas atmerktomis akimis, svajodamas apie Bėją. Regėjau jos odą, kurią lietė mano rankos, vėl užuodžiau jos salsvą kvapą. Stebėjausi, kad taip aiškiai prisimenu jos kūno iškilumus ir vingius, drėgnas nuo bučinių lūpas ir šviesių, beveik permatomų plaukelių liniją, esančią žemiau pilvo, — mano bičiulis Ferminas savo improvizuotose kalbose apie kūną ją vadina „chereso takeliu“.

Kažin kelintą kartą žvilgtelėjau į laikrodį ir apėmė siaubas suvokus, kad dar daugybė laiko iki susitikimo, kai vėl galėsiu pamatyti — ir paliesti — Bėją. Ėmiau tvarkyti mėnesio sąskaitas, tačiau lapelių šiugždėjimas priminė apatinių drabužių slydimą klubais žemyn ir blyškias Bėjos Agilar šlaunis, o ji buvo mano artimiausio vaikystės draugo sesuo.

— Danieli, padebesiais skrajoji. Ar tave kas nors slegia? Nerimauji dėl Fermino? — klausinėjo tėvas.

Susigėdęs linktelėjau. Geriausias draugas paaukojo ne vieną šonkaulį, kad išgelbėtų mano kailį, o mano mintys sukasi apie liemenėlės sagutę.

— Jei kalbėsim apie Cezarį…

Pakėliau akis ir išvydau jį. Ferminas Romero de Toresas, asmenybė ir genijus, pasipuošęs geriausia eilute, kaip išsekęs meilužis įžengė pro duris su pergalinga šypsena ir dobiliuku švarko atlape.

— Ką čia veikiate, nelaimėli? Ar jums nebuvo liepta ilsėtis?

— Tegu sau ilsisi patys liepėjai. O aš esu veiksmo žmogus. Jei manęs čia nebus, judu nė maldaknygės neparduosite.

Numojęs ranka į gydytojo nurodymus, Ferminas atvyko pasirengęs darbuotis. Oda vis dar gelsva nuo sumušimų, sėte nusėta mėlynėmis. Jis smarkiai šlubavo ir judėjo lyg kokia sugedusi lėlė.

— Ferminai, dėl Dievo, turite nedelsdamas grįžti į lovą, — persigando tėvas.

— Nė nesvajokit. Remiantis statistika, daugiau žmonių miršta lovoje nei apkasuose.

Visi mūsų įrodinėjimai nuėjo vėjais. Greitai tėvas nusileido, nes kažkas iš vargšo Fermino žvilgsnio rodė, kad, nors jam ir maudė kaulus, tačiau vienatvė pensiono kambarėlyje daug labiau slėgė sielą.

— Na gerai, tik draudžiu kelti bet kokį daiktą, išskyrus pieštuką, girdite?

— Klausau. Pasižadu nekelti net įtarimų.

Daugiau netaręs nė žodžio Ferminas apsivilko savo mėlynąjį chalatą, nusitvėrė skudurą ir valiklį ir įsitaisė už prekystalio atnaujinti penkiolikos egzempliorių, kurie šįryt pagaliau pasiekė knygyną. Trikampė skrybėlė: žandarmerijos istorija, parašyta aleksandrinais — bakalauro Fulgensijaus Kapono, jauno autoriaus, atsidavusio visos šalies kritikai, kūrinys. Šluostydamas knygas Ferminas vis dėbčiojo į mane ir šelmiškai merkė akį lyg garsusis šlubas velnias.

— Danieli, jūsų ausys raudonos kaip liepsna.

— Tikriausiai nuo jūsų kvailų šnekų.

— Arba nuo viduje įsiplieskusio karščio. Kada pasimatymas?

— Tai ne jūsų dalykas.

— Koks pasišiaušęs. Jau liejate kartėlį? Saugokitės, nes tai mirtini nuodai.

— Eikit velniop.

Tingi ir lėta popietė jau tapo kone įprastu reiškiniu. Pirkėjas, aklinai užsisagstęs pilką drabužį, užėjo pasiteirauti, ar turime kokią nors Sorijos knygą. Jis neabejojo, kad tai mažametės prostitutės nuotykių kronika austrų užgrobtame Madride. Tėvas nesumetė ką atsakyti, tačiau į pagalbą suskubo Ferminas, šiuosyk visai mandagiai.

— Jaunikaiti, jūs kažką painiojate. Sorija — dramaturgas. Jus veikiausiai domina donžuanas. Per sijonus patiria daug nemalonumų, be to, pagrindinis herojus susipainioja su vienuole.

— Pirksiu tą knygą.

Jau temo, kai iš metro išlipau Tibidabo gatvėje. Pro rūką dar buvo galima įžvelgti tolstantį melsvą tramvajaus siluetą. Nutariau nelaukti jo grįžtančio, o pasivaikščioti tamsoje pėstute. Netrukus pamačiau „Miglos angelo“ kontūrus. Susiradau Bėjos duotą raktą ir ėmiau rakinti grotuotus vartus. Juos privėriau tiek, kad atrodytų lyg užrakinti, bet palikti įeiti Bėjai. Atvykau gerokai anksčiau. Žinojau, kad Bėjos nebus maždaug pusvalandį ar keturiasdešimt penkias minutes. Norėjau šiame name pabūti vienas, paklajoti, kol pasirodys Bėja ir prisijaukins namą. Trumpai stabtelėjau prie fontano su angelo skulptūra, kurios ranka kyšojo iš purpurinio vandens. Grasinantis smilius priminė aštrų durklą. Prisiartinau prie fontano krašto. Po vandeniu virpėjo akmeninis veidas be žvilgsnio, be sielos.

Palypėjau laiptais, vedančiais prie paradinių durų. Jos buvo pravertos. Pajutau, kaip nerimas sugniaužė paširdžius, nes neabejojau, kad tąnakt išeidamas jas uždariau. Įdėmiai apžiūrėjau spyną — neatrodė, jog kas nors laužėsi, todėl pamaniau, kad pamiršau užrakinti. Lengvas stumtelėjimas vidun — ir į veidą padvelkė namo kvapas: apsvilusio medžio, drėgmės ir nuvytusių gėlių mišinys. Susiradau degtukų dėžutę, kurią nusičiupau iš knygyno, ir pritūpęs pamėginau uždegti Bėjos paliktą žvakę. Mano rankose įsiplieskė spalvingas skritulys, ir išryškėjo spindinčių lašelių drėgme nusėtų sienų, įlūžusių stogų ir išklibusių durų kontūrai.

Radęs dar vieną žvakę irgi užžiebiau. Lėtai, tarsi atlikdamas ritualą, susiradau visas Bėjos paliktas žvakes ir vieną po kitos uždegiau, įleisdamas gintarinės šviesos pluoštą, besisupantį ore lyg voratinklis, apgaubtas juodžiausių tamsos skraisčių. Ritualas baigėsi kaip tik ties bibliotekos židiniu, šalia ant grindų tebegulėjo pelenais ištepti apklotai. Atsisėdau ten, iš kur galėjau matyti visą salę. Lauktos tylos nebuvo: namas alsavo tūkstančiais garsų. Medžio girgždėjimas, besiblaškantis ant stogo vėjas, tūkstantis ir vienas šnaresys šliaužiojo aplinkui ir po grindimis.