Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Tik didesnis bailys, pridėjau mintyse. Ji tebesišypsojo pralaimėjusiosios šypsena, kuri skaudino net prietemoje. Ištiesė ranką, ir kaip prieš aštuonerius metus universiteto bibliotekoje, išsyk ją supratau. Prisitraukiau ranką sau prie veido ir jutau jos pirštus, susipažįstančius su manimi iš naujo, o lūpos tyliai piešė žodžius.

— Atleisk, Danieli, niekada nenorėjau tavęs užgauti.

Paėmiau jos ranką ir tamsoje pabučiavau.

— Tai tu man atleisk.

Visas melodramatiškumas akimirksniu dingo, kai pro duris kyštelėjo Bernarda, — nors ir girtutėlė, suvokė, kad esu nuogas, varvantis ir tamsoje bučiuoju Klarai ranką.

— Dėl Dievo meilės, ponaiti Danieli, kokia begėdystė. Jėzau, Marija ir Juozapai. Ir atsiranda nebijančių bausmės…

Bernarda susvirduliavo ir sutrikusi pasišalino. Supratau, kad, brendžio efektui išsisklaidžius, ir jos prisiminimai dings lyg sapnas. Klara keletą žingsnių atsitraukė ir padavė man drabužius.

— Dėdė liepė perduoti, kad apsirengtum. Čia dar iš tų laikų, kai buvo jaunas. Sako, pakankamai suaugai ir dabar jie bus kaip tik. Palieku tave, renkis. Nereikėjo man užeiti nepasibeldus.

Priėmiau iš jos rankų drabužius ir pradėjau vilktis šiltus, kvepiančius apatinius, rožinius medvilninius marškinius, kojines, liemenę, kelnes ir švarką. Veidrodyje išvydau besišypsantį prekybos agentą. Kai grįžau į virtuvę, gydytojas Soldevila trumpai buvo išėjęs pas Ferminą pažiūrėti, kaip jaučiasi.

— Atrodo, blogiausia — jau praeity, — paskelbė jis. — Nėra reikalo jaudintis. Šitie dalykai visuomet atrodo baisiau, nei yra iš tikrųjų. Jūsų bičiuliui lūžusi kairė ranka ir du šonkauliai, neteko trijų dantų, daugybė sumušimų, kirčių žymės, bet, ačiū Dievui, nėra vidinės kraujosruvos nei smegenų pažeidimų. Sulankstyti laikraščiai, kuriuos pacientas turėjo po drabužiais, kaip pats sako, dėl stipresnio stuomens, atstojo jam skydą smūgiams atremti. Visai neseniai, trumpai atgavęs sąmonę, prašė jums perduoti, kad jaučiasi lyg dvidešimtmetis, labai norėtų sumuštinio su kraujine dešra ir šviežiais česnakais, plytelės šokolado ir citrininių „Sugus“ ledinukų. Nematau būtinybės drausti, nors geriausia būtų pradėti nuo sulčių, jogurto ir virtų ryžių. Taip pat prašė perduoti, ir sakė tai didžiuodamasis, kad turi geros dvasinės būsenos ir savijautos įrodymą: palietęs seselės Amparitos kojas patyrė smarkią erekciją.

— Nes jis tikras vyras, — sukuždėjo Bernarda, lyg teisindamasi.

— Kada galėsime jį pamatyti? — paklausiau.

— Dabar geriau ne. Galbūt išaušus. Jam reikia pailsėti, o rytoj norėčiau nugabenti jį į Del Mar ligoninę, padaryti encefalogramą, kad nebūtų abejonių, bet tikiu, kad ponas Romero de Toresas po kelių dienų bus sveikas kaip ridikas. Kiek sprendžiu iš randų ir žymių ant jo kūno, šis žmogus išsikapstė iš daug blogesnių dalykų, vadinasi, yra gyvybingas. Jei reikia pareiškimo kopijos pristatyti į nuovadą…

— Nebūtina, — pertraukiau jį.

— Jaunuoli, turiu perspėti, kad tai gali būti labai rimta. Nedelsiant reikia pranešti apie įvykį policijai.

Barselas įdėmiai pažvelgė į mane. Supratęs linktelėjo ir tarė:

— Spėsim sutvarkyti popierius, gydytojau, nesirūpinkite, — nuramino. — Dabar svarbiausia — kad pacientas sveiktų. Aš pats rytoj rytą įteiksiu pareiškimą policijai. Net ir policija turi teisę į nakties poilsį.

Gydytojas akivaizdžiai nepalankiai pažiūrėjo į mano atsisakymą nuslėpti nuo policijos įvykį, bet, išgirdęs, kad Barselas apsiima pasirūpinti, nieko netaręs grįžo slaugyti Fermino. Kai tik jis dingo už durų, Barselas mostu pakvietė sekti paskui jį. Bernarda sėdėjo dūsaudama nuo brendžio ir išgąsčio.

— Bernarda, negaišk. Užplikyk man stiprios kavos.

— Gerai, pone. Einu.

Nusekiau paskui Barselą į jo kabinetą, lyg olą, skendinčią pypkės dūmuose, besirangančiuose tarp knygų lentynų ir popierių. Kartkartėmis mus pasiekdavo fortepijono garsai, — skambino Klara. Matyt, maestro Neri pamokos nelabai ką davė, bent jau muzikos srityje. Knygininkas pasiūlė sėstis ir ėmė kimšti pypkę.

— Paskambinau tavo tėvui ir pasakiau, kad Ferminas pakliuvo į nelaimingą atsitikimą, o tu jį atgabenai čionai.

— Ar labai išsigando?

— Nemanau.

— Gerai.

Knygininkas užsidegė pypkę ir išsitiesė ant sofutės Mefistofelio poza. Kitame buto gale Klarai akivaizdžiai nesisekė skambinti Debiusi. Barselas pakėlė akis į dangų.

— Kas nutiko muzikos mokytojui? — paklausiau.

— Atleidau. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

— Aišku.

— O tavęs jie tikrai nelietė? Labai mažai kalbi. Pamenu, buvai tikras tauškalius.

Atsivėrė durys ir į kabinetą įėjo Bernarda su garuojančios kavos puodeliais ir indeliu cukrui ant padėklo. Pamatęs, kaip eina, pabūgau pakliūti po karštos kavos čiurkšle.

— Atleiskite. Ar ponas pageidauja į kavą lašelį brendžio?

— Bernarda, man atrodo, kad butelis „Lepanto“ šiąnakt buvo ištuštintas. Jums laikas ilsėtis, eikit miegoti. Mudu su Danielių pabudėsime. Kad jau Ferminas užėmė jūsų miegamąjį, galite pasinaudoti manuoju.

— Ne, pone, jokiu būdu.

— Aš liepiu. Nesiginčykite. Po penkių minučių kad miegotumėte.

— Bet, pone…

— Bernarda, jūs neteksite Kalėdų premijos.

— Kaip pasakysite, pone Barselai. Bet aš visuomet miegu ant antklodės. Reikėtų dar vienos.

Barselas ceremoningai palaukė, kol Bernarda išeis. Įsidėjo septynis gabaliukus cukraus, maišė šaukšteliu, o pro olandiško tabako dūmus įžvelgiau valiūkišką šypsenėlę.

— Pats matai. Namuose reikia griežtos rankos.

— Taip, jūs, pone Gustavai, tapote žmogėdra.

— O tu — kliaučių ieškotoju. Danieli, sakyk dabar, kai niekas negirdi: kodėl apie įvykį nereikia pranešti policijai?

— Todėl, kad jie žino.

— Nori pasakyti…

Linktelėjau.

— Jei ne per daug klausiu, tai į kokius nemalonumus dabar įsipainiojote?

Tylėjau.

— Gal galiu kuo padėti?

Pažvelgiau į jį. Barselas geraširdiškai šypsojosi, o tai tikrai retas ironiškos asmenybės vaizdas.

— Ar tik nebus kokiu nors būdu susiję su tuo Karakso romanu, kai nenorėjai man jo parduoti, nors reikėjo tai padaryti?

Pagavo nuostabos šešėlį mano akyse.

— Galėčiau jums pagelbėti, — pasisiūlė. — Turiu per daug to, ko trūksta jums — pinigų ir sveiko proto.

— Pone Gustavai, patikėkite, pernelyg daug žmonių įtraukiau į šiuos dalykus.

— Dar vienas nepakenks. Gali manimi pasitikėti. Įsivaizduok, kad aš tavo nuodėmklausys.

— Jau daug metų neinu išpažinties.

— Tai matyti iš tavo veido.

33

Gustavas Barselas pasirodė esąs tinkamas ir atidus klausytojas, lyg gydytojas ar nuncijus. Žiūrėjo į mane nė nemirksėdamas, pasirėmęs alkūnėmis į rašomąjį stalą, po barzda sunėręs plaštakas, kartkartėmis linktelėdamas, tarsi pastebėjęs pasakojime kokius simptomus ar nusižengimus, kurpdamas savo požiūrį, nors aš viską pateikiau lyg ant padėklo. Kai tik stabtelėdavau, knygininkas klausiamai kilstelėdavo antakius ir nekantriai mostelėdavo dešine ranka, kad tęsčiau istoriją, kuri, atrodė, nepaprastai jį sudomino. Kartkartėmis kažką pasižymėdavo arba įsmeigdavo žvilgsnį į tolį vertindamas pasakojimo painiavą. Dažnai nušvisdavo pašaipia šypsena, ir aš negalėjau atsikratyti jausmo, kad ji — mano kvailumo ir neišmanymo įvertinimas.

— Klausykit, jeigu jums atrodo kvaila, tuomet nepasakosiu.

— Anaiptol. Neišmanėliai kalba, bailiai tyli, o išmintingieji klauso.