Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Prabėgo gal pusvalandis, kai pajutau, kad šaltis ir prieblanda ėmė migdyti. Atsistojau ir pradėjau vaikštinėti po salę, trokšdamas bent kiek apšilti. Židinyje voliojosi tik vienas apdegęs medgalys, ir iki Bėjos atėjimo temperatūra namo viduje nukrito tiek, kad pateisintų nekaltybę ir susilaikymą ir ištrintų visus vaizdinius, kurie mane guodė paskutines dienas. Radęs veikiau praktinį nei poetišką užsiėmimą — praėjusio laiko apmąstymą — pasiėmiau vieną žvakę ir ėmiau naršyti po visą namą kokios nors degios medžiagos, kad salė taptų jaukesnė, kaip ir tie du apklotai, dabar drebantys prie židinio, abejingi mano išsaugotiems karštiems prisiminimams.

Remiantis Viktorijos laikų literatūros žiniomis, paieškas protingiausia pradėti nuo rūsio, kur tikriausiai buvo virtuvė ir anglių sandėlis. Užtrukau tik penkias minutes, kol radau laiptelius, vedančius žemyn. Koridoriaus gale buvo tašyto medžio durys. Jos priminė retą juodmedžio kūrinį, su angelais ir didžiuliu kryžiumi pačiame viduryje. Po juo įtaisytas užraktas. Pamėginau atidaryti, bet veltui. Veikiausiai mechanizmas sugedęs ar surūdijęs. Vienintelis būdas atidaryti šias duris — išlaužti arba sukapoti, bet tuojau tos minties atsisakiau. Pasišviesdamas žvake geriau apžiūrėjau, man jos priminė sarkofagą. Buvo smalsu, kas už jų slepiasi.

Dar sykį pažvelgęs į angelus ant durų praradau norą jas atidaryti ir palikau tą vietą. Buvau beatsisakąs minties pakliūti į rūsį, kai staiga, visai atsitiktinai, priešingame koridoriaus gale pastebėjau mažutes dureles, kurias iš pradžių palaikiau šluotų ir kibirų spintele. Pasukau bumbulą, jis tuojau pasidavė, kitapus pastebėjau laiptus, vedančius į tamsą. Į veidą plūstelėjo stiprus drėgnos žemės tvaikas. Šis pojūtis nenusakomai pažįstamas. Žvilgsnis skrodė prieš mane dunksančios tamsos šulinį, o mane apėmė jausmas, kurį išsaugojau nuo vaikystės ir slėpiau baimės šyduose.

Vieną lietingą pavakarę Montijuko kapinių atšlaitėje žiūrėjau į jūrą. Stovėjau tarp nenusakomų mauzoliejų, gausybės kryžių ir tašytų antkapių su kaukolėmis ir vaikų veideliais be lūpų, akių, — viskas dvelkė mirtimi. Mačiau gal dvidešimties suaugusiųjų siluetus, kuriuos prisiminiau tik kaip lietuje permirkusius kostiumus, ir tėvą, spaudžiantį man ranką pernelyg stipriai, lyg tai padėtų jam sulaikyti ašaras, kol bespalviai kunigo žodžiai krito ant marmurinio kapo duobės, į kurią trys beveidžiai duobkasiai leido pilką karstą, jis siūbavo lietuje lyg minkštas vaškas, ir man pasivaideno, kad girdžiu motinos balsą, šaukiantį, maldaujantį išgelbėti ją iš to akmeninio kalėjimo ir tamsos, o aš tik drebėjau ir be garso kuždėjau tėvui, kad nespaustų taip stipriai rankos, nes man skauda. Ir tas sodrus žemės kvapas, pelenų ir drėgnos žemės, permušė viską: mirtį ir tuštumą.

Atsimerkiau ir beveik apčiuopomis susiradau pakopas, nuo žvakės tik poros centimetrų spinduliu sklido šviesa. Nusileidęs žemyn iškėliau žvakę ir apsižvalgiau. Tenai nebuvo nei virtuvės, nei sausų malkų stirtos. Priešais mane atsivėrė siauras perėjimas į puslankio formos salę, kurioje stūksojo figūra, kraujo ir ašarų išvagotu veidu, juodomis akiduobėmis, tarsi sparnai išskėstomis rankomis ir dygliuota gyvate, apsivijusia smilkinius. Pajutau šalčio bangą, kuri atsimušė man į pakaušį. Tačiau atgavęs nuovoką supratau, jog tai medinė Nukryžiuotojo skulptūra ant koplyčios sienos. Kelis metrus paėjėjęs įžvelgiau pamėklišką vaizdą. Senosios koplyčios kampe sumesta koks dvylika nuogų moteriškų figūrų. Be rankų ir galvos, kiekvieną laikė trikojis. Visos skirtingos, ir tuojau supratau, kad tai įvairaus amžiaus ir sudėjimo moterų torsai. Anglimi užrašyti vardai. Izabelė. Eugenija. Penelopė. Netikėtai Viktorijos laikų skaitiniai išėjo į naudą, ir supratau, kad rastos senienos — senosios nebetaikomos praktikos liekanos iš tų laikų, kai pasiturinčios šeimos drabužiams siūti turėjo kiekvieno nario manekenus. Nors Kristus žvelgė labai priešiškai ir grėsmingai, neatsilaikiau pagundai, ištiesiau ranką ir paliečiau taliją, ant kurios buvo užrašytas Penelopės Aldajos vardas.

Man pasivaideno, kad girdžiu viršum galvos žingsnius. Gal jau atvyko Bėja ir po visą namą ieško manęs. Su palengvėjimu palikau koplyčią ir grįžau atgal prie laiptų. Jau buvau belipąs, kai priešingame koridoriaus gale pamačiau katilą ir šildymo įrenginį, visai pakenčiamos būklės, o tai nesiderino su rūsiu. Prisiminiau, kad Bėja minėjo, kaip nekilnojamojo turto kompanija, kuri rūpinosi Aldajų vilos pardavimu, atliko kažkokius remonto darbus, norėdama pritraukti pirkėjų. Priėjau arčiau patyrinėti įrenginį ir supratau, kad tai radiatorių sistema, kuriai tiekia šilumą nedidelis katilas. Šalia voliojosi keletas gabalų anglies, presuotos medienos ir kelios skardinės, kaip supratau, žibalo. Atidariau katilinės dureles ir apžiūrėjau vidų. Lyg ir viskas gerai. Galimybė, kad po tiek metų šis senas gremėzdas užsikurs, man atrodė beviltiška, tačiau vis tiek pripildžiau katilą anglies ir malkų ir viską apšlaksčiau žibalu. Taip man besidarbuojant, pasigirdo senos medienos girgždesys ir akimirką nukreipiau žvilgsnį į šalį. Man pasivaideno kruvini erškėčiai, atskylantys nuo malkų. Išsigandau patamsyje vos per keletą žingsnių nuo manęs esančio Kristaus su vilko šypsena.

Katilas akimirksniu nušvito keldamas metalinį gaudesį. Uždariau dureles ir per kelis žingsnius atsitraukiau, vis labiau abejodamas savo veiksmais. Katilas atrodė prastai veikiantis, nutariau užlipti viršun ir patikrinti, ar mano pastangos davė kokių rezultatų. Užkopiau laiptais ir grįžau į didžiąją salę, tikėdamasis išvysti Bėją, tačiau jos nesimatė. Jau buvo praėjusi kone valanda, kai aš čia, ir būgštavimai, kad mano geismo objektas nepasirodys, tapo panašūs į skaudžią tiesą. Kad numaldyčiau nerimą, nutariau tęsti pasiaukojamą darbą ir patraukiau ieškoti radiatorių, patvirtinančių, kad sėkmingai atgaivinau katilą. Visi, kuriuos tik radau, ignoravo mano pastangas ir buvo šalti kaip ledas. Visi, išskyrus vieną. Mažame kambarėlyje, ne didesniame nei keturių ar penkių kvadratinių metrų, jautėsi šiluma, — gal tai buvo vonios kambarys, nes įrengtas kaip tik virš katilo. Priklaupiau ir su džiaugsmu įsitikinau, kad grindų plytelės šiltos. Taip mane ir surado Bėja: kniūbsčią, su kvaila asilo šypsena tapšnojantį plyteles.

Kai visa prisimenu ir atkuriu tos nakties įvykius Aldajų rūmuose, dingojasi vienintelis pasiteisinimas, kodėl taip elgiausi, — tiesiog aštuoniolikmečiui, kuriam dar stinga subtilumo ir patirties, sena išvietė kartais gali tapti tikru rojumi. Užteko keleto minučių, kad įtikinčiau Bėją pasiimti iš salės apklotus ir įsitaisyti šioje mažutėje patalpoje, kur pora žvakių apšvietė muziejaus vertus vonios kambario ornamentus. Mano pirmas argumentas dėl šilumos išsyk padarė didelį įspūdį Bėjai, kuriai nuo grindų sklindanti šiluma išsklaidė būgštavimus, kad neturėjau užmačių padegti dvaro. Paskui, rausvoje žvakių prieblandoje, kai drebančiomis rankomis vilkau nuo jos drabužius, ji šypsojosi, akimis ieškodama mano žvilgsnio, ir tarytum sakė, kad nuo šiol, kad ir kas man nutiktų, ji viską jau bus patyrusi.

Prisimenu ją sėdinčią, nugara atsirėmusią į uždarytas duris, rankos nusvirusios, delnai kviečia mane. Prisimenu, kaip laikė atlošusi galvą, kai pirštų galiukais glosčiau jos kaklą. Prisimenu, kai suėmusi mano rankas uždėjo sau ant krūtų, ir kaip virpėjo jos žvilgsnis ir lūpos, kai pirštai užčiuopė spenelius ir lyg pakvaišęs juos žnybtelėjau, kaip išsitiesė ant grindų, mano lūpoms palietus jos pilvą ir blyškias šlaunis.