Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Kas tau? — sukuždėjau.

Šyptelėjo dirbtine šypsena, kurioje — tik baimė ir vienatvė. Tuomet jos akimis pamačiau save: beveik vaikėzas, įsivaizduojantis, kad per valandą užkariavo pasaulį, ir visai netuokiantis, jog per minutę gali jį prarasti. Nesitikėdamas atsakymo traukiau toliau. Pagaliau atsitokėjau. Netrukus pasigirdo automobilių garsas, ir šviesoforų bei žibintų šviesoje oras plykstelėjo lyg dujų burbulas, tai buvo panašu į rūko sieną.

— Geriau bus, jei čia išsiskirsime, — pasakė Bėja, paleisdama mano ranką.

Taksi stotelės šviesos — tikra jonvabalių virtinė — blykčiojo už kampo.

— Kaip nori.

Bėja pasistiebusi lūpomis palietė man skruostą. Jos plaukai kvepėjo vašku.

— Bėja, — vos girdimai pasakiau. — Aš myliu tave…

Ji tyliai papurtė galvą, ranka uždengdama man lūpas, tarsi mano žodžiai jai būtų per skaudūs.

— Antradienį, šeštą vakaro, gerai? — pasakė.

Linktelėjau. Mačiau ją tolstančią, dingstančią viename iš taksi, atrodė lyg nepažįstama. Vienas vairuotojų vertintojo žvilgsniu permetė jos figūrą ir smalsiai pažiūrėjo į mane.

— Na, bose, važiuosim namo?

Negalvodamas sėdau į taksi. Taksisto akys per veidrodėlį stebėjo mane. Pamečiau iš akių Bėją nusivežusį automobilį, teliko du šviesos taškeliai, skęstantys tamsos šulinyje.

Nepavyko sudėti nė bluosto, kol brėkšma ant mano lango išbarstė šimtus pilkų tonų, nuo jų apėmė dar didesnis liūdesys. Pažadino Ferminas, iš katedros aikštės į mano langus svaidęs akmenukus. Užsimečiau pirmus po ranka buvusius drabužius ir nulipau laiptais žemyn jo įleisti. Ferminas švytėjo nepakenčiamu ankstyvo pirmadienio entuziazmu. Pakėlėme apsaugines grotas ir pakabinome lentelę ATIDARYTA.

— Danieli, tamsūs ratilai apie akis jus išduoda. Lyg sodriausias juodžemis. Matyt, nemažai pastangų pareikalavo ši naktis.

Kambarėlyje apsijuosiau mėlyną prijuostę, padaviau ir jam, tiesą pasakius, piktai švystelėjau. Ferminas vikriai sugavo ją ir šelmiškai nusišypsojo.

— Ir tos pastangos nuėjo perniek, — atkirtau.

— Tegul jūsų pesimizmą nagrinėja filosofai žinovai, verčiau papasakokite.

— Ką norite sužinoti?

— Na, palieku tai jūsų nuožiūrai. Skaičių ar būdus…

— Ferminai, aš nenusiteikęs juokauti.

— O jaunystė — ta lengvatikė plaštakė. Galų gale ant manęs čia velnių nekarkit, nes turiu karštutėlių naujienų iš tyrinėjimo apie jūsų bičiulį Chulijaną Karaksą.

— Klausau ausis ištempęs.

Ir pažvelgė į mane tarptautinio intriganto žvilgsniu: vienas antakis šelmiškai pakeltas, o kitas — nuleistas.

— Taigi vakar palydėjau Bernardą namo ir palikau su neliesta skaistybe, tačiau keliomis mėlynėmis ant sėdmenų. Grįžęs galvojau apie buvusį žygį ir mane apėmė pašėlusi nemiga. Ta aplinkybė paskatino kreiptis į vieną iš vidinių Barselonos informacinių centrų, šiuo atveju — į Eliodoro Salfumano užeigą, kitaip dar vadinamą „Pičiafreda“, sveikatai kenkiantį kampelį, tačiau baisiai spalvingą, įsikūrusį Sen Cheroni gatvėje, laikomoje Ravalio siela.

— Ferminai, artėkite prie esmės, dėl Dievo…

— Aš ir artėju. Dalykas tas, kad ten, bičiuliaudamasis su nuolatiniais, iki šleikštulio pažįstamais kolegomis, ėmiausi domėtis, kas per vienas tasai Migelis Molineras, jūsų Matos Hari-Nurijos Monfort sutuoktinis ir menamas municipalinių atgailos viešbučių auklėtinis.

— Menamas?

— Reikėtų sakyti, niekuomet ten nebuvęs, nes verta paminėti, kad šis pareiškimas yra visiškai patikimas. Remdamiesi katorgininkų patirtimi, cenzūra ir patvirtinimais, mano informatoriai iš Pičiafredos užeigos kelia didesnį pasitikėjimą nei Teismo rūmų siurbėlės, ir galiu patikinti jus, mano drauge Danieli, kad net prieš dešimtį metų niekas nieko nebuvo girdėjęs apie tą kalinį Migelį Molinerą, Barselonos kalėjimo auklėtinį ar senbuvį.

— Tai gal jis kali kitoje vietoje?

— Alkatrase, Sing Singe, Bastilijoje? Danieli, ta moteris jums melavo.

— Panašu, kad taip.

— Ne panašu, o tikrai. Susitaikykit su tuo.

— O kas toliau? Migelis Molineras — mirusi versija.

— Arba ta Nurija Monfort labai lakios vaizduotės.

— Ką siūlote?

— Kol kas tyrinėti kitas linijas. Neblogai būtų aplankyti gerąją auklę iš vakarykštės vienuolio pasakos.

— Tik nesakykite, kad auklės versija irgi nepasitvirtino.

— Ne, bet, manau, mums jau metas klauptis ir belstis į vartus, lyg prašytume išmaldos. Šiuo atveju geriausia įeiti pro užpakalines duris. Pritariat man?

— Ferminai, jūsų žodžiai — Dievui į ausį.

— Tad skubėkit įsitaisyti vienuolio apdarus, šiandien pavakare, uždarę krautuvę, atliksime gailestingumo vizitą pas senolę Santa Liusijos prieglaudoje. Na, o dabar papasakokite pagaliau, kaip sekėsi su ta jauna kumelaite. Nebūkite toks slapukas, jei nepapasakosit, jus išbers baisūs spuogai.

Visai nuginkluotas atsidusau ir atlikau Ferminui išpažintį. Kai baigiau pasakojimą, kupiną egzistencinių nesubrendusio mokinio būgštavimų, Ferminas netikėtai mane nustebino nuoširdžiai apkabindamas.

— Jūs įsimylėjęs, mano drauge, — sušnabždėjo sužavėtas, plekšnodamas man per nugarą. — Vargšelis.

Tą pavakarę knygyną palikome sutartą valandą. Tėvas palydėjo mudu niūriu žvilgsniu. Neabejoju, kad jam tie mūsų pasivaikštinėjimai kėlė įtarimą. Ferminas burbtelėjo, kad reikia paskambinti, ir mudu skubiai patraukėme per aikštę. Supratau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tėvui ką nors papasakoti iš tos mūsų painiavos, o ką — jau kitas dalykas.

Pakeliui, kaip įprasta, Ferminas lankstinukams būdingu stiliumi trumpai pristatė vietą, į kurią ėjome. Santa Liusijos prieglauda garsėjo vaiduokliais. Buvo įsikūrusi senuose apgriuvusiuose rūmuose Monkados gatvėje. Apgaubti legendų, savo fasadu jie priminė kažką tarp skaistyklos ir lavoninės su pragariškomis sanitarinėmis sąlygomis. Jos istorija buvo kur kas įspūdingesnė. Nuo vienuolikto amžiaus šioje vietoje buvo daugelio kilmingų šeimų rezidencija, kalėjimas, kurtizanių salonas, uždraustų senovinių rankraščių biblioteka, nuovada, skulptoriaus dirbtuvė, maru apsikrėtusiųjų gydykla ir vienuolynas. Nuo devyniolikto amžiaus vidurio beveik virtęs griuvėsiais, rūmas vieno ekstravagantiško impresarijaus, pasivadinusio Laslo de Vicherniu, taigi Parmos kunigaikščio ir asmeninio Burbonų dinastijos alchemiko, buvo paverstas cirko šlykštybių ir žiaurumo muziejumi. Jo tikrasis vardas, kaip paaiškėjo — Baltazaras Delofo Karajo. Tai žigolas ir profesionalus apgavikas, kilęs iš Esparageros.

Tas asmuo didžiavosi gausiausia kolekcija įvairių fazių embrionų, laikomų induose su formalino tirpalu, — o ką jau kalbėti apie įvairias kolekcijas, kurių policijos įsakymu buvo ieškoma po Europą ir Ameriką. Tarp kitų atrakcijų buvo ir Tenebrarium [* Tenebroso – tamsus, mįslingas, paslaptingas (isp.).] (šitaip Delofo perkrikštijo savo kūrinį), siūlęs spiritizmo, juodosios magijos seansus, peštynes gaidžių, žiurkių, šunų, dručkių moterų, paralyžiuotųjų ar vienų ir kitų, taip pat lažybas, buvo ir specializuotas paralyžiuotųjų ir baidyklių viešnamis, kazino, legalios finansų tarėjo paslaugos, gaminami meilės gėrimai, vyko vietos marionečių ir egzotiškų šokėjų pasirodymai. Kalėdoms būdavo statomas teatralizuotas vaidinimas įtraukiant muziejaus ir viešnamio komandas, jų garsas pasklido po visą provinciją.

Tenebrarium sėkmingai gyvavo beveik penkiolika metų, kol paaiškėjo, kad tik per vieną savaitę Delofo suviliojo provincijos karinio gubernatoriaus žmoną, dukterį ir uošvę. Tada juodžiausia nešlovė apgaubė pramogų centrą ir jo įkūrėją. Delofo, ruošdamasis sprukti iš miesto, prisidengė vienu iš galybės slapyvardžių, bet jo medžioti pasiųsta kaukėtų galvažudžių gauja Santa Marijos gatvelėje sugavo jį ir pakorė. Citadelę paleido pelenais, kūną paliko draskyti laukiniams šunims, kurių buvo pilna toje vietovėje. Po dviejų dešimtmečių apleistas Tenebrarium , — nors niekas nepasivargino iškraustyti iš ten liūdnos šlovės Laslo išsigimėlių, — vienuolių ordino rūpesčiu buvo paverstas labdaringa institucija.