Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Motina gamta yra didžiausia kekšė — tokia liūdna tiesa, — pasakė. — Susitvardykite ir griebkime jautį už ragų.

Pirmas apklausos seansas nedavė nieko gera, tik tuščius žvilgsnius, dejones, raugėjimus, kliedesius tų subjektų, kurių teiravausi apie Chasintos Koronado buvimo vietą. Po penkiolikos minučių susitikau su Ferminu, vildamasis, kad jam geriau sekėsi. Atrodė visai sugniužęs.

— Kaip rasime Chasintą Koronado tokioje skylėje?

— Nežinau. Čia tikras ydų katilas. Pamėginau išsisukti su „Sugus“ karamelėmis, bet jie palaikė jas žvakutėmis į tiesiąją žarną.

— O jei paklaustume sesers Hortenzijos? Papasakotume jai tiesą, ir viskas.

— Danieli, tiesa tebūna kaip paskutinė išeitis, juolab vienuolei. Pirmiau išmėginkime kitus variantus. Pažvelk į tą būrelį, atrodo, jie kažko nerimauja. Tikriausiai šneka lotyniškai. Užkalbinkite juos.

— O ką jūs veiksite?

— Stebėsiu duris, jei kartais pingvine grįžtų. O jūs darykite, ką sakiau.

Menkutės vilties vedamas prisiartinau prie salės kampelyje susibūrusių gyventojų.

— Labas vakaras, — pasakiau, suvokdamas savo veiksmo absurdiškumą, nes čia amžinai tvyro prieblanda. — Ieškau ponios Chasintos Koronado. Ko-ro-na-do. Gal kuris iš jūsų ją pažįsta ar gali pasakyti, kur rasti?

Į mane sužiuro keturi sulaukėję ir godūs žvilgsniai. Aha, pamaniau, iš to jau kas nors bus. Gal dar ne viskas prarasta.

— Pažįstate Chasintą Koronado? — pakartojau.

Ketvertukas susižvalgęs sutartinai linktelėjo. Vienas iš jų, pilvotas ir plikut plikutėlis, atrodė kaip lyderis. Jo veidas ir žavesys tame mėšliname žvėryne man kažkodėl pasirodė lyg laimingo Nerono, skambinusio savo arfa, kai Roma žlugo tiesiog jo akyse. Išdidus valdovas Neronas man valiūkiškai nusišypsojo. Kupinas vilčių ir aš atsakiau jam šypsena.

Pašnekovas parodė gestu, kad prisiartinčiau, tarsi norėtų kažką pašnibždėti. Dvejojau, tačiau pasidaviau jo kvietimui.

— Žinote, kur galėčiau rasti Chasintą Koronado? — paskutinįsyk paklausiau.

Į ausį padvelkė šiltas dvisus kvėpavimas — taip arti manęs buvo pašnekovas. Pabūgau, kad įkąs, bet šis netikėtai galingai drumstelėjo. Jo bendrai puolė kvatotis ir tapšnoti jam per nugarą. Pasibjaurėjęs atsitraukiau kelis žingsnius, tačiau smarvė beviltiškai sklido aplinkui. Tuomet šalia pamačiau nedrąsų senuką pranašo barzdele, retais plaukučiais ir spindinčiomis akimis. Pasirėmęs ant lazdelės nepritardamas stebėjo gaują.

— Jaunuoli, veltui gaištate laiką. Chuanitas moka tik gadinti orą, o tie — kvatotis. Jiems daugiau nieko nereikia. Kaip matote, socialiniai laiptai čia beveik nesiskiria nuo išorinio pasaulio.

Senukas kalbėjo rūsčiu balsu, jo tartis buvo nepriekaištinga. Vertindamas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

— Teko išgirsti, kad ieškote Chasintos Koronado?

Apstulbęs linktelėjau — netikėtai siaubo gūžtoje susidūriau su protingu žmogumi.

— O kam ji tau?

— Esu jos vaikaitis.

— O aš — Matumelio markizas. Meluojate per visą pilvą, štai kaip. Pasakykite, kodėl jos ieškote, arba grįžtu pas pamišėlius. Čionai nesunku juo tapti. Ir jei toliau tų nelaimėlių klausinėsite, suprasite kodėl.

Chuanitas ir jo uostytojų būrelis kvatojosi iš manęs net susiriesdami. Solistas tuo metu pakartojo numerį, tiesa, tylesnį ir ilgesnį nei pirmas, tarsi kas būtų pradūręs padangą, ir nebuvo abejonių, kad Chuanitas — tikras išeinamosios angos valdymo virtuozas. Puikiai įsitikinau.

— Jūs teisus. Nesu ponios Koronado giminaitis, bet man būtinai reikia su ja pasikalbėti. Reikalas itin svarbus.

Senukas priėjo prie manęs artėliau. Panašus į pasenusį vaiką ryžtingu žvilgsniu, šypsojosi suktai ir šelmiškai.

— Tai ar galite man padėti? — beveik maldavau jo.

— Pažiūrėsim, ar galėsite jūs kuo nors man padėti.

— Jei mano jėgoms, su džiaugsmu pasitarnausiu. Norite, kad perduočiau kokių žinių jūsų šeimai?

Senukas tik karčiai nusijuokė.

— Mano šeima ir įkišo mane į šią skylę. Apgailėtina dėlių gauja, nudžiautų vienas kito apatinius, kol dar kojų nepakratė. Dėl jų man galvos neskauda — ar pragaran paklius, ar į savivaldybę. Gana ilgai juos išlaikiau ir pakenčiau. Man tiesiog reikia moters.

— Atleiskite?

Senukas metė į mane nekantrų žvilgsnį.

— Jaunas amžius nepateisina jūsų nesupratingumo, berneli. Sakau, kad noriu moters. Geros veislės patelės, paslaugios ar pašėlusios kumelaitės. Jaunuoli, tai reiškia, kad sveikos, iki penkiasdešimt penkerių metų, be randų ar lūžių.

— Nesu tikras, ar gerai supratau…

— Puikiai supratote. Noriu pasismaginti su moterimi, kuri dar neišbarstė dantų ir nesišlapins ant manęs prieš pakratant man kojas. Nelabai svarbu, graži ar ne, — aš jau pusiau aklas, o mano amžiaus vyrui bet kuri aptakių formų mergužėlė bus Venera. Ar gerai paaiškinau?

— Kaip iš rašto. Tik nežinau, kaip rasiu tą moterį…

— Kai buvau jūsų metų, buvo tokia paslaugų sfera: lengvo elgesio moterys. Suprantu, kad pasaulis keičiasi, bet tik ne svarbiausi dalykai. Suraskite man apvalainą, gašlią moterėlę ir išpildysiu jūsų prašymą. O jeigu jūsų teirausis apie mano sugebėjimus patenkinti damą, manykite, kad pasitenkinsiu grabaliodamas jos užpakalį ar kilnodamas grožybes. Patirtis.

— Tikiu jūsų technika, bet dabar negaliu atvesti jums moters.

— Gal aš ir senas kelmas, bet ne kvailys. Suprantu. Pakaks, jei bent prižadėsite.

— O kaip suprasite, kad neprižadu vien tam, jog sužinočiau, kur rasti Chasintą Koronado?

Senukas atlaidžiai nusišypsojo.

— Prižadėkite, o sąžinės sąskaitą palikite man.

Apsidairiau. Chuanitas buvo susikaupęs antrajai savo rečitalio daliai. Sveikas protas nyko tiesiog akyse.

Malonumų išsiilgusio senolio prašymas buvo vienintelis prasmingas dalykas šioje pragaro skylėje.

— Gerai, pažadu. Darysiu, ką tik galėsiu.

Senolis išsišiepė nuo ausies lig ausies. Teturėjo tris dantis.

— Blondinė, nesvarbu, kad dažyta. Su didelėmis krūtimis ir gosliu balsu, o jei galima — tai ir visu kitu, bet geriausia manyje dar veikia klausa.

— Žiūrėsim, ką galima padaryti. O dabar pasakykite, kur rasti Chasintą Koronado.

31

—Ką ten pažadėjote tam šimtamečiui?

— Ką girdėjote.

— Kiek suprantu, pajuokavote.

— Negaliu meluoti seneliukui, kuris jau viena koja karste, nors atrodo labai gyvas.

— Danieli, galiu jus tik pagirti. Bet kaip ketinate atitempti į šiuos Dievo pamirštus namus moteriškos lyties būtybę?

— Kaip kitaip? Triskart permokėti. Specifines detales palieku jums.

Nuginkluotas Ferminas tik gūžtelėjo pečiais.

— Pagaliau susitarimas yra susitarimas. Ką nors sugalvosime. O kai imsitės tokio pobūdžio derybų kitąsyk, verčiau pasitarkite su manimi.

— Sutarta.

Kaip ir buvo nurodęs guvusis seneliukas, Chasintą Koronado radome mansardoje, į kurią galima pakliūti tik iš trečio aukšto vedančiais laiptais. Kaip sakė senukas, čia įsikuria skurdžiausi prieglaudos gyventojai, kuriems giltinė nepasikuklino atimti sveiko proto, o tai riboja ir amžių. Panašu, kad tame slaptame sparne kambarius turėjo pats Baltazaras Delofo, pasivadinęs Laslu de Vicherniu , — iš čia koordinavo Tenebrarium veiklą, čia užsiėmė ir neseniai iš Rytų atgabentais meilės menais rūkstant smilkalams ir kvepiant aliejams. Iš to abejotino spindesio tebuvo likę nebent kvapai, tik visai kitokios kilmės. Chasinta Koronado, apsikamšiusi apklotu, sėdėjo pintame krėsle.