Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Nuo to laiko Chulijaną ėmė kamuoti nemiga, nuo vidurnakčio iki aušros jis kūrė pasakojimus, kuriuose atskleidė savo sielos virpesius Penelopei. Paskui bet kokiu pretekstu užsukdavo į rūmus Tibidabo gatvėje, kad slapta šmurkštelėtų į Chasintos kambarėlį ir įduotų laiškelius, o ši perduotų juos mergaitei. Kartais Chulijanui perduodavo laiškus, parašytus Penelopės , ir jis skaitydavo juos begalę kartų. Tas žaidimas galėjo trukti mėnesių mėnesius. Laikas pavyduliavo jiems sėkmės, o Chulijanas kiek galėdamas stengėsi būti šalia Penelopės. Chasinta padėjo jiems todėl, kad norėjo matyti Penelopę laimingą, troško, kad toji šviesa niekada neužgestų. Chulijanas jautė, kad nekalta atsitiktinė pradžia senka, kad jau būtina aukotis. Taip jis pradėjo meluoti ponui Rikardui apie savo ateities planus, vaizduoti didžiulį susidomėjimą banku ir finansiniais sluoksniais, dėtis Chorchės Aldajos draugu, — tuo prisidengęs galėjo kiek tinkamas lankytis Tibidabo gatvėje, — išmoko sakyti ir kalbėti tai, ką norėjo girdėti kiti, suprasti jų žvilgsnius ir geismus, padorumą ir nuoširdumą paslėpti taip, kad neišduotų menkiausias neapdairumas, jausti, kaip dalimis pardavinėja savo sielą, ir bijoti, kad, jei kada nors taps vertas Penelopės, iš buvusio Chulijano, kurį ji išvydo pirmąsyk, jau nebus likę nieko. Kartais Chulijanas nubusdavo saulei tekant, kunkuliuodamas pykčiu, trokšdamas išrėkti pasauliui savo tikruosius jausmus, ponui Rikardui Aldajai į akis pasakyti, kad jo kompanija ir būsima sėkme nėmaž nesidomi, kad geidžia tik jo dukters Penelopės ir svajoja išsigabenti ją kuo toliau nuo to merdėjančio tuštybių pasaulio, kuris laiko ją nutvėręs. Dienos šviesa išsklaidydavo ryžtą.

Retsykiais Chulijanas atverdavo širdį Chasintai, jau pamilusiai berniuką labiau, nei norėtų. Dažnai palikusi Penelopę namie ir apsimetusi, kad eina pasiimti iš Švento Gabrieliaus kolegijos Chorchės, pasimatydavo su Chulijanu ir perduodavo žinutes nuo Penelopės. Taip susipažino su Fernandu, kuris po daugelio metų buvo vienintelis jos draugas Santa Liusijos pragare laukiant mirties, išpranašautos angelo Zacharijaus. Kartais auklė vesdavosi kartu ir Penelopę, taip palengvindama trumpučius jaunuolių pasimatymus, stebėdama, kaip tarp jų gimsta meilė, kurios jai taip ir neteko pažinti, kuri nebuvo jai skirta. Būtent tada Chasinta pastebėjo niūrų šešėlį tylenio berniūkščio, vardu Fransiskas Chavjeras, Švento Gabrieliaus kolegijos kiemsargio sūnų. Ją baugino, kad jis seka paskui iš tolo, neatitraukdamas akių nuo Penelopės, gaudo kiekvieną jos judesį. Chasinta išsaugojo nuotrauką, kurioje oficialus Aldajų šeimos fotografas, portreto meistras Rekasensas užfiksavo Chulijaną su Penelope ties skrybėlių ateljė San Antonijaus skersgatvyje. Tai buvo nekalta fotografija, daryta vidurdienį, stebint ponui Rikardui ir Sofi Karaks. Chasinta visuomet ją nešiojosi.

Vieną dieną ji, kaip paprastai, prie Švento Gabrieliaus vartų po pamokų laukė išeinančio Chorchės, rankinė per neatidumą liko prie fontano, ir auklė pastebėjo, kad jaunasis Fumeras nervingai žvalgydamasis suka aplinkui ratus. Tą patį vakarą ieškojo nuotraukos, bet jos nebuvo, ir jai tapo aišku, kad vaikis ją pavogė. Praėjus kelioms savaitėms, prie auklės prisiartino Fransiskas Chavjeras Fumeras ir paklausė, ar ji neperduotų kai ko Penelopei. Kai Chasinta paklausė, apie ką jis kalba, berniūkštis išsitraukė iš kišenės kažką įvyniotą nosinėje. Tai buvo iš medžio išdrožta statulėlė. Chasinta atpažino Penelopės atvaizdą, ir ją nukrėtė šiurpas. Nespėjus nieko pasakyti, vaikinukas dingo. Važiuodama namo į Tibidabo gatvę, Chasinta švystelėjo figūrėlę pro langą, tarsi tai būtų negeras amuletas. Ne sykį išpilta prakaito nubusdavo naktimis, kamuojama košmarų, kuriuose berniūkštis blausiomis akimis paimdavęs Penelopę su šaltu ir abejingu vabzdžio žiaurumu.

Kitomis popietėmis atėjusi pasiimti Chorchės šnekučiuodavosi su Chulijanu. Šis irgi jau spėjo pamilti griežto veido moterį ir pasitikėti ja labiau nei savimi. Veikiai, jei koks rūpesčio šešėlis šmėstelėdavo jo gyvenime, ji ir Migelis Molineras būdavo pirmieji apie tai sužinantys. Vieną kartą Chulijanas prisipažino Chasintai sodelyje prie fontano užtikęs motiną, kalbančią su ponu Rikardu Aldaja. Chulijanui pasirodė, kad ponui Rikardui patinka Sofijos buvimas šalia, ir jis pajuto tam tikrą maudulį, nes puikiai žinojo apie donžuanišką pramonininko reputaciją ir jo nepasotinamą trauką moteriškoms grožybėms — nepaisė nei padėties, nei vardo, išskyrus savo šventąją sutuoktinę.

— Gal pasakoja mamai, koks esi laimingas naujoje mokykloje?

Atsisveikindamas ponas Rikardas mirktelėjo jiems ir nuėjo plačiai šypsodamasis. Motina visą kelią neištarė nė žodžio, akivaizdžiai įžeista pono Rikardo replikų.

Ne vien Sofi matė vis stiprėjantį jo prieraišumą Aldajų šeimai ir kad jis užmiršęs savo senus bičiulius ir tėvus. Motina liūdėjo patyliukais, o skrybėlininkas liejo įtūžį ir pagiežą. Entuziazmas didinti Barselonos visuomenės grietinėlės klientų būrį greitai išgaravo. Sūnaus beveik nematydavo ir turėjo nusisamdyti Kimetą, vaikinuką iš to paties kvartalo, seną Chulijano draugą, kuris tapo ateljė mokiniu ir padėjėju. Antonis Fortunis buvo toks žmogus, kuris gebėjo atvirai kalbėti vien apie skrybėles. Ilgai sielos požemyje slėpė savo jausmus, kurie pamažu beviltiškai jį apnuodijo. Kasdien atrodė niūresnis ir nervingesnis. Niekas jam netiko, nei vargšelio Kimeto dedamos pastangos išmokti amato, nei Sofi mėginimai sušvelninti pasekmes užmaršties, kuriai juos paliko Chulijanas.

— Tavo sūnus mano esąs kažin kas vien dėl to, kad tie piniguočiai laiko jį už cirko beždžionę, — kalbėjo kankinamas pagiežos.

Ir vieną gražią dieną, kai nuo pirmo pono Rikardo Aldajos apsilankymo Fortunio skrybėlių ateljė buvo praėję lygiai treji metai, skrybėlininkas paliko Kimetą aptarnauti klientus, pasakęs, kad vidurdienį grįš. Pats nieko nelaukęs pasirodė Aldajos kontoroje, kurią pramonininkas buvo įkūręs Grasijos alėjoje, ir panūdo pasikalbėti su ponu Rikardu.

— O kaip turėčiau jus pristatyti? — pasiteiravo vienas iš magnato sekretorių.

— Kaip asmeninį skrybėlininką.

Ponas Rikardas priėmė jį truputį nustebęs, bet nusiteikęs geranoriškai, manydamas, kad Fortunis atnešė kokią sąskaitą. Smulkieji prekeiviai niekuomet gerai nesupranta komercinio protokolo.

— Tai kuo galiu jums padėti, bičiuli Fortūnatai?

Be jokios įžangos Antonis Fortunis ėmė aiškinti ponui Rikardui, kad Chulijano įvaizdis apgaulingas.

— Pone Rikardai, jis visai ne toks, kaip jūs manote. Net atvirkščiai, nepaklusnus, tinginys ir niekam tikęs berniūkštis rūpi tik niekniekiai, motina prikišo jam galvon. Patikėkite, jis visai paikas, nepasieks nieko gera. Jam stinga tvirtybės ir užsispyrimo. Nepažįstate jo, o jis sugeba apmulkinti svetimus, įtikinti juos, kad yra labai gabus, bet jis visiškas neišmanėlis. Vidutinybė. Juk aš pažįstu jį geriau nei bet kuris ir jaučiu pareigą jus perspėti.

Ponas Rikardas išklausė kalbą nė nemirktelėjęs.

— Fortūnatai, ar tai viskas?

Pramonininkas spustelėjo mygtuką ant savo stalo ir netrukus kabinete pasirodė jį sutikęs sekretorius.

— Balselsai, bičiulis Fortūnatas jau rengiasi išeiti, — pasakė. — Būkite malonus, palydėkite jį iki išėjimo.

Ledinis pramonininko tonas nepatiko skrybėlininkui.