Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Tuo metu, kai blaškėsi, ką pasirinkti, kiti už jį nusprendė. Ponas Rikardas Aldaja jau buvo numatęs jam vietą savo firmoje, kad supažindintų su veikla. O skrybėlininkas jau buvo nusprendęs, kad, jei sūnus nenori sekti tėvo pėdomis, tegul pamiršta tolesnį gyvenimą kartu. Todėl paslapčia buvo ėmęsis žygių išsiųsti sūnų į kariuomenę, kur keletas muštro metų išgydys jį nuo didybės ir kliedesių. Chulijanas nepritarė nė vienam, o, kai sužinojo, ką vieni ir kiti jam parengė, buvo jau vėlu. Jo mintis beviltiškai buvo užvaldžiusi Penelopė, ir vaidinamas nuotolis, ir slapti pasimatymai jau netenkino. Troško dažniau ją matyti, kaskart labiau rizikuodamas, kad ryšys su mergaite bus atskleistas. Chasinta kaip išmanydama juodu slėpė: melavo, rengė slaptus pasimatymus ir išgalvojo tūkstantį būdų palikti bent kelias akimirkas dviese. Net ir jinai suprato, kad to nepakanka, kad kiekviena Chulijano ir Penelopės drauge praleista minutė juodu sujungia dar labiau. Jau seniai auklė jų žvilgsniuose išmoko atpažinti iššūkį ir geismo galybę: aklas troškimas būti sugautiems, kad jų paslaptis taptų didžiuliu skandalu ir kad daugiau nereikėtų slapstytis pakampėse ir užkaboriuose ir mylėtis slapčiomis. Kartais, kai Chasinta vakarais užeidavo pas Penelopę, mergina raudodama atskleisdavo jai savo ketinimus pabėgti su Chulijanu, sėsti į pirmą pasitaikiusį traukinį ir išvykti ten, kur niekas jų nepažįsta. Chasinta, kuri gerai prisiminė pasaulį už Aldajų dvaro sienų, visaip jai prieštaravo ir atkalbinėjo. Penelopė buvo paklusni, ir baimės, kurią matė Chasintos veide, pakako, kad aprimtų. Kitas dalykas buvo Chulijanas.

Per paskutiniųjų metų pavasarį Švento Gabrieliaus kolegijoje Chulijanas su nerimu suvokė, kad ponas Rikardas Aldaja ir jo motina Sofi retsykiais slapta susitikdavo. Iš pradžių būgštavo, kad pramonininkas nusprendė laikyti ją gardžiu savo meniu patiekalu, tačiau veikiai suprato, kad susitikimai, kurie visada vyko kavinėse miesto centre, apsiribojo pokalbiais ir neperžengdavo griežtų padorumo ribų. Sofi slėpė tuos susitikimus. Kai galiausiai Chulijanas nusprendė pralaužti ledus ir pasiteiravo pono Rikardo Aldajos, kas jį sieja su motina, šis nusikvatojo:

— Niekas nepraslysta pro tavo akis, ar ne? Tiesą sakant, pats rengiausi pasikalbėti su tavimi apie viską. Su tavo motina kalbėjomės apie tavo ateitį. Prieš kelias savaites susirūpinusi kreipėsi į mane, nes tėvas kitąmet numatęs atiduoti tave į kariuomenę. Žinoma, motina, norėdama tau tik gera, prašė patarimo, gal drauge ką nors sugalvosime. Nesirūpink, duodu Rikardo Aldajos žodį, patrankų mėsa tu nebūsi. Mes turime puikių tavo ateities planų. Patikėk.

Chulijanas norėjo tikėti, tačiau ponas Rikardas inspiravo viską, tik ne pasitikėjimą. Pasitaręs su Migeliu Molineru suprato, kad vaikinas yra tokios pat nuomonės.

— Jei iš tiesų nori pasprukti su Penelope, Dievas mato, tau reikia tik pinigų.

Kaip tik to Chulijanui ir stigo.

— Tai galima sutvarkyti, — pareiškė Migelis. — Tam yra turtingi draugai.

Taip Migelis su Chulijanu pradėjo planuoti įsimylėjėlių pabėgimą. Migelis pasiūlė jiems Paryžių. Jo teigimu, nors ir taps bohemos menininku, pusalkaniu skurdžiumi, bet Paryžius nuo to nepraras žavesio. Penelopė šiek tiek kalbėjo prancūziškai, o Chulijanui motinos dėka ši kalba tapo antroji.

— Be to, Paryžius yra didelis miestas dingti be žinios, tačiau pakankamas dėl galimybių, — porino Migelis.

Jo draugas sukrapštė šiek tiek grynųjų iš savo santaupų ir ne vienu pretekstu iškaulijęs pinigų iš tėvo. Tik Migelis žinojo, kur jie išvyks.

— Pamiršiu tai, vos jums įlipus į traukinį.

Tą popietę, kai su Migeliu aptarė paskutines smulkmenas, Chulijanas užsuko į dvarą Tibidabo gatvėje paaiškinti savo planų Penelopei.

— Tai, ką dabar kalbėsiu, negali pasakoti niekam. Net Chasintai, — pradėjo Chulijanas.

Mergina išklausė jo tylėdama, lyg apkerėta. Molinero planas buvo nepriekaištingas. Migelisprisidengęs svetimu vardu, užsakys bilietus ir nusamdys svetimą žmogų, kad juos paimtų stotyje. Jei policija vis dėlto prisikas ligi jo, galima bus pateikti visiškai priešingą Chulijano išvaizdos aprašymą. Su Penelope jiedu susitiks traukinyje. Nereikės laukti perone, kad niekam neužkliūtų. Pabėgimas planuojamas sekmadienį vidurdienį. Chulijanas atvyks į Prancūzijos stotį. Tenai jo lauks Migelis su bilietais ir pinigais.

Kebliausia plano dalis buvo ta, kuri susijusi su Penelope. Jai reikės apgauti Chasintą ir sugalvojus priežastį prašyti auklės, kad išėjusios iš vienuoliktos valandos mišių trauktų namo. Pakeliui paprašys, kad auklė leistų pasimatyti su Chulijanu, ir pažadės namo grįžti anksčiau nei kiti šeimynykščiai. Tada Penelopė ir atvyks į stotį. Abudu suprato, kad, jei auklei pasakys tiesą, ši nesutiks išleisti. Per daug juos mylėjo.

— Migeli, tai puikus planas, — pagyrė Chulijanas, išklausęs draugo pasiūlymą.

Migelis liūdnai linktelėjo.

— Išskyrus vieną smulkmeną. Skausmas, kurį išvykdami visam laikui suteiksite daugybei žmonių.

Chulijanas sutiko, galvodamas apie motiną ir Chasintą. Jam net nedingtelėjo, kad Migelis Molineras kalba apie save.

Sunkiausia buvo įtikinti Penelopę laikyti viską, kas susiję su planu, paslaptyje nuo Chasintos. Tiesą žinojo vienas Migelis. Traukinys išvyksta pirmą valandą dienos. Kai Penelopės pasiges, jie jau bus pervažiavę sieną. Atvykę į Paryžių svetima pavarde apsistos kaip vyras ir žmona. Tuomet atsiųs Migeliui laišką perduoti savo šeimoms. Jame prisipažins, kad myli vienas kitą, kad laikosi gerai, kad visus labai myli, kad savo meilę sutvirtino bažnyčioje, ir prašo jų palaiminimo ir supratimo. Migelis Molineras laišką perdės į naują voką, kad neliktų Paryžiaus adreso ir pašto ženklų, ir pats jį persiųs.

— Kada? — paklausė Penelopė.

— Po šešių dienų, — atsakė Chulijanas. — Šį sekmadienį.

Migelis teigė, kad išvengti įtarimų bus geriausia, jei per likusias iki pabėgimo dienas jiedu nesimatys. Reikės susitikti jau Paryžiaus traukinyje. Šešios dienos nematant ir neliečiant Penelopės jam pasirodė begalybė. Susitarimą — nebylią santuoką — paženklino lūpomis.

Tada jis palydėjo Penelopę į trečiame aukšte įrengtą Chasintos kambarėlį. Čia, be tarnų kambarių, daugiau nieko nebuvo, ir Chulijanas manė, kad jų niekas neaptiks. Prie židinio jiedu nusirengė, deginami geismo, draskydami odą ir tirpdami tyloje. Iš atminties pažino vienas kito kūną ir tas šešias nesimatymo dienas paženklino prakaitu ir bučiniais. Chulijanas nekantraudamas įsiskverbė į ją prispaudęs prie medinių grindų. Penelopė jį priėmė išplėstomis akimis, kojomis apsivijusi liemenį, iš geismo pravertomis lūpomis. Nei trapumo, nei vaikiškumo nebuvo jos žvilgsnyje ir šiltame kūne, kuris prašė dar daugiau. Jau vėliau, padėjęs veidą ant jos pilvo, rankomis glostydamas baltutėlę virpančią krūtinę, Chulijanas suprato, kad laikas atsisveikinti. Nespėjo atsistoti, kai kambario durys lėtai atsivėrė ir vidun šmurkštelėjo moters siluetas. Sekundę Chulijanas manė, kad tai Chasinta, bet staiga suprato čia esant ponią Aldają, kuri žiūrėjo lyg stabo ištikta, jos veide atsispindėjo nuostaba, sumišusi su pasibjaurėjimu. Atitokusi sumurmėjo: „Kur Chasinta?“ Paskui apsisuko ir tylutėliai dingo. Penelopė išsigandusi pakilo nuo grindų, o Chulijanas pajuto, kad pasaulis aplink jį griūva.